1990 m. svarstėme, kaip ginsimės ir kur trauksimės. 1944-aisiais panašiai klausta, trauktis ar pasilikti, o pasilikus – kaip priešintis. Klausimai ėmė kartotis pernai.

Ar Kazys Pakštas, ieškojęs atsarginės Dausuvos ir įtikinėjęs valdžią ten perkelti Lietuvą, buvo toks ne pirmas? Ar lietuvių mobilumas, polinkis leisti laisvalaikį keliaujant didelius atstumus nėra atsitiktiniai? Ar pastaroji ir ankstesnės emigracijos bangos, išsibarsčiusios po pasaulį, bet susitelkusios emigrantų bendruomenės nėra ankstesnės patirties išraiška – savotiška „genetinė atmintis“? Gal dabartinė Lietuva tėra prieš daugelį amžių kažkieno pasirinkta atsarginė Dausuva?

Tyrinėtojus seniai stebina lietuvių ir latvių kalbos, šių tautų dainų išskirtinumas regione. Daugelis kelia naujas hipotezes, gretina tautų kraustymosi faktus Eurazijoje ir daro išvadas. Naujų hipotezių kūrimas, faktų paieška, dedukcija būdinga visiems mokslams – juo labiau tai pritaikoma istorijai, kuri tyrinėja tęstinius reiškinius.

Šiame straipsnyje dėstoma Lietuvos vardo kilmės hipotezė, atsiradusi tyrinėjant Lietuvos istoriografijoje mažai aptartus Romos imperijos (RI) dokumentus, istorijos faktus.

Yra kelios lietuvių kilmės teorijos, iš kurių romėniškoji – seniausia, labiausiai išplėtota ir, kad ir kaip keista, „padėta į stalčių“. Ji mažiausiai tyrinėta šiuolaikiniais metodais. Lengva paaiškinti, kodėl okupacijos metais ši teorija buvo draudžiama sritis Lietuvos tyrinėtojams ir naujų faktų paieškos nebuvo skatinamos.

Kai kurie kalbininkai ir istorikai Lietuvos vardą sieja su 30 km ilgio, 1 m pločio Lietavos (Lietaukos) upeliu prie Kernavės. Nors jie nepaaiškina, kodėl šalis nesivadina, pvz., Nerija – pagal didesnę upę, tekančią pro tą pačią pirmąją sostinę (panašiai galėtume klausti, kodėl šalį vadiname Lietuva, o ne Nemuva ar Nemunija).

Nemažai istorikų Lietuvos vardą kildina iš leičių (~leythey, leyty, leytten, litten, ?????~). Tačiau stebina tai, kad karingi leičiai atsiranda XIII a. metrikose, mūšiuose duoda atkirtį patyrusiems karingiems ateiviams – kartais net po keletą kartų sugriauna atėjūnų naujai pastatytas pilis plačioje teritorijoje nuo Prūsijos iki Latvijos, sukuria galingą valstybę ir išnyksta be pėdsako XVI a.

Skaitmenos amžiuje įvairiausios hipotezės, seniausi šaltiniai ir toponimų paieška prieinami vienu kompiuterio pelės spustelėjimu. Su akademine bendruomene nesusiję, savo akademine reputacija nerizikuojantys tyrinėtojai gali patys drąsiai apžvelgti ir interpretuoti šaltinius.

Gerbiamąjį skaitytoją pirmiausia supažindinsime su šaltiniais, kurie istorikų mažai naudoti Lietuvos vardo kilmės paieškai. Galiausiai, pasitelkę kitų tyrimų medžiagą, pamėginsime išdėstyti savo hipotezę.

Faktas nr. 1. Dokumente „Notitia Dignitatum“ minimos organizuotos gentinės bendruomenės ~laetorum~ šnekamojoje kalboje vadintos LAETI /?lai.ti/, daugiskaita nuo LAETUS /?lai.tus/.

Terminu LAETI vėlyvojoje RI vadintos barbarų (t.y. užsieniečių) bendruomenės arba gentys, kurioms leista įsikurti RI žemėse su sąlyga, kad tarnaus kariuomenėje. Žodžio kilmė nežinoma. Lotyniškai tai reiškia „sėkmingas“, „laimingas“ bet žodis yra nelotyniškos kilmės. ~Laeti, gentilium~ (gentys), ~dediticii~ (pasidavę barbarai),  ~tributarii~ (duoklės mokėtojai) terminais nurodomas skirtingas genčių statusas imperijoje. Šių terminų reikšmės susipina, bet, matyt, LAETI yra aukščiausias užsieniečio statusas, kuriuo vadinami antros kartos atsikėlusių genčių palikuoniai.

„Notitia Dignitatum“ (lot. „Istaigų sąrašas“) yra vienas iš nedaugelio išlikusių vėlyvosios RI dokumentų. Šiuo metu tekstas suskaitmenintas, transkribuotas ir išverstas į anglų kalbą. Sudarytas iš Rytų ir Vakarų dalių, pastaroji užbaigta 420 m.

Vakarų dalies XLII skyriuje randame du sąrašus, susijusius su LAETI: 1) ~praefecti laetorum Gaul~ (LAETI prefektai Galijoje; prefektas – teritorinio vieneto viršininkas); 2) ~praefecti gentilium Sarmatarum~ (sarmatų genčių prefektai) Italijoje ir Galijoje. Antrasis sąrašas yra dviejų dalių: sarmatų LAETI, kurie dislokuoti Italijoje, ir Galijos LAETI. Visiems išvardytiems prefektams vadovavo ~magister peditum praesentalis~ – pėstininkų vadas, t.y. Italijos apsauginės kariuomenės vadas. Pirmajame sąraše greta kitų minimos teutonų, batavių, svebų, frankų gentys. Antrajame –  Galijoje reziduojantys piktai, alanai.

Sarmatų gentys minimos daugiau nei 20 kartų, iš to galima spręsti, kad jos dominavo apie 600 tūkst. karių turinčioje RI kariuomenėje, kurios, manoma, apie trečdalį sudarė gentys.

„Notitia Dignitatum“ minimos iš viso 34 LAETI gyvenvietės, tačiau daugiau nei dviejų paskutinių puslapių trūksta, taigi gali būti, kad vakarinėje imperijos dalyje buvo keli šimtai tokių gyvenviečių.

