BFL

Liberalai labai paprastai ėmė ir pasakė: mes už naujus mokesčius nebalsuosime, mes neleisime apiplėšti žmonių, savarankiškai kaupiančių senatvės pensijoms, neleisime simbolinius „prabangos dalykus“ apdėti visai nesimboliniais ir visiškai neapgalvotais mokesčiais. Ir per vieną savaitę tapo kelrodėmis žvaigždėmis tam beveik milijonui Lietuvos piliečių, kurie savo darbu ir savo mokamais mokesčiais išlaiko visą valstybę, pradedant jos valdymo aparatu ir baigiant pensininkais.
Yra tokia juodosios gulbės teorija, mokanti, kad kai kurių netikėtai nutikusių ir didelį poveikį padariusių įvykių neįmanoma prognozuoti, bet visados galima post factum paaiškinti, kodėl jie nutiko. Liberalų sėkmė – vienas tokių politinės „juodosios gulbės“ gimimo atvejų. Dar lapkričio mėnesį niekam nė į galvą nebūtų atėję, kad abiem jaunesniosioms valdančiosios koalicijos partnerėms 2011-ieji gali tapti didžiosios politinės sėkmės metais. Atvirkščiai – abi liberalų partijos viešumoje garsėjo nebent latentiniu skandaliuku dėl įtartinai didelės privataus verslo paramos ar per metus vargais negalais iškankintu vienos jų susijungimu su Arūno Valinsko juokdarių partijos liekanomis.
Atvirai sakant, visi trys liberaliųjų partijų darbo Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje metai negalėjo būti vadinami kažin kokia didelės sėkmės istorija, gal net veikiau atvirkščiai – tai kokį jų viceministrą STT sugaudavo, tai kuris nors iš liberalų ministrų vis ar į skandalą pakliūdavo, ar neveiklumu kaltinamas būdavo. Liberalų ministrai, dirbdami Vyriausybėje, deja, nepasižymėjo jokiomis esminėmis, vienareikšmiškai teigiamai vertinamomis reformomis, nors kuravo tikrai pertvarkos verkiant prašančias sritis: sveikatos apsaugą, švietimą, policiją. Kone bendru politikos stebėtojų sutarimu, liberalai buvo pripažinti politikais, pirmą ir veikiausiai paskutinį kartą gavusiais Vyriausybėje tokias galimybes, tad besistengiančiais jas iki galo išnaudoti savo partijų labui.

Liberalai neleido skriausti dirbančiųjų

Veikiausiai liberalai taip ir būtų po metų blankiai baigę savo karjerą Vyriausybėje, jei ne krizė, privertusi visus mus labai atidžiai skaičiuoti pinigus ir žiūrėti, ką valdžia daro su tais pinigais, kuriuos iš mūsų surenka mokesčių forma. Tikriausiai pirmą kartą per pastaruosius du dešimtmečius tiek daug žmonių ėmė diskutuoti apie mokesčius. Diskusijas paskatino ir tai, kad Vyriausybės pastangomis tų mokesčių surinkimas pagerėjo, taigi ir mokančiųjų skaičius išaugo. Kartu Roberto Dargio užsakymu atlikti tyrimai rodė, kad savarankiškai dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų tėra vos ketvirtadalis visuomenės.
Prisidėjo ir Finansų ministerijos šviečiamoji veikla, aiškinant žmonėms, kaip paskirstomi ir kam atitenka iš jų paimti pinigai. Tos „blynelių“ formos diagramos, prikišamai rodančios, kad du trečdaliai visų valstybės išlaidų eina socialinėms reikmėms, kiekvienam jas matančiam savarankiškai dirbančiajam kalte kalė į smegenis: „Tai tu, tai tavo uždirbami pinigai išlaiko valstybę, tai tu, o ne kas kitas, esi jos pamatas, tai su tavimi visi politikai privalo tartis, jei nori įvesti dar vieną mokestį ar padidinti jau esamus.“
Tretieji krizės metai tapo laikmečiu, kai visi tie svarstymai apie mokesčius, akcizus, „Sodrą“, emigraciją ir jos įtaką pensijoms iš kiekybės ėmė virsti kokybe, sprogstamuoju užtaisu, galinčiu išsprogdinti visą ligšiolinės lietuviškos politikos pasaulį. Tereikėjo tą užtaisą padegti. Dagties vaidmenį atliko Vyriausybė ir Seimas, dėl pensijų padidinimo pirma pasikėsinęs dviem procentais pakelti PVM, o paskui – ištiesęs godžią ranką į privačius pensijų fondus, kuriuose savo senatvės finansinę garantiją kaupė apie 900 tūkst. savarankiškai dirbančių, ar bent jau savarankiškai galvojančių, Lietuvos piliečių.
Visi tie, kurie, sunkiai dirbdami, mokėdami paskolas bankams, neturėdami jokių lengvatų, uždirba pensijas ne tik savo tėvams bei seneliams, bet ir patiems sau, staiga pamatė, kad juos plėšia vidury baltos dienos vardan pensininkų balsų kitų metų Seimo rinkimuose, o jų pačių nėra kas gina! Ir štai čia scenoje pasirodė liberalai, kaip susitarę vienu balsu pareikšdami: neleisime skriausti dirbančiųjų! Šalin rankas nuo pensijų fondų, gana engti žmones mokesčiais! Ir visi staiga prisiminė, kad tai liberalai jau antrą dešimtmetį tampo Gedimino prospektu akmenį, žymėdami laisvės nuo mokesčių dieną. Tai liberalai nuosekliai, jau pusantro dešimtmečio stengiasi būti verslo gynėjais. Tai liberalai pasirengę atstovauti tiems, kurie savarankiškai dirba, uždirba ir sąžiningai moka mokesčius.
Antroji gruodžio savaitė buvo laikas, kai gimė nauja, gausi, savo interesą supratusių rinkėjų grupė, kartu išvydusi, kad jau dešimt metų Seime turi partiją, pasirengusią atstovauti jų interesams, – liberalus.