Vos aštuonerius metus užtruko, kad kainos Lietuvoje nušuoliuotų iki Europos Sąjungos lygio. Tačiau atlyginimams išlikus beveik tokiame pačiame lygyje, tapome brangiausia šalis Europoje. Kodėl?

Gaudamas keturis ir net šešis kartus mažesnį atlyginimą negu vokietis, britas ar olandas, lietuvis neretai daugiau moka tiek už rūbus, tiek už buitinę techniką, tiek už avalynę, o dažnai net ir už maisto produktus. Štai Didžiosios Britanijos interneto portalo emigrantams Anglija.lt bendrasavininkis Remigijus Kostrovickas pastebi, kad kainos abiejose šalyse supanašėjusios. “Visų pirma, prekės ne tik kainuoja panašiai, bet ir kokybė užsienyje žymiai geresnė – ypač vaisių ir daržovių. Be to, Didžiojoje Britanijoje pigesni drabužiai, elektroninė ir buitinė technika“, – vardija R.Kostrovickas, Londone apsirūpinantis fotoaparatais, elektroninių knygų skaitytuvais, telefonais. Vyras priduria, kad kainos mažesnės ne tik Didžiojoje Britanijoje – kai kurie jo pažįstami automobiliais važiuoja į Vokietiją nusipirkti rūbų ir vyno: tas pats vynas ten kainuoja keletą kartą pigiau.
Nors oficiali „Eurostat“ statistika rodo, kad Lietuvoje kainos dar 34 proc. mažesnės negu ES vidurkis, o maisto kainos – apie 20 proc., kiekvienas į užsienį keliaujantis lietuvis savo akimis įsitikina, kad nemažai prekių kitose šalyse galima įsigyti pigiau. Daugumoje ES šalių gausu žemų kainų mažmeninės prekybos, rūbų ar avalynės tinklų, o mūsų šalyje visos kainos parduotuvėse labai panašios. Tad nors Vakarų Europos šalyje vidurkis tarp labai brangių ir pigių parduotuvių gaunasi didžiulis, gyventojai ten visuomet turi galimybę apsipirkti pigiau.
„Didžiojoje Britanijoje pigiuose prekybos tinkluose, tokiuose kaip „Lidl“, „Tesco“, „Asda“, lietuviai apsiperka pigiai ir išleidžia mažiau pinigų nei Lietuvoje“, – lygina R.Kostrovickas. Tokios parduotuvės įsikūrusios atokiau miesto centro, kai kurios nesiūlo didelio prekių asortimento, bet gaunantiems mažas pajamas jos tikras išsigelbėjimas.

Maisto krepšelis pigesnis ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ispanijoje

Būtent tokią tendenciją atskleidė ir „Veido“ atliktas tyrimas. Palyginome 17 būtiniausių maisto produktų kainas Lietuvoje ir dešimtyje kitų ES šalių. Gauti rezultatai pribloškė – maisto produktų krepšelis brangiausias buvo Rygoje, o Vilnius atsidūrė per vidurį. Paaiškėjo, kad tų pačių produktų krepšelį žemų kainų prekybos tinkluose „Tesco“ ir Aldi“ Didžiojoje Britanijoje galima įsigyti 8 Lt pigiau, o „Carrefour“ Ispanijoje – 6 Lt pigiau. O lyginant vidutines kainas parduotuvėse Lietuvoje ir kitose šalyse, Vilniuje tuos pačius produktus tektų pirkti 21,5 Lt brangiau nei Varšuvoje, 12 Lt brangiau nei Prahoje ir 21 Lt  brangiau nei Budapešte. Vieninteliai produktai, kurių kainos Lietuvoje dar gerokai mažesnės negu kitose šalyse – kiauliena ir jautiena.
Akivaizdu, kad lietuviškos kainos link europinių artėjo itin sparčiai. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, per septynerius metus kai kurie maisto produktai Lietuvoje pabrango dvigubai. Pavyzdžiui, 2005 m. sviestas prekybos tinkluose kainavo 2,88 Lt (dabar – 4,73 Lt), jautienos nugarinės kilogramas – 16,1 Lt (dabar – 29,99), broilerio kilogramas – 3,58 (dabar – 9,83 Lt), kiaušiniai – 2,24 Lt (dabar – 5,62 Lt), aliejus – 3,9 Lt (7,07 Lt), o lašišos filė kilogramas – 26,94 Lt (dabar 42,89 Lt).
Dėl aukštų kainų ir žemų atlyginimų maisto produktams ir gėrimams lietuvis priverstas atseikėti net 26 proc. visų savo išlaidų, kai vidutinis europietis – beveik du kartus mažiau (15 proc.). Daugiau maistui išleidžia tik rumunai.
Dar viena prekių grupė, kuri lietuviui su savo atlyginimu ne pagal kišenę – rūbai ir avalynė. Visi „Veido“ kalbinti užsienyje gyvenantys lietuviai paprašyti palyginti kainas pirmiausia pabrėždavo brangius rūbus ir avalynę Lietuvoje. Švedijoje, Stokholme, viename banke dirbanti Šarūnė Galdikaitė atkreipė dėmesį, kad net to pačio prekės ženklo parduotuvėse Švedijoje ir Lietuvoje kainos gerokai skiriasi. „Kiek Stokholme rūbas kainuoja kronomis, tiek toks pat rūbas Vilniuje litais. Vertinant dabartiniu kursu, truputėlį nei dvigubai daugiau. Pavyzdžiui, tą pačią palaidinę, kuri Švedijoje kainavo 100 kronų (40 Lt), Lietuvoje esu mačiusi už 100 Lt“, – lygina Š.Galdikaitė.
Portugalijoje, Porte, gyvenanti web dizainerė ir komunikacijos specialistė Lina Balčiūnaitė tvirtina niekada nemokanti už džinsus daugiau nei 20 eurų (67 Lt). „Per nukainavimus geriausių džinsų esu prisipirkusių už 3 eurus (10 Lt), kuriuos nešioju iki šiol. Megztukus gali įsigyti ir už 5 (17 Lt), ir už 15 eurų (51,7 Lt). Portugalijoje gaminami batai daugeliui žinomų prekės ženklų, tad nuvažiavęs į parduotuves prie tų fabrikų, gali gauti odinius batus keturis kartus pigiau nei kokioje nors prabangioje parduotuvėje. Odinius batus gali nusipirkti už 30-35 eurus (103-121 Lt), o batus vienam sezonui – už 5-7 eurus (17-24 Lt)“, – kainų skirtumus apžvelgia L.Balčiūnaitė. Lietuvoje odinių batų be kelių šimtų litų net neverta ieškoti. (…)