Įstatymų sąvade „Codex Theodosianus“ yra apie 400 m. išleistas dekretas, kuriuo  ~magister militum praesentalis~ (kariuomenės vadui) suteikiama teisė imti rekrutais alemanų ir sarmatų LAETI. Per 361 m. pilietinį karą mūšyje tarp imperatoriaus Konstantino II ir pretendento į sostą Juliano dalyvavo dalinys, įvardytas LAETI, iš to galima spręsti, kad LAETI sudarydavo atskirus kariuomenės vienetus.

Manoma, kad iki 5 tūkst. LAETI karių imperatoriaus Konstantino buvo nusiųsti į Britaniją, kėlėsi ten kartu su šeimomis ir pasiliko romėnams pasitraukus. Su jais siejamos karaliaus Artūro legendos.

LAETI statusą gaudavo gentys, radusios prieglobstį RI. Pavyzdžiui, sarmatų gentis priimta į RI po pralaimėjimo kare kitai sarmatų genčiai. Tikėtina, tokį prieglobstį gaudavo gentys, kurios jau buvo ~tributarii~ – sąjungininkės, duoklės mokėtojos. Skaičiuojama, kad iki pusės visų LAETI genčių vyrų tarnavo kariuomenėje. Mainais į prieglobstį RI gentys turėdavo gerokai padidinti karinį indėlį žmonėmis, galbūt atsisakydamos sėslaus gyvenimo būdo. Žinoma RI kariuomenės taisyklė, pagal kurią legionierių būrys, atsitraukęs iš mūšio lauko be įsakymo, traukdavo burtus – kas už tokią nešlovę bus nubaustas mirtimi. Decimacija – bausmė, kada nužudomas kas dešimtas pasitraukusio dalinio kareivis. O LAETI rizikuodavo visomis savo šeimomis, paliktomis įkaitais užnugaryje, todėl garsėjo atsidavimu.

Yra teorija, kildinanti žodį „laeti“ iš tikrinio vardo Kvintas Emilijus Letus (Quintius Aemilius Laetus, mirė 193 m.). Jis buvo imperatoriškosios sargybos, vadinamosios Pretorionų gvardijos, vadas, dalyvavęs sąmoksle prieš imperatorių Komodą (Commodus, imperatorius 180–192 m.), prisidėjęs prie Komodo įpėdinio Pertinakso, valdžiusio vos kelis mėnesius, nušalinimo ir po to įvykusio imperatoriaus Septimo Severo iškėlimo. Pastarasis savo apsaugai į Romą atsivedė „15 tūkst. karių iš Dunojaus legionų“. Po to LAETI tikriausiai tampa bendriniu natūralizuotų genčių pavadinimu RI. Neabejotinas ryšys tarp šio realaus žmogus, pavarde Laitus (Laetus) ir jį palaikančių Dunojaus legionų.

LAETI terminas vartojamas tik nuo 4-ojo amžiaus, nors praktika apgyvendinti gentis RI žinoma nuo Augusto laikų (42 pr. Kr.–14 po Kr.).

Faktas nr. 2. Vietovardis Leitha (Litava), lietuviškai rašoma Leita, – Dunojaus dešinysis intakas. Tai 240 km ilgio upė, įtekanti į Dunojų žemiau dabartinės Vienos.

Aplinkinės tautos upės vardą rašo ir taria skirtingai: vokiečiai – Leitha, vengrai – Lajta, čekai ir slovakai – Litava. Upės baseinas yra Austrijos, Slovakijos ir Vengrijos sienų sankirtoje. Tai būta RI smaigalio jos plėtros metais. Regionas ypatingas istoriškai bei daug kartų minimas šaltiniuose – čia IX a. pirmą kartą paminėta istorinė siena tarp madjarų nukariauto Karpatų regiono ir frankų žemių. 1921 m. vos mėnesį gyvavo vengriška Lajtos valstybė (Lajtabánság, Leitha-Banat) – dabar tai Austrijos federalinė žemė Burgenlandas. Vietovėje gausu archeologinių radinių – 600 kv. km plote rasta 640 archeologinių objektų. Yra išlikę Romos laikų apylinkių stebėjimo bokštai.

Vokiečių kalboje ypač reta dvibalsių, todėl germaniška vardo kilmė kelia abejonių. Upės Leita-Litava pavadinimas, kaip ir sąvoka LAETI, kuri atsiranda tik IV a., – veikiausiai nelotyniškas. Galime spėlioti, ar kovose pasižymėję upės baseino gyventojai davė bendrinį vardą, ar LAETI buvę įkurdinti pavojingame pasienyje ir davė vardą regionui bei upei. Istorijoje būna visokių atvejų.

Faktas nr. 3 – Gerulata. Tai fortas dabartinės Bratislavos rajone Rusovce, prie senovinio Gintaro kelio. Gintaro kelias, einantis per Gerulatos fortą, sausuma tiesiogiai jungė dabartinės Lietuvos ir RI Leitos-Litavos žemes prie Vienos.

Gerulata – viena iš nedaugelio išlikusių ir ištirtų tvirtovių buvusio Gintaro kelio ir vietinių kelių sankirtoje šalia Aukštutinės Panonijos (Pannonia Superior) provincijos sostinės Karnuntumo (Carnuntum) ties RI siena palei Dunojų, vadinta ~Limes Romanus~. Fortas yra prie Leitos-Litavos upės žiočių, t.y. jis buvo pirmasis RI postas, į kurį patekdavo keliautojai iš anapus ~Limes Romanus~. Vardas neturi reikšmės lotyniškai nei kuria nors slavų kalba, todėl tyrėjai įžvelgia keltišką kilmę, nors radiniai neturi nieko bendro su keltais. Lietuviams pavadinimas gali būti lengvai siejamas su junginiu GERU + LAETI (prisiminkime lietuvišką pavardę Gerulaitis). Tarp archeologinių radinių – dviejų žirgų kapas, lankinės segės ir RI raitelio paradinis šalmas. Forto dūmų signalai turėjo būti matomi Leitos-Litavos žemėje. Daugiau nei tikėtina, kad jos vyrai tarnavo šiame forte.

Juokas juokais, tačiau šių faktų ir kurio nors iš gyvų lietuvių Gerulaičių ir Gerulatos forte rastų palaikų DNR tyrimų užtektų Lietuvos vardo kilmei iš žemių piečiau Vienos rimčiau pagrįsti.

