"Veido" archyvas

Miela pūstažandė penkiametė ryžtingai atstumia lėkštę su garuojančiu maistu: “Nenoriu mėsytės!”. “O gal norėtum blynelio?” – klausia mama. “Taip!” Bet jam iškepus mažoji pareiškia, kad ji dabar nevalgys. Dabar ji žais. Mama atsidūsta ir sutvarko stalą…

Ši situacija ir į ją panašios atskleidžia vaiko sugebėjimą manipuliuoti tėvais, nes jis iš patirties jau žino, kad bus taip, kaip jis norės. Dažniausia tėvai nusileidžia neva dėl šventos ramybės, norėdami išvengti pykčio priepuolių, kurie paprastai kyla, bandant sudrausminti lepūnėlius. Taip mažasis pamažu įpranta mėgautis valdžia.

Lepūnėlio formulė

Kaip atpažinti išlepintą vaiką? Žiūrint iš šalies tai nėra labai sudėtinga. Deja, dažniausiai nenorime pripažinti savo auklėjimo padarinių ir mieliau suverčiame kaltę kam nors kitam (pvz., ligai) ir pageidaujame stebuklingų vaistų, greitai ir neskausmingai užsispyrėlį paverčiančių angelėliu, recepto.

Bet išlepinto vaiko atpažinimo simptomai remia mus prie sienos. Kokie jie? Kai vaikas:

• nepaiso kitų šeimos narių norų ir poreikių;

• nuolat reikalauja naujų daiktų;

• manipuliuoja žmonėmis, kad gautų tai, ko nori;

• netoleruoja nesėkmių;

• dažnai skundžiasi, kad jam nuobodu;

• nemoka užsiimti pats;

• būna šiurkštus su tėvais ir aplinkiniais;

• nesidalija su kitais vaikais;

• nori vadovauti ir pirmauti;

• nereaguoja į draudimą;

• dėl visko ginčijasi, nuolat zyzia;

• greit įniršta ir demonstruoja pykčio priepuolius.

Būtent trys paskutiniai punktai dažniausiai išveda tėvus iš kantrybės ir priverčia kreiptis į gydytoją ar psichologą. Aišku, išlepimo kriterijai yra subjektyvūs, tad jei vieniems vaikas atrodo išlepintas, kitiems – dar toli gražu. Tai priklauso nuo tėvų požiūrio. Kai kurie vaikų specialistai mano, kad išlepinti yra apie 5 proc. vaikų.

Kaip atsiranda despotėlis

Tai lemia labai daug priežasčių.

• Meilė. Aišku, kad daugelis tėvų labai myli savo vaikus ir linki jiems geriausio. Todėl neretai vaiko norai tampa įstatymais, o gebėjimas nupirkti tai, ko patys neturėjo vaikystėje – pergale.

• Kaltės jausmas. Tėvai daug dirba, todėl mažai laiko praleidžia su šeima. Dėl to jie jaučia kaltę ir, norėdami kompensuoti laiko vaikui trūkumą, pradeda jam nuolaidžiauti.

• Noras gerai jaustis. Daugumą tėvų vaikų lepinimas nuramina ir leidžia jiems gerai jaustis.

• Iš tiesų labai smagu matyti laimingą vaiką, todėl norisi tai patirti dar kartą.  Žinių trūkumas. Kartais tėvai nežino, kaip elgtis su įpykusiu vaiku, nes jiems trūksta žinių apie auklėjimą. Jie neskiria vaiko norų ir poreikių, todėl vaiko verkimą supranta kaip blogai atliekamas savo pareigas.

• Pykčio netoleravimas. Kiti netoleruoja, netveria pykčio, bijo tapti nemylimi, todėl daro viską, kad vaikas būtų patenkintas.

• Vaiko vieta šeimoje. Dažnai išlepinami vienturčiai, pirmas ir paskutinis vaikas šeimoje ar vaikas, turintis nuostabią auklę.

