Kodėl net apie 4 tūkstančius jų tėvams nereikalingų vaikų demokratinėje ir krikščioniškoje mūsų valstybėje gyvena globos įstaigose, kokių kitos valstybės neturi, o kai kurios niekada nė neturėjo.

„Vaiko, netekusio tėvų, priėmimas į šeimą visų pirma suteikia  labai daug džiaugsmo ir laimės. Patyrimas auginti vaiką praturtina ir augina mus, suteikia gyvenimo prasmę. Dalinimosi džiaugsmas labai didelis, net kai labai sunku, kai jautiesi kaip po šienapjūtės ar kai vaikas nepateisina lūkesčių. O kai ateina pagunda nusivilti savimi kaip tėvu, ar nusivilti vaiku, tai pagalvoji, kas būtų, jei jis būtų likęs vaikų namuose, ko mes visi būtume netekę ir vėl džiaugiesi“, – savo pojūčiais dalijasi vilnietė Loreta Juravičienė, su vyru Alvydu auginanti penkis iš globos namų pasiimtus vaikus.

Tokių sėkmės istorijų Lietuvoje palyginti nedaug. Kasmet tėvų globos netenka apie 2,1 tūkst. vaikų, ir ne todėl, kad taptų našlaičiai: absoliuti dauguma jų – asocialių asmenų atžalos. Tačiau pernai įtėvius įgijo vos 187, 834 įgijo globėjus, o kiti patenka į globos namus. Iš net 10,2 tūkst. tėvams nereikalingų vaikų, kas sudaro beveik 2 proc. visų Lietuvoje šalies vaikų, 6 tūkst. auga artimųjų šeimose, o apie 4 tūkst. –  globos namuose. Ir šis skaičius, nepaisant įvairių koncepcijų ir vizijų nemažėja, nors daugelyje šalyse tokių, kaip pas mus,  net per šimtą vaikų talpinančių globos įstaigų net nėra, o kai kuriose šalyse niekada nė nebuvo. Kodėl jų nemažėja demokratinėje ir krikščioniškoje valstybėje, kokia esame?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m