Pereikime prie įdomiųjų radinių ir faktų. Gintaro prekyba, žinoma nuo Egipto faraonų laikų, Romos imperijoje irgi buvo svarbi. Karnuntumas buvo pagrindinė perkrovimo vieta tolimesnėje kelionėje. Garsiausios ekspedicijos būta imperatoriaus Nerono laikais, kai buvo atgabentas didžiulis gintaro kiekis, kurio užteko gladiatorių kovų scenai išgrįsti. Nepaisant sėkmingos ekspedicijos, buvo nutarta, kad kelias per daug tolimas, sunkus ir pavojingas, todėl atsisakyta planų įkurti provinciją gintaro gavybos vietoje. Akivaizdu, kad gintaras buvo gabenamas saugant ginkluotai palydai, saugotos jo gavybos ir sandėliavimo vietos.

Leitos-Litavos apylinkėse rastuose kapuose, datuojamuose 550 m. pr. Kr., gausu gintaro dirbinių. Matome, kad ši vietovė turėjo glaudžius prekybinius ryšius su dabartinės Lietuvos teritorija, ir tai vyko prieš bene tūkstantmetį iki RI žlugimo. Įdomu, kad kryžiuočiai, užėmę Prūsiją, griežtai bausdavo už gintaro žaliavos laikymą.

Dunojumi 2000 km driekėsi ypač saugoma šiaurinė RI sienos atkarpa, vadinta ~Limes Germanicus~. Tai buvo sudėtinga inžinerinė ir organizacinė sistema su sąjungininkų gentimis, pasieniečių fortais, sargybos bokštais ir karinėse stovyklose dislokuotais legionais. Šalia sienos gyvenančioms gentims lengviausias būdas tapti RI piliečiais buvo pasisamdyti tarnauti išorinės sienos apsaugoje. Kariai, saugantys sausumos sienas, vadinti ~limitanei~, o tie, kurie saugojo Reino ar Dunojaus pakrantes, – ~ripenses~ arba ~riparienses~. Kareivis, ištarnavęs 15 metų, tapdavo veteranu ir gaudavo žemės bei privilegijų RI teritorijoje. Tai būdavo pavojingiausia ir prasčiausiai apmokama karinė tarnyba, kurią atliko kariai-žemdirbiai. Atlygis jiems buvo nuolat mažinamas, kol IV a. apskritai panaikintas.

Dunojaus intako Leitos-Litavos žiotys yra žemiau Vienos, kuri Romos laikais vadinosi Vindobona, ir Aukštutinės Panonijos sostinės Karnuntumo. Tai būta įtvirtintų RI karinių stovyklų ir forpostų plėtrai į rytus. Juose stovėjo vadinamieji X, XIII ir XIV Dvynių (~Gemina~) legionai. Romos legionai turėjo numerius ir vardus – pvz., 1-asis legionas vadinosi ~Legio I Adiutrix~ – Pirmasis gelbėtojų legionas; X, XIII, XIV legionai, suburti dar prieš Kr., vadinti ~Legio Gemina~. Dvynystės motyvas gali būti nuoroda į legendinius Romos įkūrėjus dvynius Romulą ir Remą. Beje, X Dvynių legiono simbolis buvo jautis. Legiono sudėtis – 5,5–6 tūkst. karių.

Imperatorius Markas Aurelijus (121–180) planavo naujų provincijų Markomanijos ir Sarmatijos steigimą, bet mirė Vindobonoje (Vienoje). Legionai 194 m. parėmė savo Aukštutinės Panonijos gubernatorių Septimą Severą kovoje dėl sosto, ir 15 tūkst. karių iš Dunojaus legionų buvo priimti į imperatoriaus sargybą Romoje. Imperatoriaus sargybą (Pretorionų gvardiją) panaikino Konstantinas I, o kariai buvo išsiųsti į įvairiausius RI kampus. Yra žinių, kad LAETI 361 m. po Kr. parėmė Julianą, imperatorių, iš krikščionybės atsivertusį į pagonybę. Jo įpėdinis Jovianas (Iovianus) vėl atkūrė krikščionybę kaip valstybinę religiją.

Taigi kariai iš Aukštutinės Panonijos dažnai lėmė RI politinį likimą. Nuo Dunojaus dalinių atėjimo į Romą 194 m. iki jų išformavimo prie Konstantino I praėjo apie 115 metų. Per tą laiką turėjo pasikeisti kelios pretorionų kartos. Veteranai grįždavo namo, kur gaudavo žemės. Taip Aukštutinėje Panonijoje po tarnybos Romoje turėjo atsirasti šimtatūkstantinis veteranų ir jų šeimų sluoksnis.

Imperatoriaus Konstantino I Didžiojo valdymas (viešpatavo 306–337 m.) buvo ypatingas visai imperijai, bet ypač ~limitanei~ ir LAETI. Konstantinas I įtvirtino krikščionybę, rekvizavo pagoniškų šventyklų auksą, perkėlė sostinę į Konstantinopolį. Jis pakeitė gynybos strategiją: kariuomenė atitraukta nuo RI sienos perimetro ir sutelkta miestuose. Užpuolikai siaubdavo pasienio kaimus ir ~limitanei~ teko rinktis tarp kėlimosi į miestus arba rizikingo gyvenimo pasienyje, kada tekdavo apsiginti negaunant ankstesnio atlygio.

Per hunų antplūdį V a. Dvynių legionuose Aukštutinėje Panonijoje tarnavo didelė dalis Leitos-Litavos baseino vyrų, o apylinkėse gyveno daug veteranų ir jų palikuonių su šeimomis. Visi jie turėjo ilgametę karinę patirti, strategijos, taktikos supratimą, žinojo apie blogėjančią gynybinę padėtį ir suirutę Romoje. Tikėtina, kad jie buvo vadovaujami ne mažiau išmintingų vyrų. Ar galėjo jie sudėję rankas laukti, kol priešas nušluos jų bendruomenę, kai centrinė valdžia bus žlugusi?

Vienos miesto istorija tik lakoniškai byloja, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. Kur pasitraukė žmonės?

