"Veido" archyvas

Sukilėliai yra kur kas prasčiau ginkluoti nei M.Gaddafi pajėgos, ir be Vakarų operacijų sausumoje vargiai patys nuverstų režimą

Pilietinio karo apimta ir Vakarų įsikišimo sulaukusi Libija per mėnesį tapo svarbiausia ašimi, apie kurią ėmė suktis viso pasaulio geopolitika.

Praėjusį ketvirtadienį pasirodė neoficialių pranešimų, esą NATO narės priėmė “politinį susitarimą” vadovauti ne tik neskraidymo zonos palaikymui Libijoje, bet ir visoms kitoms operacijoms. O tai reikštų visiškai naują posūkį kalbant apie Vakarų veiksmus Libijoje. Mat tariamas susitarimas vadovauti bet kokioms operacijoms prieštarauja anksčiau NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno ne kartą išsakytai pozicijai, kad susitarimas apima tik neskraidymo zonos palaikymo misiją.

Priminsime, kad prieš savaitę Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV pajėgos pradėjo karines operacijas Libijoje pagal Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos 1973-iąją rezoliuciją, leidžiančią panaudoti “visas būtinas priemones”, siekiant apsaugoti Libijos gyventojus nuo šalies lyderio Muammaro Gaddafi pajėgų.

Tačiau Vašingtonas, iki šiol vis dar nebaigęs karo Irake ir Afganistane, šioje misijoje siekė riboto vaidmens ir pageidavo, kad tarptautinė koalicija vadovavimo ir kontrolės funkcijas perduotų NATO. Tuomet A.F.Rasmussenas pabrėžė, kad NATO sutinka tapti atsakinga tik už dalį misijos, tiksliau, palaikyti neskraidymo zoną Libijoje.

Vis dėlto svarbiausia – ne kas vadovaus, bet kokia bus pati misija ir kiek Vakarai įsitrauks į konfliktą Libijoje.

Akivaizdu, kad dideliu entuziazmu aktyviai dalyvauti misijoje Libijoje dega vos trys NATO narės – Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV. Tačiau net jos tarpusavyje nesutaria, kiek toli galima eiti ir kokių veiksmų imtis, o šių šalių gyventojai išėjo į gatves protestuodami prieš misiją ir reikalaudami nesivelti į karą.

NATO suskilo

Stebinti NATO šalių ginčus tampa aišku, kad nesutarimų Libijos klausimu daugėja. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas nesusikalba su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy, o Turkijos, į kurios palaikymą buvo dėta nemažai vilčių, lyderiai apskritai atsuko nugarą ir pareiškė palaikantys daugų daugiausiai idėją išlaikyti virš Libijos neskraidymo zoną, nesiimant jokių kitų veiksmų. Labiausiai Vakarų įsikišimui į Libijos konfliktą priešinasi Vokietija.

Šalis netgi paskelbė, kad atsiriboja nuo NATO veiksmų, Aljansui netgi nebepatiki savo laivyno ir jo kontrolę perima pati į savo rankas.

Kodėl nuomonės tokios skirtingos? Vokietijos poziciją nesunkiai galima paaiškinti visuomenės spaudimu: po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai yra itin nepakantūs bet kokiems agresyviems šalies veiksmams užsienyje ir daro didelį spaudimą valdžiai nesiimti jokių karinių misijų. Taip yra ir dabar: tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tiek Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle bemat prarastų gyventojų pasitikėjimą, jei bent kiek pritaryų agresyvesniems NATO veiksmams Libijoje.

JAV irgi ne stačia galva puolė į šią misiją. Viena vertus, tokia operacija yra gana brangi. Be to, po dviejų nekokių precedentų – karo Irake ir Afganistane – šalis nebenori rizikuoti įsivelti į naują karą. Politologo Tomo Janeliūno nuomone, iš esmės JAV ryžosi kištis į šį konfliktą tik todėl, kad, priešingu atveju, M.Gaddafi būtų įveikęs sukilėlius, o tuomet ir jis, ir visas arabų pasaulis, ir pagaliau Vakarų šalys būtų badžiusios pirštais bei kaltinusios JAV ir NATO neįgalumu.

Kita vertus, JAV ir taip yra kaltinama delsimu. Esą sprendimas įsitraukti į konfliktą buvo priimtas pavėluotai, kai lūžio taškas Libijoje buvo jau praeityje, o sukilėliai ėmė išsikvėpti ir stokoti entuziazmo nuversti režimą.

Tačiau JAV šiuo atveju turi pasiteisinimą: misija skirta ne nuversti Libijos diktatorių (tai esąs gyventojų vidaus reikalas), o apsaugoti gyventojus nuo teroro.

