BFL

“Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais”, – interviu BNS teigė diplomatė.

Ambasadorė pripažino, kad pernai rudenį jos darbo pradžia Varšuvoje dėl eskaluotos įtampos buvo sudėtinga, tačiau pabrėžė, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip kartais apibūdina spauda.

L.Zakarevičienės nuomone, Visagino atominės elektrinės projektą remianti Varšuva nedalyvaus Karaliaučiaus jėgainės projekte, o spekuliacijos, kad lenkai gali trauktis iš naftos perdirbimo gamyklos bendrovės Mažeikiuose, buvo kurstomos dirbtinai.

Buvo pranešimų, kad dar nepradėjusi dirbti Lenkijoje sulaukėte akibrokšto – teko ilgai laukti skiriamųjų raštų įteikimo. Ar matote, kad pastaruoju metu pasikeitė Varšuvoje požiūris į Lietuvą?

Kai tik atvažiavau, tikrai buvo sunku. Tuo metu buvo didžiausia įtampa, pats pikas. Dabar yra pakankamai normali atmosfera darbui. Man dabar yra šiek tiek lengviau negu buvo spalio arba lapkričio mėnesiais.

Kas sukėlė tą įtampą?

Vertinti galima įvairiai. Galima vertinti kaip rinkimų kampanijos pradžią – šiemet spalį Lenkijoje vyks rinkimai. Bet geriausiai atsakytų patys lenkai.

Tiesiog norėčiau pabrėžti, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip jie kartais paišomi. Santykiai yra daugialypiai. Yra labai gražaus bendradarbiavimo – kultūros žmonės, istorikai, energetikos ministrai puikiai bendrauja, labai gera atmosfera regionuose, miestų ir regionų valdžios rodo didelį norą bendradarbiauti. Supaprastinti visą klausimą, kad santykiai labai geri arba labai blogi, yra nekorektiška.

Lenkijos politikai, užsienio reikalų ministras aiškina, kad požiūris pasikeitė, nes atsisakyta romantinio požiūrio į Lietuvą ir atėjo metas pareikalauti įvykdyti duotus pažadus, visų pirma dėl tautinių mažumų. Ar Lenkija objektyviai vertina lenkų kilmės Lietuvos piliečių padėtį?

Manau, kad iš to daroma šiek tiek politikos. Paties ministro R.Sikorskio pasakymų nenorėčiau komentuoti, tai nepriimtina diplomatinėje praktikoje.

Viskas susiveda į 1994 metų sutartį. Tai buvo labai svarbus dokumentas, kuris davė startą santykiams plėtotis. Sutartis numatė principinius dalykus, bet detales nustatyti yra ekspertų, ne politikų darbas.

Sutartis kalba apie tautinių mažumų padėtį. Tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai Lenkijoje iš esmės gali mokytis gimtąja kalba, gali plėtoti savo kultūrą. Problemų atsiranda, kai kyla klausimas, kaip tai daryti. Bet daug dalykų turi spręsti ekspertai, ne politikai – kiek reikia vadovėlių, kas juos turi leisti, kiek jie kainuoja.

Bet Jūsų minimos 1994 metų Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatas Vilnius ir Varšuva vertina skirtingai?

Taip. Lenkai sako, kad lietuviai sutarties nesilaiko.

Problema ta – kad kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai neatsakingai dalijo pažadus. Yra klausimų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gedimino Kirkilo Vyriausybė stengėsi, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė daug. Parengtas įstatymas dėl pavardžių rašybos, bet Seime pritrūko balsų. ES Liuksemburgo teismas dėl pavardžių pasakė savo nuomonę. Lenkai priekaištaudavo, kad nesilaikome europinių standartų, laužome europines normas. Bet buvo pasakyta labai aiškiai, kad europinių standartų nėra, o kiekviena valstybė rašybą reguliuoja pagal savo įstatymus. Dabar dėl šito pretenzijų negirdime.

Bet iš principo aš, kaip moteris, manau, kad reikia sutvarkyti pavardes. Mūsų moterys teka už užsieniečių ir po to turi labai daug problemų. Man gaila tų moterų ir jų vaikų. Nekalbame apie lenkiškas pavardes – kalbame apskritai apie pavardes. Nuo 1990 metų labai daug kas pasikeitė – mes ES nariai, NATO nariai, Šengeno erdvės nariai. Bet dabar yra tokie galiojantys įstatymai ir jų reikia laikytis.

Mums priekaištaujama dėl vietovardžių rašybos. Kol turėjome Tautinių mažumų įstatymą, juo remiantis buvo galima kai kur pakabinti lenkiškas lenteles. Kai nustojo įstatymas galioti, vietovardžių rašymą reglamentuoja Lietuvių kalbos įstatymas, ir yra kaip yra. Mes, kaip teisinė valstybė, turime gerbti savo įstatymus. Bet ateityje apie tai bus šnekama, bus ieškoma sprendimų.