Visuotinai priimta nuomonė, kad po RI žlugimo įsivyravo „tamsieji viduramžiai, kada sunyko materialinė kultūra“. O Europos pakraščiuose tuo metu kažkodėl pastebimas kokybinis pakilimas. Mokslininkai sutaria, kad V a. Lietuvos teritorijoje keitėsi laidojimo papročiai. Atsiranda mirusiųjų deginimas, žirgų kapai, ginklai įkapėse (randama damaskinio plieno dirbinių) – neabejotinai naujas įkapių lygmuo.

Oficialiai priimta versija teigia, kad visa tai atėjo į Lietuvos teritoriją per prekybą. Tačiau reikėtų prisiminti, kad prekyba gintaru ir kitais dalykais, matyt, žlugo V a. kartu su imperijos rinka.

Lietuva pagrįstai vadinama piliakalnių kraštu. Iš viso Lietuvoje yra apie tūkstantį piliakalnių, nemaža jų dalis gynybai pritaikyti būtent IV–V a. – hunų įsiveržimo į Europą laikotarpiu. Lietuvoje vienas piliakalnis tenka 78,5 kv. km plotui – tai dvigubai tankiau nei Latvijoje ir keturis kartus nei Estijoje.

Pagramančio piliakalnį kasinėjęs archeologas Olegas Fediajevas teigia, kad šis piliakalnis pilimi tapo IV mūsų eros amžiuje – hunams įsiveržus į Europą. Maždaug IV a. ant dabartinio Pagramančio piliakalnio kalvos pastatoma pirma medinė pilis. O.Fediajevo žodžiais, kasant pylimą aplink pilies sieną kažkas iš statytojų taip uoliai dirbo, kad nepastebėjo, kaip pametė II a. Romoje nukaldintą monetą, kurią po maždaug 1600 metų surado piliakalnį kasinėjantys archeologai. Artimiausias baltų gentims Romos imperijos miestas buvo Viena. Čia tarp Romos imperijos ir baltų genčių iki hunų įsiveržimo vyko aktyvi prekyba. Pasak archeologo, pilis ant Pagramančio piliakalnio įrengta IV a., kaip gynybinis įrenginys ji naudota IV–VII a. Po to apleista ir vėl naudota XIII a., kai kryžiuočiai pasistatė Tilžės bei Ragainės pilis ir pradėjo nuolatinius Žemaitijos puldinėjimus.

Gerulatos forto kapus primena Vidgirių kapinyne (Šilutės r.) rastas V a. savitai įrengtas vyro kapas su paaukotais dviem žirgais. Turtingos įkapės – sidabru puoštas geriamasis ragas, penkios segės (viena iš jų paauksuota), sidabrinė antkaklė rodo, kad tai turtingo kario, dalyvavusio tolimuose žygiuose, kapas. Priminsime, kad lankinės segės – įprasta romėnų karių uniformos dalis. Jų būta trijų rūšių: žalvarinės, sidabrinės ir auksinės – pagal kario rangą.

1971 m. archeologė Regina Kulikauskienė, kalbėdama apie jai prieinamus duomenis, tvirtino: „Žirgų kapai labai reti Latvijoje ir visai jų nerandama Estijoje. Niekur šis reiškinys netapo toks masiškas, kaip Lietuvoje.“ Dabar galime pridurti, kad karių kapų su žirgais randama visoje Šiaurės Europoje (iš viso 600 kapų): Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Grenlandijoje, Skandinavijoje, o didžiausias jų tankumas – Lietuvoje. Gali būti, tai yra LAETI raitelių persikėlėlių bei palikuonių skiriamasis bruožas.

Lietuvoje ir Prūsijoje randamai palaidojimai dėl ypač puošnių įkapių istorikų sąlyginai pavadinti kunigaikščių. Kapai išsiskiria ginklų ir kario aprangos puošnumu. Vienas jų, vadinamasis Taurapilio kapas, apsuptas 13 kitų kapų, ten gausu ypatingų radinių: žalvarinėmis vinutėmis prie medinio pagrindo pritvirtintas antskydis, ant kojų uždėti pentinai, kuriuos su apavu jungia sidabru apkaustyti diržai, sidabrinis žiedas ant piršto. Iš Padunojo atvežto kalavijo makštis puošė sidabriniai paauksuoti apkalai, plokštelės, sagtys, geležinė, granatais dabinta sagtis ir savitai kaustytas ragas. Istorikai mano, kad ragas ir ten rastas pincetas susiję su religiniais ar pilietiniais ritualais, ir priduria, jog Vidurio Europoje kunigaikščių kapuose dažnai randami pincetai ir puošnūs geriamieji ragai, kartais žirklės bei šukos. Mada švariai skustis vyrui veidą ir kūno priežiūros kultas įsigalėjo ankstyvoje RI. Tai liudydavo aplinkiniams „romėnišką“ kilmę. Pincetai ir šukos rastos romėnų vilose Didžiojoje Britanijoje Lesteryje ir Silčesteryje, taip pat kalvio kape netoli Bergeno Norvegijoje.

Kai kurie archeologai apibūdina visas Taurapilio kunigaikščio įkapes kaip kilusias iš skirtingų regionų. Tai gana keista „tamsiaisiais viduramžiais“ lokaliai gyvenančiai bendruomenei.

Įkapių margumą būtų nesunku paaiškinti, jei tartume, kad karys dalyvavo įvairiuose RI karo žygiuose. Beje, Dvynių X legiono simbolis buvo jautis. Kauno herbe irgi vaizduojamas jautis. O Marvelės kapinyne prie Kauno daugiausiai Lietuvoje randama turtingų įkapių ir žirgų kapų.

Archeologai skaičiuoja, kad šiuo metu ištirta tik apie 5 proc. Lietuvoje žinomų archeologinių paminklų. Pritaikius šiuolaikinius metodus archeologinių objektų gali padaugėti kelis kartus. Todėl daryti toli siekiančias išvadas siejant radinius su etnine ir juo labiau kalbine grupe ne visai patikima.

Lietuvių dainose ir tautosakoje Dunojus (Dunojėlis) – bene populiariausias hidronimas, nepaisant nuolatinės kaitos į vėlyvesnį, patogesnį ir suprantamesnį pakaitalą – Nemunėlį. Kalbininkų teorijos apie skolinius iš slavų nėra logiškos. Lietuvių dainose, kitaip nei kalboje, slavizmų labai mažai. Kam skolintis upės, tekančios už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos, pavadinimą, nesiskolinant pačios dainos, melodijos ir teksto? Kaip Dunojus gali būti populiaresnis už vietines upes?

