Prieš 75 metus spalio 6 d. lenkų generolo Franciszeko Kleebergo pajėgoms pasidavus prie Liublino, pasibaigė daugiau nei mėnesį trukęs Lenkijos pasipriešinimas nacistinei Vokietijai. Kampanijai įpusėjus Lenkijai buvo smogta į nugarą – rugsėjo 17 d. įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Taip šalį dar kartą pasidalijo grobikai kaimynai.

Rimgaudas Kardašius

Lenkija iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios pati nevengė mikroimperinių ambicijų regione ir vaizdavo didelę jėgą. Jos likimas buvo nulemtas anaiptol ne 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną, kai Vokietijos karo laivas „Schleswig-Holstein“ pradėjo šaudyti į į lenkų įgulą, saugančią izoliuotą Vesterplatės prieplauką.

Tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet lemtingi sprendimai priimti daug anksčiau. Šios šalies, kaip ir kitų grobikų kelyje atsidūrusių regiono valstybių, likimas aiškėjo yrant po Pirmojo pasaulinio karo sukurtai kolektyvinio saugumo sistemai, įteisintai Versalio taikos sutartimi. Byrėjimą lydėjo slapti, kartais net ir vieši, sandėriai bei išdavystės. Po 1933 metų, kada į valdžią Vokietijoje atėjo nacių vadas Adolfas Hitleris, kapituliavo ne viena Vakarų demokratija.

Pro pirštus pažiūrėta į Vokietijos kariuomenės galios didinimą, kuris buvo neteisėtas pagal Versalio sutartį. Susitaikyta su Reino srities remilitarizacija. Galiausiai 1938 m. Miunchene įvyko sandėris (o veikiau – vėlgi eilinė kapituliacija) – Prancūzija ir Jungtinė Karalystė sutiko tyliai užmerkti akis prieš Čekoslovakijos valstybės likvidavimą. Vadinti tai sąmokslu netikslu, nes mainais Vakarų demokratijos nieko negavo, neskaitant popierėlio apie taiką, kurio tikroji vertė paaiškėjo po metų.

Vis dėlto Jungtinė Karalystė ir Prancūzija oficialiai suteikė karinių garantijų Lenkijai, ir ši teoriškai buvo saugoma sąjungininkų. Dėl to, beje, ligi šiol yra ginčijamasi. Tuometinį britų premjerą Neville’į Chamberlainą kai kas kritikuoja ne tiek dėl ryžto stokos, kiek dėl neva avantiūrizmo, suteikiant garantijų vienai iš Rytų Europos diktatūrų. Svarstoma, ar taip nebuvo anksčiau išprovokuotas pasaulinis karas, ar ne tai sudarė Stalinui sąlygas įdiegti savo valdžią pusėje Europos.

Paskutinis „galios demonstravimas“

Lenkija prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo demokratinė šalis. Tai nieko keista, nes regione demokratijų nedaug ir tepasitaikė. Šalia to Varšuvos kursas pasižymėjo ir Didžiosios Lenkijos atkūrimo iliuzijomis. Ne visada, kalbant apie ano meto įvykius, norima prisiminti, kad dar visai neseniai, prieš tragišką 1939 m. rudenį, Lenkija neva pademonstravo galią. Pirmiausia ultimatumu privertė Antano Smetonos režimą užmegzti su ja diplomatinius santykius, kurių nebuvo dėl, Lietuvos vertinimu, okupuoto Vilniaus, o vėliau nepamiršo atsikąsti gabalo naikinamos Čekoslovakijos valstybės – prisijungė Tešino sritį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.