Pakomentavote lenkų skundus, norėčiau paklausti apie lietuvių reikalus Lenkijoje. Užsienio reikalų viceministras Janas Borkowskis (Janas Borkovskis) neseniai pareiškė, kad lietuvių vaikams Lenkijoje tetrūksta tik “gulbės pieno”. Tačiau patys lietuviai Punske ir Seinuose turi nusiskundimų – dėl vadovėlių, dėl mokyklų finansavimo. Ar turi lietuviai kaip tautinė mažuma Lenkijoje neišspręstų problemų?

Turi. Mažinamas mokyklų skaičius. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mažėja vaikų, ir mokyklų optimizavimas vyksta tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Vadovėlių iš tiesų trūksta. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi visus vadovėlius nuo pirmos iki 12 klasės lenkų kalba, ir Lietuva finansuoja tų vadovėlių leidybą. Lenkijoje yra problema. Lietuviai gauna tam tikrą sumą, už kurią vadovėlius leidžia leidykla “Aušra”. Bet tų pinigų nepakanka. Tiražas nėra didelis, vadovėliai brangūs, ir vadovėlių tikrai trūksta.

Mums ir lietuviams Lenkijoje kelia nerimą naujovė – kompiuteriniai vadovėliai. Neaišku, kaip tai atrodys. Be abejo, jei kiekvienas vaikas kompiuterinį vadovėlį turės ant stalo mokykloje ir namuose, kodėl gi ne. Bet aš labai abejoju, ar tai realu. Manyčiau, kad tai nėra situacijos gerinimas švietime, nors lenkai teigia, kad jie viską daro labai gerai.

O šiaip ir Punske, ir Seinuose lietuviai yra lojalūs savo valstybei, kurioje gyvena. Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.

Kaip vystosi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas energetikos srityje, įgyvendinant strateginius projektus?

Energetikoje bendradarbiavimas puikus. Ministrai gerai supranta vienas kitą, kai reikia – susiskambina, susitinka Briuselyje. Lenkai suinteresuoti Visagino atomine elektrine. Jie planuoja pietinėje dalyje patys statyti dvi elektrines, ir jiems tos patirties labai reikia.

Elektros jungtis “LITPOL Link” puikiai juda į priekį, ir 2015 metais turi būti baigta. Dėl dujų jungties yra sutarimas, turi būti parengta galimybių studija. Energetikos projektai yra prioritetas tiek mums, tiek lenkams. Rengdamiesi pirmininkauti ES jie prioritetu paskelbė Europos saugumą. Po tuo patenka ir energetinis saugumas.

Ar realu, kad lenkai kokiu nors būdu jungtųsi prie Karaliaučiaus atominės elektrinės projekto?

Aš nemanau. Nors lenkai sako, kad jeigu Karaliaučiuje bus pastatyta elektrinė, jie skaičiuos, kas bus pigiau. Bet elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra statoma, o Karaliaučiuje pastačius elektrinę kibirais elektros juk nenešiosi. O jungtys yra brangus malonumas.

Ar išlieka reali galimybė, kad “Orlen” trauksis iš naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose? Ar sulaukiama priekaištų, kad Lietuva pernelyg vangiai sprendžia logistikos problemas?

Manau, kad “Orlen” klausimas buvo eskaluojamas labai dirbtinai. Kažkam, matyt, reikėjo. Dabar bendrovės veikla yra pelninga. Neseniai girdėjau, kad rusai pareiškė, jog jie net neketina pirkti įmonės. O juk prieš metus Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sakė mūsų premjerui, kad jau tuoj perka.

Tarifus “Orlen” gavo visai neblogus. Manau, kad ir 19 kilometrų bėgių po truputį atsiras.

Lenkija nuo liepos 1 dienos perima pirmininkavimą ES. Kas Lietuvai aktualiausia pristatomoje darbotvarkėje?

Lenkijos programa labai ambicinga. Iš visos širdies linkiu, kad pavyktų ją realizuoti. Tai, ką Lenkija užsibrėžusi pasiekti, mums yra aktualu. Jie didelį dėmesį skirs Rytų partnerystės klausimui, ta tema numatyti 22 įvairūs renginiai. Tikrai šiais klausimais remsime lenkus.

Lenkai vienu iš prioritetų kelia Europos saugumo stiprinimą, ir energetinis saugumas patenka po šiuo skėčiu. Šiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos pozicijos labai sutampa. Remsime kaimynus, kiek galėsime.

Ačiū už pokalbį.