Viena iš dainų, užrašytų XX a.:

Anoj pusėj Dunojėlio pievelė žaliavo,

Grėbė pulkas mergužėlių, grėbdamos dainavo.

(…)

Aš išjodams į karužę laimės neturėjau

Ir sutikau raitų pulką, širdelę pervėrė.

Kodėl „anoj pusėj“ žolė žalesnė? Iš kur tas „raitų pulkas“?

Tai nesunku paaiškinti žinant, kad romėnų karo žygiai vykdavo kitoje nei Leitos-Litavos žiotys Dunojaus pusėje. Karys, kuris laukia, kada po 15 tarnybos metų gaus žemės ir galės ramiai ūkininkauti, galėjo jaustis, kaip čia išdainuota.

Lietuvių karinių dainų tekstuose gausu dualizmų. Viena populiariausių lietuviškų karinių dainų visada prasideda vienodai, o baigiasi atliepiant laikmečio aktualijas:

Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu,

Augindamas labai džiaugės,

Manė pajaug artojeliai, artojeliai,

Ir pajaugo žalniereliai, žalniereliai.

Šėrė tėvas du žirgeliu, du žirgeliu,

Ir abudu juodbėreliu, juodbėreliu.

Vienas iš variantų baigiasi: „Už Kaukazų aukštų kalnų… ir padėjo mūsų galvas…“

Be abejonės, Leitos-Litavos žemės vyrai tarnavo netoliese stovinčiuose Dvynių legionuose. Legiono kareiviai dainavo žygio dainas, kurios, reikia manyti, skyrėsi nuo kitų legionų. Akivaizdu, kad „Du sūneliu“ dainos motyvas derėjo prie Dvynių legionų pavadinimo.

Galimas dar vienas Dunojaus ir Leitos-Litavos atspindys tautosakoje. Lietuvoje dažnas padavimas apie iš „didelio debesio nusileidusį ežerą“. Lietuvoje visi ežerai yra ledyninės kilmės, o tokiems nebūdinga išdžiūti. Leithos-Litavos apylinkėse prie Vienos yra didžiulis 315 kv. km Fertės (vengr. ~Fertő~), arba Fertės-Noizydlio stepinis ežeras (vok. ~Neusiedler See~). Telkinio vidutinis gylis 1 metras, ežeras maitinamas tik lietaus, išdžiūva reguliariai ir tikrai turėjo išdžiūti, kada romėnų laikais klimatas buvo atšilęs. Apskritai lietuvių dainose dažnai sutinkamas motyvas apie išdžiūvusius vandens telkinius, o tai keista, turint omenyje vandens perteklių Lietuvoje senovėje. Beje, vienas iš nedaugelio Lietuvoje maitinamų tik lietaus bei šaltinių (panašiai kaip Fertė) ežerų Zarasų apylinkėse turi Švento vardą.

Lietuvių folklore dominuoja daugiabalsės dainos, išskirtinai daug archajiškų karinių-istorinių dainų, sutartinių. Dažnai minimi Dunojus, žirgas, žalias vynas, raudonas vynas nėra būdingi nei estų, nei latvių, nei lenkų dainoms. Muzikologai teigia, kad latvių dainos savo melodika panašesnės į estų dainas, yra archajiškesnio turinio. Pasak tyrinėtojo Gustavo Juzalos, lenkų dainos taip pat visos vienbalsės, išskyrus Karpatų aukštikalnių dainas, o karinės-istorinės – visos vėlyvos. Žalio vyno, vyno medelio dažnas minėjimas kalendorinių ir vaišių dainų priedainiuose nedavė ramybės Lietuvos folkloro tyrinėtojams. Deja, neradus tinkamo paaiškinimo išvesta, kad vietoj vyno turėta omenyje kas nors kita, tarytum kalboje trūktų žodžių ar gėrimų pavadinimų.

Jauną (žalią) vyną senovėje buvo sunku toli gabenti, o jo gerta, matyt, tikrai daug – tiek, kad imta minėti dainose. Šio termino atsiradimą galėtų paaiškintų faktas, kad Vienos apylinkėse imperatoriaus Probo (Probus, valdė 276–282 m.) laikais buvo užveisti vynuogynai – vietoje Karnuntumo statybai iškirstų ąžuolynų. Tikėtina, kad LAETI veteranai iš Romos į Leitos-Litavos žemes atsivežė įprotį gerti vyną bei išmanymą, kaip auginti vynuoges.

Pavyzdys, liudijantis dainų ilgaamžiškumą, galėtų būti mažažemių bajorų, vadinamųjų ~szlachta laudańska~, tankiai gyvenusių Liaudos istoriniame regione tarp Kauno ir Panevėžio, bajorkaimiuose (akalyčiose), užrašytos lenkiškos dainos su verstiniais tekstais iš lietuviškų tos pačios melodikos dainų (šiuos dalykus tyrinėjo G.Juzala). Lokali lenkiškai kalbanti bendruomenė bene šimtmečiais dainuoja nepakitusias tradicines lietuviškas dainas, išverstas į lenkų kalbą. Galima manyti,  kad tradicinių dainų melodika ir poetika yra ilgalaikės, jos išreiškia mentalitetą, yra atsparios kalbų kaitai.

Pasak prof. Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės, sutartinių muzika yra gimininga Balkanų ir Viduržemio jūros baseino kalnų (Apeninų, Alpių) ir salų (Sicilijos, Sardinijos, Korsikos), Kaukazo tautų, kai kurių Indonezijos, Melanezijos, Mikronezijos salų, Šiaurės Japonijos ir kt. tautų daugiabalsiam dainavimui. Tyrinėtoja pabrėžia, kad sutartinės yra senesnio klodo folkloras nei daugiabalsės dainos, o šios senesnės nei vienbalsis giedojimas. Ji pastebi, kad apie Biržus dainuotų piemenų dainose yra reliktų, artimų finougriškoms melodijoms.

Algirdas Patackas yra pastebėjęs, kad sutartinių paplitimo regionas Lietuvoje sutampa su Mindaugo Lietuvos ribomis.

Paminėti dalykai leidžia spėti, kad sutartinės ir daugiabalsis dainavimas gali būti atnešti kartu su atsikėlusia bendruomene, kuri ilgainiui užgožė vietinę finougrišką kultūrą.

