Mano jaunystės metais Lenkijoje būta visuotinės tradicijos leisti vasaros atostogas buriuojant Varmėje ar Mozūruose, o žiemos – slidinėjant Lenkijos kalnuose. Puikiai prisimenu pasiruošimus tokioms išvykoms ir valandų valandas trunkančias varginančias keliones, kol galų gale atsistoji ant slidžių Zakopanėje ar Škliarska Poremboje, atsiduri burlaivyje Mikolaikose ar Gižycke.

Jarosław Czubiński, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje

Vėliau daugelį metų neturėjau laiko atostogauti ir apleidau šią vasaros ir žiemos išvykų tradiciją. Tačiau atsitiko taip, kad įpusėjus pirmajam 2000-ųjų dešimtmečiui darbo reikalais turėjau pristatyti pasirinktus Lenkijos regionus savo svečiams iš užsienio. Ir tik tuomet iš jų kalbų supratau, kad per tą laiką Lenkijoje nutiko šis tas nuostabaus. Išvydau savo šalį jų akimis – naują Lenkiją, apie kurios egzistavimą tokiu pavidalu nė nenutuokiau. Per tą laiką labai daug pasiekta, Lenkija tapo modernesnė – buvo nutiesti nauji keliai, greitkeliai, pastatyta oro uostų, atsirado geležinkelio linijų su naujais traukiniais.

Nuo pavasario iki vėlyvo rudens savaitgaliais su draugais susitinkame „po burėmis“ arba baidarėmis keliaudami gausiais Lenkijos ežerais.

Plėtojosi smulkusis ir vidutinis verslas, ir tai iš esmės pakeitė turizmą bei paslaugas. Staiga suvokiau, kad Lenkijos kalnus galiu greitai pasiekti greitkeliu, traukiniu arba lėktuvu. O kai kartą su šeima pavėlavome į lėktuvą savaitgalio kelionei į Paryžių, savo automobiliu iš Varšuvos vien greitkeliais laiku atvykome į suplanuotą šeimyninę vakarienę Monmartre.

Nuolat gyvenu Varšuvoje, joje ir leidžiu didžiąją laisvalaikio dalį – vasarą paplūdimiuose ir klubuose prie Vyslos, stebėdamas saulėlydį virš senamiesčio, o žiemą dažniausiai naudojuosi didžiule šio miesto kultūros renginių pasiūla. Dažnai vykstu į Krokuvą, kurioje gyvena dalis mano šeimos, bet šiandien tai jau nebėra ilga kelionė – vos 2,5 val. greituoju traukiniu.

Panašiai ir iki mano gimtojo miesto Vroclavo. Pietų ar vakarienės dažnai nulekiame į Lodzę, nuo Varšuvos esančią vos už valandos kelio greitkeliu arba traukiniu. Daugiakultūrės ir vis gražėjančios Lodzės restoranų gausą ir įvairovę liudija tai, kad dar nesame dukart valgę toje pačioje vietoje… Nuo pavasario iki vėlyvo rudens savaitgaliais su draugais susitinkame „po burėmis“ arba baidarėmis keliaudami gausiais Lenkijos ežerais, o pradėjęs dirbti Vilniuje su malonumu galiu pasakyti, kad iki tų vietų iš čia visai netoli. Iki Mozūrų iš čia tik beveik 4 valandos automobiliu, o ten laukia nuomojami laivai ir įvairiausių kategorijų turizmo paslaugos, nuo pigiausių iki rafinuočiausių.

Tatrams turiu ypatingų sentimentų, nes būtent ant aukščiausios Tatrų viršukalnės Rysų (2499 m virš jūros lygio) pasipiršau savo dabartinei žmonai.

Kalnų, balto sniego, gryno oro, kopimo ir kalniečių folkloro mėgėjai tiesiog privalo išsiruošti į kalnus, kurie Lenkijoje tokie įvairūs: apaugę miškais, tūkstančiais atspalvių rudenį mirguliuojantys Beščadai, Karpatų dalis; didingi ir nepaprastai vaizdingi beveik 2000 metrų aukščio Tatrai; įvairiaveidžiai ir šiek tiek mėnulį primenantys Stalo kalnai ar žalumoje skęstantys, pilni šaltinių, sanatorijų ir pasakiškų rūmų Sudetai ties Klodzko slėniu – dviratininkų rojus.

Išduosiu paslaptį, kad Tatrams turiu ypatingų sentimentų, nes būtent ant aukščiausios Tatrų viršukalnės Rysų (2499 m virš jūros lygio), kuriai pasiekti reikia neblogos formos ir kurią, laimei, būdamas 24 metų įveikiau, pasipiršau savo dabartinei žmonai.

Modernizavus slidinėjimo infrastruktūrą Lenkijos žiemos kurortai galimybėmis nenusileidžia Alpių konkurentams (o štai kainomis – nusileidžia). Pakaks paminėti Zakopanę, Tatrų Bialką, Ščyrką, Škliarska Porembą. Bet, kaip išaiškėjo, jei nori pašėlti su slidėmis, visai nebūtina vykti į Lenkijos kalnus, nes vos už 3 valandų kelio nuo Vilniaus, prie sienos, galima nebrangiai ir smagiai paslidinėti ant vieno iš keleto pirmųjų kalnų.

Neįmanoma, todėl visuomet grįžtu iš tų kelionių ne tik maloniai nuvargęs ir kupinas įspūdžių, bet ir pilnu pilvu…

Naudodamasis proga žiemą ar vasarą visuomet aplankau Lietuvos kaimynystėje esančias Palenkės ir Varmijos-Mozūrų vaivadijų apylinkes. Nes ten net neišsukant iš kelio galima pamatyti ne tik lenkų, bet ir kitų tautų – lietuvių, totorių, baltarusių, ukrainiečių, sentikių sodybų arba Belovežo girioje sutikti stumbrų. O kaip ten būnant neparagauti tradicinių patiekalų vietiniuose ūkiuose? Neįmanoma, todėl visuomet grįžtu iš tų kelionių ne tik maloniai nuvargęs ir kupinas įspūdžių, bet ir pilnu pilvu…

Taigi pasirodo, kad man, tikram lenkui, atėjo laikas iš naujo atrasti ir kitiems parodyti savo Lenkiją. Džiaugiuosi tuo, nes matau, kokia artima mums tapo Lenkija. Artima visiems nuolat Lenkijoje gyvenantiems, bet taip pat ir trumpam į ją užsukantiems. Nuoširdžiai visus raginu kuo dažniau atrasti Lenkiją – juk ji turi tiek daug ko pasiūlyti. Tai nesunku ir netoli. Pagaliau Lenkija, jau 12 metų kartu su Lietuva būdama Europos Sąjungoje, nėra užsienis…