Lygiai tokia pat pozicija išdėstyta ir JT rezoliucijoje, kuria dabar remiasi NATO aljansas: trumpai tariant, Vakarų tikslas yra ne M.Gaddafi galva, o Libijos gyventojų saugumas.

Būtent todėl kalbama apie tai, kad Aljansas apsiribos oro misija ir į sausumą nesikels. Priešingu atveju, takoskyra tarp misijos dėl saugumo ir karo išnyks. Juo labiau kad veiksmai sausumoje reiškia ir kur kas didesnes išlaidas (jos susijusios su logistika), ir daug didesnę riziką karių gyvybėmis.

Tiesa, tiek prancūzai, tiek britai jau dabar gana plačiai interpretuoja tai, kas vis dėlto yra tas gyventojų saugojimas nuo teroro: jų nuomone, bet koks judėjimas “priešo” pusėje gali būti traktuojamas kaip pavojus, todėl nėra priežasčių nelikviduoti karinės mašinos ar tanko.

“Kryžiaus žygis” ar kova už saugumą?

Vis dėlto kokia tikroji paskata Vakarams įsikišti į tai, kas vyksta Libijoje? Nuomonių yra pačių įvairiausių. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas vakarų veiksmus pavadino “kryžiaus žygiu”. Be to, jis pareiškė, kad sprendimai naudoti jėgą tarptautiniuose reikaluose šiandien priimami pernelyg lengvai.

“Man kelia susirūpinimą net ne pats ginkluoto įsikišimo faktas, bet kaip lengvai priimami sprendimai panaudoti jėgą tarptautiniuose reikaluose šiandien”, – pareiškė V.Putinas. Jis priminė, kad Billo Clintono laikais buvo bombarduojama Jugoslavija ir Belgradas, G.W.Bushas įvedė kariuomenę į Afganistaną, po to esą visiškai melaginga dingstimi buvo įvesta kariuomenė į Iraką. “Dabar Libijos eilė. Dingstimi ginti taikius gyventojus, bet smogiant bombų smūgius į teritoriją žūsta taikūs gyventojai, kur gi logika ir sąžinė – nėra nei vieno, nei kito”, – pabrėžė Rusijos premjeras, primindamas, kad jau yra taikių gyventojų aukų, kurių labui “neva smogiami šie smūgiai”.

Tiesa, Maskvos “Carnegie” centro analitiko Andrejaus Riabovo nuomone, tokia pozicija – gana veidmainiška, nes iš esmės Rusija nė nemėgino sukliudyti JT rezoliucijai. “Rusija ir Kinija kartu su kitomis nuolatinėmis Saugumo Tarybos narėmis nesutrukdė rezoliucijai dėl Libijos ir nenorėjo kurti neįveikiamų kliūčių Vakarų koalicijai Libijoje”, – Rusijos dviveidiškumą įvertino analitikas.

Juolab kad V.Putinas netrukus po savo žodžių sulaukė griežtų prezidento Dmitrijaus Medvedevo priekaištų, esą tokiais epitetais kaip “kryžiaus žygis” žarstytis nevalia, net jei tai asmeninė premjero nuomonė, nes tai tik skatina civilizacijų susidūrimus ir gali grėsti dar rimtesniais įvykiais, nei dabar matome Libijoje.

Jis išreiškė viltį, kad “tarptautinei bendruomenei suderinus savo veiksmus Libijos žemėje įsivyraus taika ir bus imtasi visų priemonių, kad konfliktas neišplistų Afrikos ir kitų valstybių teritorijoje”.

Vis dėlto V.Putinas – ne vienintelis Vakarų veiksmų kritikas ir taikos užtikrinimo misijos skeptikas. Štai JAV politologas Michaelas Hoffmanas kategoriškai atmeta argumentą, esą Vakarų įsikišimas į Libijos konfliktą turi ką nors bendro su siekiu apginti žmones. Jo vertinimu, pagrindinė priežastis – paprasčiausias imperializmas.

“Mano nuomone, veiksmai Libijoje – dar viena imperializmo apraiška. Apie kokį žmonių gynimą kalbame? Ar buvo žmonės ginami Bahreine? Kur neskraidymo zona Gazoje? Yra daugybė vietų, kur tokiomis pat kaip Libijoje aplinkybėmis JAV, NATO, Jungtinės Tautos galėtų įsikišti, bet to nedaro”, – primena politologas.