Kalbininkas mitologas Norbertas Vėlius yra konstatavęs, kad Lietuvoje jau iki ateinant krikščionybei buvo įsigalėjęs dangaus ir ugnies kultas, nustelbęs ankstesnes chtoniškąsias dievybes. Etnologas Jonas Trinkūnas (kartu ir „Romuvos“ bendruomenės vyriausiasis krivis) teigė, kad senojoje religijoje reikia skirti du sluoksnius: oficialiąją kunigaikščių religiją su žymiomis naujovėmis ir liaudies religiją. Perkūno kultą atneštiniu laikė ir lenkų istorikas Henrykas Łowmiańskis.

Herwingas Wolframas knygoje „Romos imperija ir jos germanų tautos“ („The Roman Empire and It’s Germanic Peoples“) rašo apie frankų kilmės karvedžius, kovojusius RI pusėje prieš alemanus ir gotus: „Jų pagonybė neturėjo nieko bendro su Votano religija, bet buvo intelektualiai sudėtingas ir labai modernus neoplatonizmas, būdingas Romos ir Galijos šviesuomenei. Šiek tiek jaunesnis gotas Fravita (Fravitta, mirė 402 m.) nuo Dunojaus laikytinas jų atitikmeniu rytuose.“

Ar tas pat negalėtų būti taikoma LAETI vadams bei jų kariams iš padunojės Leitos-Litavos? Gal ir nenuostabu, kad J.Trinkūnas ir kiti tyrinėtojai pastebi kunigaikščių religiją su žymiomis naujovėmis.

Romuvos – pagrindinės šventyklos, buvusios Prūsijos teritorijoje, pavadinimas, matyt, irgi neatsitiktinis. Atvykėliai iš Romos imperijos galėjo atnešti religiją ir patrauklią, veiksmingą karinę kultūra.

Žyniai ir vaidilutės kūreno ugnį ant aukštų kalnų ir meldėsi, o praktiniu požiūriu tos vaidilutės greičiausiai buvo tarsi anų laikų telegrafistės, mesdavusios žalių žabų ant ugnies ir dūmais perduodavusios signalus kitiems sargybos postams. Metodas žinomas nuo akmens amžiaus laikų ir naudotas ~Limes Romanus~ apsaugai. Uždengiant ugnį ir pakeliant drėgną uždangalą siunčiami elementarūs signalai 0 ir 1, kuriuos galima jungti į sistemą, panašią į Morzės abėcėlę. Piliakalnių tinklas Lietuvoje buvo toks tankus, kad signalas buvo matomas keliuose, iš jų greitai pasklisdavo dideliais atstumais. Ugnis laikyta šventa dėl praktinių priežasčių – jai užgesus nepavyks perduoti svarbios žinios, kraštas liks neįspėtas.

Žinomas Vengrijos atvejis: atnešta kultūra ir kalba nepakeičia vietinių gyventojų genetikos, kuri ir dabar beveik nesiskiria nuo gretimų slavų šalių.

Kitas pavyzdys, kai atvykėliai perduoda kalbą, – anglų kalbos likimas. Paulius Slavėnas 1934 m. rašė: „Jos pagrindas – senoji anglo-saksų kalba buvo gimininga žemutinėms vokiečių tarmėms (~Plattdeutsch~). Primesta vietiniams gyventojams – britams, ji gerokai pasikeitė, susiprastino. Gana ilgas danų valdymas Anglijoje dar labiau suprastino anglo-saksų kalbą. Paskui normanai atnešė Anglijon viduramžinę prancūzų kalbą. Susidaręs tuomet savotiškas kalbų mišinys plėtojosi lotynų kalbos poveiky.“

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad Europoje kalba ir kultūra lengvai pernešamos, nors dėl to ir kinta.

Tą patį Dunojaus intaką greta jo gyvenančios tautos vadina skirtingai: Leita, Lajta, Litava. Lyginant žodžio LAETI (tariama ?lai.ti – „liaiti“), hidronimo Leita skambesį su XIII a.–XIV a. įrašais apie leičius – LEYTY, LITA, kur jie minimi aprašant įvykius Latgaloje ir Lietuvoje, reikėtų prisiminti, kad dvibalsiai lengvai kinta net Žemaitijos regiono ribose. Tad skirtingomis kalbomis, skirtingais laikotarpiais metraštininkų išgirstų ir užrašytų žodžių rašyba galėjo smarkiai skirtis.

Kalbininkai yra lokalizavę lietuviškus vietovardžius toli į pietus, tačiau trūksta studijų apie vietovardžių kilmę dabartinės Lietuvos teritorijoje. Pvz., upė Ūla Dzūkijoje gali turėti sąsajų su Daugavos intaku Ula netoli Vitebsko ir su Uulu gyvenvietėmis Estijoje ir Suomijoje. O Šventosios upės vardas iškrinta iš hidronimų konteksto Lietuvoje ir gali būti naujas.

Lietuvių ir latvių kalbos keistai įsiterpusios tarp finougrų ir slavų kalbų, todėl negalime atmesti galimybės, kad jos buvo atneštos tautų kraustymosi laikotarpiu – tuo jos panašios į atneštines kalbas kitose šalyse. Lietuvoje taip pat trūksta lotyniškų skolinių studijos. Aukštutinės Panonijos žemėlapyje Leitos-Lietavos upės baseine galima rasti įdomių lotyniškų vietovardžių: gyvenvietė Ulnus prie Fertės-Noizydlio ežero – tarsi Vilnius ne savo vietoje (žemėlapis: http://www.conflicts.rem33.com/images/Ungarn/vindelicia.jpg).

Vokiečių ordino XIV–XV a. istorijos šaltiniuose visa Lietuva kartais vadinama leičiais: ~das land Litten~, ~die Litischen konige~, ~eynen Konyg der leyttn~. Galimas LAETI atsikraustymas į Lietuvą panašus į karaimų atsikėlimą Vytauto Didžiojo laikais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad iš viso jų persikėlė apie 5 tūkst. –  jokios prievartos, nes bėgo nuo nesibaigiančių karų.