• Tingėjimas auklėti. Kiti tėvai tiesiog tingi užsiimti disciplina, jiems paprasčiau nusileisti vaikui. O jei tėvai kartą nusileidžia, vaikas įgauna pranašumą ir pamažu pradeda virsti egoistu. (Beje, tas pats vyksta, jei tėvai nuolat leidžiasi su vaiku į derybas).

Blogas kraitis

Augindami lepūnėlį elgiamės neatsakingai ne tik kitų šeimos narių, bet ir paties vaiko atžvilgiu, nes programuojame jam sudėtingą ateitį.

Saugojimas nuo sunkumų ir streso vėliau atsisuka prieš patį vaiką, mat užaugęs jis patirs stresą dėl savo nepriimtino elgesio. Lepūnėlis gyvena pasaulyje, kuris skiriasi nuo realaus, todėl vėliau žmogui tenka nuolat kovoti su aplinka, kuri jam nemaloni ir nepriimtina. Išlepintas vaikas nemoka prisitaikyti, nesugeba sukurti normalių tarpusavio santykių ir susidoroti su nesėkmėmis. Jis neišmokytas mąstyti apie kitus ir dažnai nesupranta, kas čia blogo.

Įsivaizduokime situaciją. Išlepintas vaikas pradeda lankyti mokyklą ir turi daug kuo dalytis su kitais. Jam keista, kad niekas nepatarnauja. Jo elgesys egocentriškas, o tai kitiems nepatinka, todėl toks vaikas atstumiamas. Atstumtas jis jaučiasi vienišas ir augdamas stengiasi numalšinti kylantį skausmą, linkdamas į perfekcionizmą, darbomanizmą, valgymo surikimus, rūkymą, alkoholį.

Išlepinti vaikai užauga emociškai silpni ir nepasitikintys savimi, paauglystėje jiems gali išryškėti savikontrolės trūkumas, kyla pavojus susirgti nerimu ir depresija.

Ribos – reikalingos

Tėvams reikia paruošti vaiką tikram gyvenimui, kuriame jis ne visada gaus tai, ko nori. Todėl jei vaikas pyksta, kai mama sako “ne”, reikia įsisąmoninti, kad tai yra visiškai normalu. Vaikui nebūtina dievinti tėvų kiekvieną gyvenimo minutę, jis turi pajusti ir nusivylimą. Jei vaikas zyzia naujo daikto, reikia jam paaiškinti, kodėl neperkate, ir pažadėti, kad nubausite, jei nenustos zyzti. Neskubant pildyti norų, vaikas greitai supras, kad savo pykčiu nieko nepakeis. Labai svarbu, kad auklėdami vaiką tėvai būtų vieningi, nes jeigu vieno jų reikalavimai prieštarauja kito – tai sukelia sąmyšį vaiko sąmonėje.

Reikia prisiminti, kad vaikams reikia ribų, nes jos iš tikrųjų suteikia saugumą. Mažieji nori žinoti ir jausti ribas, netgi kai tėvų nėra šalia. Vaikai, kurie tėvams nuolat įgrista, tikriausiai ieško ribų, kad galėtų tinkamai elgdamiesi augti. Jie tarsi tikrina, kokio lygio baisumą jų elgesys turi pasiekti, kad priverstų tėvus į tai reaguoti konstruktyviai.

Ar galima ką nors pakeisti?

Liūdna tiesa – išlepinti lengviau nei pakeisti išlepintąjį. Bet norintiems tai nėra neįmanoma ir, žinoma, niekada ne vėlu pradėti.

• Pasikalbėkite su didesniu vaiku. Pripažinkite savo kaltę dėl to, kad dažnai leidote jam elgtis taip, kaip jis nori. Pasakykite, kad turėsite šį tą pakeisti jo gyvenime, paaiškinkite, kodėl išlepintam vaikui vėliau bus blogai.

• Aptarkite draudimus ir taisykles. Nekeiskite jų kasdien ir laikykitės, netgi esant kritinėms situacijoms (nedarbo, skyrybų) šeimoje. Numatykite, kad gali būti situacijų, kai taisykles reikės sulaužyti, ir paaiškinkite jas vaikui.