Kita vertus, Vakarų šalių lyderiai turi ir asmeninių išskaičiavimų. Taip, kaip A.Merkel dėl gyventojų palankumo nepalaiko misijos Libijoje, taip Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy itin aktyvia, kartais net pernelyg nerafinuota pozicija dėl Libijos siekia užsidirbti politinių dividendų, nelyginant stiprus ir ryžtingas lyderis, tiek tarptautinėje erdvėje, tiek ir Prancūzijoje, kur 2012-aisiais vyks prezidento rinkimai.

Žinoma, nuolat šmėžuoja ir nuomonių, kad Vakarų misijos, kaip visuomet, susijusios su nafta. Analitikas Joe Riley sako, kad ir karas, ir nafta – abu yra bjaurūs penkių raidžių žodžiai, kurie per dažnai atsiduria šalia vienas kito. Jo nuomone, akivaizdu, kad Libija vakarų šalims yra įdomi tikrai ne diktatoriumi M.Gaddafi, kuris Vakarams visiškai nekliuvo ir netgi buvo parankus keturis dešimtmečius, ir kad vis dėlto svarbiausias motyvas – sustiprinti įtaką ar bent neatiduoti jos Vakarams priešiškoms jėgoms šalyje, kurios nafta tenkina 10 proc. Europos ir tiek pat – JAV poreikių.

Be sausumos veiksmų režimas nebus nuverstas

Didžiausio Danijos dienraščio “Berlingske” žurnalistas, korespondentas Artimuosiuose Rytuose Uffe Andersenas, Libijoje praleidęs jau 4 savaites, “Veidui” pasakoja apie Vakarų misiją ir Libijos gyventojų nuotaikas.

“Neskraidymo zonos paskelbimas buvo tarsi priverstinis spyris sukilėliams į minkštą vietą, nes jų entuziazmas blėso ir prieš pat Vakarų įsikišimą, kai M.Gaddafi pajėgos įsiveržė į Benghazi miestą, kuriame dabar gyvenu, atrodė, kad sukilėliai pasiduos. Vakar buvau nuvykęs netoli Ajdabios miesto ir susidariau vaizdą, kad sukilėliai įsivaizduoja, jog vakariečių pajėgos už juos dabar nudirbs visą darbą.

Kai tik atvykau į Libiją, sukilėliai buvo pasirengę kovoti iki paskutinio kraujo lašo ir nedvejodami aukoti gyvybes, nepaisant, kad jų pergalė jiems patiems atrodė sunkiai įtikima. Dabar, priešingai, sukilėliai yra tikri, kad laimės, bet dėl to nėra pasirengę stengtis ir jau priekaištauja Vakarams už civilių aukas.

Vis dėlto man pačiam galima jų pergalė atrodo abejotina. Jei Vakarų pajėgos nesiims sausumos veiksmų, patys vieni sukilėliai vargiai nuvers režimą, nes yra neorganizuoti, neturi lyderių, strategijos ir jokio karinio pranašumo prieš puikiai ginkluotas M.Gaddafi pajėgas.

Kita vertus, tai, kad įvedama neskraidymo zona, leidžia manyti, kad ir M.Gaddafi pajėgos neturės galimybių įgyti pranašumo. Tad sukilėliams gali pavykti sustiprinti pozicijas svarbiuose naftos miestuose Bregoje ir Ras Lanufe. Apibendrinant, jei nebus sausumos veiksmų, Libijoje gali įsivyrauti ilgalaikė dviejų kovojančių zonų situacija, kai nė viena neįgyja pranašumo.

Libijos miestų gatvėse – karo nuotaikos

Kalbant apie atmosferą gatvėse, Benghazyje ji labai įtempta. Praėjusį savaitgalį M.Gaddafi pajėgos čia surengė kelis žiaurius reidus ir žmonės puolė masiškai bėgti iš miesto. Dabar situacija kiek aprimo, tad dalis jų vėl grįžta namo.

Tačiau padėtis čia labai primena karą: sukilėlių įsteigta Nacionalinė Taryba po visą miestą ieško M.Gaddafi rėmėjų, kas keli žingsniai įrengti ginkluoto patikrinimo postai, po miestą vaikštinėja gausybė ginkluotų karių.

Naktimis nuolat girdėti šūviai ir retsykiais – bombų sprogimai, nors sunku nustatyti, iš kurios pusės jie atsklinda. Užsieniečiams – žurnalistams – patariama naktimis likti viduje.

Sukilėlių kontroliuojamuose miestuose žurnalistai iš užsienio šalių, palaikančių neskraidymo zoną, sutinkami su didžiuliu džiaugsmu. Tuo tarpu mano kolega iš Brazilijos (ši šalis nepalaiko misijos) teigia pastebėjęs, kad pirmą kartą nuo atvykimo į Libiją nebemato šypsenų, kai prisipažįsta, iš kokios jis šalies.