Tikėtina, LAETI – organizuota karinė bendruomenė iš Leitos-Litavos žemių, kuri šimtmečiais kovojo su dažnėjančiais antpuoliais, patyrusi suirutę, Romos pilietinius karus, religijų kaitą pačioje Romos imperijoje, parengė atsarginį atsitraukimo planą. Tūkstantį metų vykstant nuolatinei prekybai Gintaro keliu, saugant krovinius, jie, be abejonės, buvo pažįstami su dabartinės Lietuvos ir Prūsijos žemėmis, jų gyventojais. Dabartinės Lietuvos teritorija buvo pakankamai toli nuo hunų ir kitų genčių antpuolių ir pakankamai gerai pažįstama tiems, kurie planavo įsikurti „atsarginėje Litavoje“. Tikėtina, kad paskui LAETI bendruomenes, bėgusias nuo hunų ir įsitvirtinusias naujose saugiose žemėse, vėliau atsikėlė ir daugiau gyventojų, kurie bėgo nuo suiručių.

Jei šiais laikais kokį šiaurės suomį paklaustume, kiek kainuoja žemės sklypas prietundrėje, jis tik pakraipytų galvą ar pasukiotų pirštą prie smilkinio. Gal panašiai atsitiktų dzūko paklausus, kiek kainuotų, pvz., ta smėlinga kalva miške prie upės. Žvelgiant iš V a. perspektyvos, Lietuvoje galėjo būti panašiai – turtingi Romos gintaro pirkliai ar karingi palydovai nebrangai gavo teisę valdyti strategines vietoves, tinkamas piliakalniams įrengti. Apie tai liudija ir vadinamasis Gedimino sapnas: vilkė – Romos simbolis, netgi išliko bronzinės vilkės, žindančios dvynius Romulą ir Remą, skulptūra, kuri dabar datuojama mūsų eros XI a. (deja, nėra sena kaip Romos Kapitolijaus griuvėsiai). Panašiai ir kryžiuočiai vėliau įsitvirtino iš vietinių genčių įsigiję pelkes keliose vietose – paskui tose valdose, be viso kito, pastatytos Rygos ir Klaipėdos pilys. Tikėtina, kad atsikėlėliai teikė karines bei apsaugos paslaugas vietiniams valdovams, už tai gaudami žemių ir privilegijų.

Tikėtina, Tacito „Germania“ minimi ~Aesti~, rinkę gintarus, ir ~Fenni~ gentys, gyvenusios už jų į šiaurę, buvo finougrai iki atsikeliant Leitos-Litavos bendruomenei po imperijos žlugimo. Dalis vietinių perėmė aukštesnės kultūros ateivių kalbą, kita dalis šiaurėje išsaugojo senąją.

Kur dingo karingi ir dainingi LAETI – leičiai Lietuvoje? Jie liko toponimuose, pavardėse. Svarbiausia, kad jie išliko elgsenoje. Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų vyko bajorų surašymai, kurie parodė labai didelį neturtingų kaimo bajorų skaičių. Jų priedermė buvo dalyvauti visose gynybos ir karinėse kampanijose mainais už beveik simbolinį atlygį, pvz., leidimą šienauti valstybines pievas. Jie atlikdavo lygiai tokią pat karių-žemdirbių funkciją kaip ir LAETI Romos valdose. XIX a. dideliai jų daliai nebuvo patvirtinta bajorystė, jie tapo laisvaisiais valstiečiais. Lietuvoje didžiausia jų dalis gyveno Kauno, Kėdainių, Vilniaus, Minsko ir Smolensko apylinkėse. Dauguma jų aktyviai įsitraukė į 1831 ir 1864 m. sukilimus.

Beje, karinė prievolė ATR buvo labai panaši į romėnišką – prievolę turėjo tik žemvaldžiai (ATR – po vieną raitelį nuo aštuonių dūmų, t.y. pirkių).

Galime manyti, kad Lietuvos partizaninis judėjimas pokaryje susijęs su LAETI-leičių paveldu –  jų kariniu mentalitetu. Taigi „lietuvis“ yra ne tiek etninė, kiek pilietinė valstybės gynėjo sąvoka.

Pagrindiniai faktai trumpai

1. LAETI pavadinimas ir imperatoriaus sargybos funkcija Romos imperijoje atitinka Mindaugo laikotarpio apsaugos – žirgininkų (~leythey, leyty, leytten, litten, ?????~) paminėjimus bei funkcijas istoriografijoje.

2. Leitos-Litavos upės ir jos baseino regiono vardas panašus į Lietuvos-Litvos vardus.  Šiuos regionus taip pat sieja tūkstantį metų vykusi intensyvi prekyba gintaru ir kitkuo.

3. Dabartinės Vienos apylinkėse, šalia kurios yra Leitos-Litavos upės baseinas, gyveno organizuota karinė bendruomenė, V a. palikusi šias apylinkes.

4. Sutariama, kad Lietuvos materialinė kultūra smarkiai keitėsi ties V a. riba ir yra savita, palyginti su aplinkinėmis šalimis.

5. Sutariama, kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu Lietuvoje įsigalėjo naujas dangaus ir ugnies garbinimo kultas, vadinamoji kunigaikščių religija.

6. Sutariama, kad Lietuvos daugiabalsės dainos regione yra išskirtinės.

Atsižvelgiant į išdėstytus faktus ar pastebėjimus galima daryti išvadas: V a. gausi, turtinga ir vieninga karinė LAETI bendruomenė, gyvenusi Dunojaus intako Leitos-Litavos regione prie Vienos, patiria ilgametį didėjantį išorės priešų spaudimą, centrinės valdžiose suirutę bei žlugimą. Vienos apylinkių ištuštėjimas V a. reiškia, kad ši bendruomenė išsikėlė. Gerai žinomas Gintaro kelias, kuriuo daug amžių vyko prekyba ir kelionės, juos atvedė į Vyslos ir Nemuno tarpupį ir dabartinę Lietuvą. Atsikrausčiusi Leitos-Litavos bendruomenė prisistatė vietiniams valdovams savo profesiniu romėnišku bendriniu vardu – LAETI. Šį persikėlimą žymi apie V a. Lietuvoje datuojamas esminis materialinės ir laidojimo kultūros pasikeitimas (palaikų deginimas, įkapės, žirgai). Pilami piliakalniai, kuriuose dabar randamą Romos monetų. Kapai padunojės Leitos-Litavos žemėse panašūs į dabartinės Lietuvos to paties laikotarpio ir vėlesnius palaidojimus. Kosmetikos priemonės įkapėse panašios į radinius kitose Romos imperijos valdose – Anglijoje ir kitur. Atsineštinis ikikriščioniškas Perkūno garbinimas, kalba, žirgo kultas, dainų daugiabalsiškumas, Dunojaus hidronimai, vyno kultūros reliktai dainose kontrastingai įsiterpia į aplinkinių etnosų kultūrą. XIII a. metraščiai įvairiomis kalbomis mini ~leythey, leyty, leytten, litten, ?????, litva, lita~ – karaliaus Mindaugo apsaugą, žirgininkus. Jie atlieką tą pačią funkciją kaip ir LAETI Romos imperatoriaus rūmuose – saugo, gina ir nuverčia valdovus.