• Numatykite padarinius, jei vaikas sulaužys taisykles. Tai gali būti išvykų atsisakymas, privilegijų atėmimas, laisvalaikio ribojimas.

• Negrasinkite, negąsdinkite ir nekartokite instrukcijų šimtą kartų. Viską sakykite ramiu balsu, tiksliai ir aiškiai.

• Išlikite nuoseklūs, netgi kai esate pavargę, sudirgę ar po konflikto su sutuoktiniu.

• Numatykite skatinimo ir apdovanojimo sistemą už gerą elgesį. Žodinis pagyrimas ir įvertinimas turėtų būti naudojamas dažniau nei materialūs daiktai. Kol vaikas pasikeis, galite taikyti “žvaigždučių” sistemą: vaikas gali stebėti savo elgesio progresą, stengdamasis gauti “žvaigždučių”. Už surinktą jų dešimtuką jis gali gauti apdovanojimą.

• Nepergirkite vaiko. Jei bet kokia užduotis, kurią jis įvykdo, nusipelno liaupsių, vaikas patirs tikrą šoką pamatęs, kad realiame gyvenime tai visiškai normalus dalykas.

Daiktų vergo atvertimas

• Mokykite dalytis. Davimas toks pat svarbus kaip ir gavimas. Įsitraukite į veiklą, kuri skatina vaikus padėti kitiems. Kartu eikite pirkti dovanų šeimos nariams ir giminaičiams.

• Duokite vaikui pareigų, skirdami jam darbus pagal galimybes. Kuo dažniau prašykite vaikų pagalbos: mažiukai gali sulankstyti drabužius, nuvalyti dulkes. Pradinukai gali susirinkti žaislus, susitvarkyti drabužėlius, išsivalyti savo kambarį, išnešti šiukšles, pamaitinti augintinius. Vyresni – sutvarkyti namus, išplauti indus, padėti apsipirkti, palaistyti gėles. Nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats.

• Neperdozuokite materialinių gėrybių. Vaikas, kuris gauna viską, neišmoksta dėkingumo, vaikas, kuriam nereikia palaukti – neišmoksta kantrybės.

• Skatinkite vidinę motyvaciją: atlikto darbo džiaugsmas turi teikti vaikui pasitenkinimą, o ne poreikį gauti apdovanojimą. Vietoje materialinių dovanų dovanokite vaikui savo laiką – tai stiprina emocinį ryšį.

• Nejauskite kaltės, negalėdami nupirkti vaikui visko, ko jis nori. Vaikas turi suprasti, kad viskas įgyjama tik sunkiu darbu.

• Stenkitės, kad vaikas nematuotų savo ir kitų vertės pagal dėvimus drabužius ar tėvų automobilį. Atsisėskite ir kalbėkite su juo apie tai, kas sudaro tikrąją žmogaus vertę: jo mandagumas, kūrybiškumas, mokėjimas užjausti, rūpinimasis kitais ir kt.

• Mokykite vaiką pajusti pinigų vertę – užsidirbti, susitaupyti pinigų ir nusipirkti.

• Būkite kantrūs. Išlepintas vaikas nepasikeis per vieną naktį…

Ar ragiukai nerodo ligos?

Kaip įsitikinti, ar vaiko zyzimas – ne liga? Labai retai po išlepimo simptomais slypi kokia nors liga, bet kartais į bloga pasikeitęs elgesys vis dėlto turėtų atkreipti tėvų dėmesį. Galima įtarti rimtesne ligą, jei :

• iki šiol buvęs gana geras vaikas staiga pasikeitė;

• pasikeitė ne tik vaiko elgesys, bet ir jo miego bei valgymo įpročiai;

• atsirado kitų nerimą keliančių simptomų (dažnas karščiavimas be priežasties, bėrimas ir kt.).

Ir šiais, ir visais kitais atvejais, jeigu jums neramu, pasikonsultuokite su vaikų neurologu ar vaikų ir paauglių psichiatru.