Kaitri vasara nuviliojo kino pramogautojus prie jūros ir ežerų. Nedėkingiausiu laikotarpiu lankomumo duobes patikima užglaistyti energingiems atrakcionams, kuriems dažnai neįmanoma atsispirti.

Liepos mėnesį lietuviškame repertuare toliau dominuos tęsiniai, perdirbiniai, trileriai dvyniai ir ištvirkusio humoro komedijos. Plakatai vilios į kiną žvaigždiškomis pavardėmis, o išgalvoti lietuviški pavadinimai klaidins netikrais pažadais.

Almodovariškas reisas
Platintojų siūlomi du geriausi filmai savotiškai iškrinta iš vasaros pramogų apibrėžimo. Jiems būtų naudingiau pasirodyti rudenį, nes dabar rimtesnių pavardžių laukiantys kinomanai atitolę nuo kino. Kita vertus, etatinis lietuviško repertuaro svečias Pedro Almodovaras pakėlė į orą spalvingą, intelektualią, provokuojančią retro komediją, kuri sąmoningai sumeluotu pavadinimu “Aš tokia susijaudinusi!” (Los amantes pasajeros / I’m So Excited!) neteisingai peršama moterų auditorijai.
Privalu būti P.Almodovaro gerbėjų klubo nariu ir ekscentriškojo reiso nelyginti su geriausiais jo šedevrais. Jei pirksite bilietą tik dėl garsiausių režisieriaus žvaigždžių Penelope’s Cruz ir Antonio Banderaso, nevėluokite į seansą, nes nusivilsite nepamatę tik vienai trumpai scenai suvaidinti susitikusių populiariausių aktorių. Lėktuvo verslo klasėje įsitaiso mylimiausi ispanų režisieriaus aktoriai ir vaidina grynai almodovariško sukirpimo veikėjus. Chaotiška ir žaisminga intelektuali komedija turi dvigubą dugną. Provokuojančio humoro situacijos juokins tik pagavusius tarp eilučių užslėptą farsą ir satyrą. Sau būdingu stiliumi P.Almodovaras pašiepia ne tik Ispaniją sukausčiusią ekonominę krizę, klestinčią korupciją ir politikos cirką.

Romantiškiausias pasimatymas
Režisieriaus Richardo Linklaterio, aktorių Julie Delpy ir Ethano Hawke’o kolektyvinių pastangų jautri romantinė drama “Prieš vidurnaktį” mačiusiesiems du ankstesnius spontaniškus pasimatymus Vienoje (1995 m. “Prieš saulėtekį”) ir Paryžiuje (2004 m. “Prieš saulėlydį”) atnaujins melancholišką nostalgiją.
Trečiasis pasivaikščiojimas po gražiąją Graikiją visiškai pateisina didelius lūkesčius. Žavingai suvaidintą minimalistinį filmą galima žiūrėti nežinant, ką išgyveno menininkės Selinos ir rašytojo Džesio pora per pastaruosius dvidešimt metų, bet smulkios ir subtilios sąsajos sustiprina magišką įspūdį. “Prieš vidurnaktį” mažiausiai tinka vasaros peržiūrų maratonui, kai trūksta polėkio ir dėmesingumo klausytis atvirų, improvizuotų, nuoširdžių, šmaikščių, jausmingų, provokuojančių, aistringų pokalbių apie moters ir vyro santykius. Po dienos prie jūros ar ežero būtent toks sąžiningas, lyriškas, dramatiškas ir humoristinis filmas atgaivins užkaitusias emocijas.

Vagone su indėnais ir kaubojais
Labiausiai liepos rezultatus cementuos išradingas vesterniškas epas “Vienišas klajūnas”. Jame sudėta beveik viskas, ko reikia lengvabūdiškai ir įsimintinai pramogai. 225 mln. JAV dolerių biudžetu rizikuojančius prodiuserius verta pagirti už įspūdingą bandymą sugrąžinti žiūrovų pasitikėjimą nepopuliariu žanru. Jie stulbinamai atkūrė kaubojų, indėnų, aukso ieškotojų ir godžių turtuolių epochą, nutiesė geležinkelius, sukonstravo miestelius, pasiuvo drabužius.
Dar vieną keistuolį uždegančiai vaidinantis Johnny Deppas (iš tiesų jis įkūnija du veikėjus) ir tris “Karibų piratų” laivus vairavęs Gore’as Verbinskis pabalnojo efektingą, linksmą ir adrenalino kupiną nuotykių fantaziją Monumentų slėnyje bei kituose amerikietiškos gamtos kampeliuose. Jau seniai neregėjome nieko panašaus. Šis filmas džiugina išradingumu. Šiuolaikiniame superherojų pasaulyje kaubojiškas ir indėniškas vesternas jaučiasi pernelyg senamadiškai, bet režisierius deda milžiniškas pastangas, kad Johno Wayne’o žygių nepažįstantis žiūrovas nenuobodžiautų.
2 val. 30 min. trukmės “Vienišas klajūnas” įsivažiuoja lėtai, kol supažindina su indėnu Tonto ir būriu esminių personažų, papasakoja trumpų praeities kuriozų, paaiškina, įleidžia gerų pagalbininkų kinų (čia tam, kad Kinija įsileistų filmą į repertuarą) ir supančioja intrigą. Finalinės 45 minutės išjudina nerealias, dinamiškas ir anekdotines “non stop” lenktynes su senoviškais traukiniais, kumštynėmis ant vagonų stogų, mikliai jojančiais žirgais, užminuotais tiltais, išsiskiriančiais bėgiais, akrobatiniais triukais, pavojingais šuoliais, sprogstančia energija ir aukso karštlige.

Robotai prieš monstrus
Pribloškiantys reklaminiai anonsai ragina nepraleisti futuristinio monstriškų mūšių trilerio “Ugnies žiedas”. Po ilgos kūrybinės pertraukos į režisieriaus kėdę atsisėdęs vizionierius Guillermo del Toro sukonstravo originalų atrakcioną, kuriuo mėgins sudominti “Transformerių”, “Godzilos” ir gudrių mokslinės fantastikos reginių gerbėjus. Dviejų žmonių mintimis ir jausmais valdomi milžiniški robotai stabdys Žemę trypiančius ir niokojančius radioaktyvius galiūnus. G.del Toro trejus gyvenimo metus investavo pasiruošimui režisuoti “Hobitą”, bet nepalankios aplinkybės pastūmėjo palikti vairą Peteriui Jacksonui ir įkvėpė įgyvendinti didelę vaikystės svajonę – atiduoti duoklę Japonijoje populiarioms robotų (Mecha) ir monstrų (Kaiju) kino tradicijoms.
“Ugnies žiedo” beribė fantazija ir protingos karo strategijos neturi lygių komerciniame repertuare, bet įspūdingo vizualiųjų efektų, kompiuterinės animacijos ir 3D pompastikos trilerio laukia sudėtingesnis mūšis dėl žiūrovų. Ypač Lietuvoje. Tai ne koks nors tęsinys ir jo beveik niekas nežino, negana to, filme nėra populiarių aktorių, kurie galėtų ištempti bent išankstinį ažiotažą. Esame regėję tik vieną japonų kultūros milžiną Godzilą, o kiti monstrai lieka nepažįstami. Mūsų krašte nejusti užsienyje garbinamo G.del Toro kulto: pirmasis “Pragaro vaikis” patyrė fiasko, antrasis “Pragaro vaikis” šiek tiek pataisė reputaciją, o originalusis “Pano labirintas” pateisino lūkesčius, bet jo surinktų pajamų “Ugnies žiedui” reikėtų vien premjeriniam savaitgaliui.