Autoriaus hipotezė: Lietuvos pavadinimas kilo nuo Dunojaus Leitos-Litavos upės atsikėlusios LAETI karinės bendruomenės, kuri po Romos imperijos žlugimo atnešė kalbą, dainas, tikėjimą kartu su aukštesne materialine kultūra.

Tai yra leičių atsiradimo Lietuvoje, bet ne lietuvių tautos kilmės hipotezė. Yra požymių, kad prie Leitos-Litavos upės jie buvo atsikėlę iš kitur.

Gretinant šį hipotetiškai sėkmingą persikėlimą V a. su emigracija iš Lietuvos nuo ATR padalijimų iki dabartinės beveik milijoninės bangos, tenka pripažinti, kad svarbiausias dalykas išlikimui – bendruomenės telkimas bei tapatybės išsaugojimas.

Gediminas Vaišvila

Skiriama inžinieriui ir istorikui prof. dr. Edvardui Gudavičiui.

Gediminas Vaišvila

Gimė 1964 m. Vilniuje iš tremties Sibire grįžusių inžinieriaus ir mokytojos šeimoje.

Augo Antakalnyje tarp istorinių ir tautosakos knygų. Senelių – buvusio savanorio, Šilalės valsčiaus sekretoriaus ir Mintaujos gimnazijos auklėtinės – auklėtas stoikų dvasia.

1982–1988 m. Kauno technologijos universitete įgijo automatikos pavarų inžinieriaus specialybę. 1996–1998 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete – tarptautinio verslo vadybos diplomą. 2005–2007 m. Baltic Managent Institute – verslo administravimo magistro diplomą.

1983–1990 m. dirbo inžinieriumi derintoju. 1991–1995 m. užsiėmė privačiu verslu. 1995–2011m. įkuria ir vadovauja Švedijos ir Vokietijos kapitalo UAB „LAPP-MILTRONIC“. Nuo 2014 m. – UAB „VILTRON“ direktorius.

2006–2010 m. Nacionalinės elektrotechnikos verslo asociacijos (NETA) valdybos pirmininkas.

Nuo 1980 m. – folkloro judėjimo, VISI folklorinio ansamblio narys, dalyvavo 16 dainų rinkimo ekspedicijų Žemaitijoje.

2010–2015 m. – Antakalnio bendruomenės tarybos narys.

Literatūriniai bandymai – 2007 m. www.balsas.lt „Ar galima patirti pirmą įspūdį antrą kartą“.

Etninė ar socialinė grupė?

Istorijos šaltiniuose rašyta lot. ~leythey, leythy, laythy, homines laydzyschovye~, rus. ~?????, ???????~ – tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemo (dvaro) tarnybinių žmonių sluoksnis, istorijos šaltiniuose minimas XIV a. antroje–XVI a. pirmoje pusėje. XVI a. pradžioje leičių būta 31 valdovo kieme (dvare). Daugiausiai jų – senosios etninės Lietuvos valsčiuose tarp Neries ir Nemuno.

Jie tarnavo vadinamąją leičio arba leitišką tarnybą, kuri nebuvo vienoda: vienuose dvaruose jie – žirgų šėrikai, savo ūkiuose auginantys ir prižiūrintys valdovo (valstybės) žirgus, kituose – kariniai kelio tarnai, trečiuose – leitišką tarnybą atliekantys paprasti žemdirbiai.

Vokiečių ordino XIV–XV a. istorijos šaltiniuose visa Lietuva kartais vadinama Leičiais: ~das land Litten, die Litischen konige~ (1348), ~eynen Konyg der leyttn~ (1429). Tačiau tai gali būti iš Livonijos baltų ar prūsų perimta lietuvių įvardijimo tradicija.

Leičiai drauge su kitais žmonėmis davė dėklą (grūdais ir šienu), bet lažo prievolės neturėjo. 1529 m. nuostatai didžiojo kunigaikščio dvarų leičiams įvedė dvylikos dienų talkos (lažo) prievolę. Ją gavę leičiai sparčiai įsiliejo į valstietijos luomą.

Leičiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotų žmonių buvo kitokie.

Jų daugialypė tarnyba skyrėsi nuo specializuotų ir profesionalių kitų valdovo kiemo žmonių tarnybų (pvz., šarvo bajorai, bartai, sakalininkai, lažininkai „tiagli žmonės“ ir pan.). Istorijos šaltiniai atskleidė leičių išnykimo periodą: Lietuvos visuomenėje nebebuvo sąlygų, kuriomis jie atsirado. Kita vertus, net per leičių sluoksnio nykimo tarpsnį didysis kunigaikštis, saistomas tradicijos ir papročio, dažnai pabrėžtinai saugodavo juos nuo padovanojimo bajorams.

Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių rusų kalbą vartojančioje valstybės raštinėje išlikdavo lituanistinė vardo forma. Raštininkai nesurado slaviško (rusėniško ar lenkiško) atitikmens reiškiniui „leičiai“ apibūdinti. Seną leičių sluoksnio kilmę parodo vardas Nom. sg. leitis>Nom. pl. leičiai (iš *leitjai), kuris laikomas senuoju lietuvių etnonimu (tautos pavadinimu) ir iki šiol vartojamas latvių (vns. leitis, dgs. leiši).

Leičiai Lietuvos istorijoje buvo unikalus žmonių sluoksnis. Sąlytyje su kitu etnosu, atsidūrus nelietuviškoje socialinėje ir administracinėje aplinkoje, jų sluoksnio vardas įgydavo etninių konotacijų: jie – lietuviai.

Šaltinis:

http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/leiciai/213