Kodėl pakilo kainos

Tad kas atsitiko, kad už „Nike“ batelius, džinsus, apelsinų sultis, cukrų, aliejų ar aukščiausios rūšies miltus mokame brangiau nei turtingųjų šalių piliečiai? „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pirmiausia mini masto ekonomiją. „Nemaža dalis rūbų, buitinės technikos ir net maisto iš Azijos valstybių į Europą atkeliauja per Londono, Roterdamo, Hamburgo uostus ir iš ten paskirstoma į kitas valstybes. Jei valstybė netoli tų uostų, o prekybos centrai gali dideliais kiekiais užpirkti prekių ir daug nusiderėti, kaina bus mažesnė“, – aiškina Ž.Mauricas.
Kita vertus, ekonomistas atkreipia dėmesį, kad kitose šalyse prekybos centrų kaštai didesni, nes reikia mokėti gerokai didesnius atlyginimus darbuotojams ir didesnę nuomą nei Lietuvoje. Tad šioje vietoje suveikia kiti kainų kilimo faktoriai – neefektyvi mūsų šalies transporto sistema, didelį apetitą turintys prekybininkai ir gamybininkai bei konkurencijos trūkumas.
“Tiek pieno, tiek miltų, tiek duonos gamyboje susidariusi oligopolija. Prekyba – dar vienas didelis oligopolis. Kai du oligopoliai seka vienas paskui kitą, tai patys įsivaizduojate – kai nėra konkurencijos, kainoms kilti daug lengviau“, – tvirtina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
„Jeigu atsivežamas prancūziškas vynas, reikia padengti transportavimo kaštus, ir dar norisi gerai uždirbti, todėl tas pats vynas Lietuvoje kainuos brangiau. Tačiau keista, kad Lietuvoje pagaminti produktai brangūs. Turint galvoje, kad atlyginimai Lietuvoje mažesni tris kartus, vietiniai produktai turėtų būti pigesni, bet, matyt, verslininkai nori uždirbti ir jei gali, bando sulyginti kainas – kodėl vietinį sūrį turėtų pardavinėti pigiau nei atvežtinį“, – tokiai priežasčiai pritaria ir KTU Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas Vytautas Snieška.
Mažmeninės prekybos rūbais ir avalyne sektoriuje situacija tokia pati, tad rinkos dalyviai ir ekspertai skaičiuoja, kad šioje srityje neretai taikomi net 200-300 proc. antkainiai. O štai priešingas pavyzdys – mėsos gamybos sektoriuje konkurencija itin arši, nes apie 30-50 proc. rinkos pasidalinę apie 20 mėsos perdirbimo įmonių, todėl mėsa Lietuvoje viena pigiausių Europoje. (…)

Šildymas vienas brangiausių

Lietuvoje net ir tos prekės, kurių kainos iš pirmo žvilgsnio atrodo mažesnės negu kitose šalyse, įvertinus mūsų atlyginimus, paaiškėja, kad iš tiesų jos labai didelės, nes mes už savo atlyginimus prekių galime nuspirkti kelis kartus mažiau nei kiti europiečiai. Juk nors benzinas visoje ES kainuoja panašiai, kaip ir Lietuvoje, mes už visos dienos atlyginimą į rankas pajėgtume nusipirkti tik 15 litrų benzino, o tarkime austras, suomis ar britas – 63-68 litrus.
R.Kostrovickas pabrėžia, kad Didžiojoje Britanijoje žymiai paprastesnė galimybė įsigyti ir patį automobilį, nes jie pigesni, nors jų išlaikymas dėl įvesto kelių mokesčio ten kainuoja daugiau. „Darbuotojos vyras 5 metų senumo remontuotiną visureigį pirko už 3 tūkst. svarų“, – lygina R.Kostrovickas. Tuo tarpu Š.Galdikaitė gyvendama Lietuvoje pirko 10 metų senumo automobilį, o Švedijoje išgalėjo įsigyti prieš dvejus metus pagamintą mašiną.
Įsigyti ar išlaikyti būstą lietuviui, įvertinus jo atlyginimo dydį, taip pat kainuoja brangiau. Palyginus vien plikus skaičius – kvadratinio metro kainą Vilniuje ir kitų šalių sostinėse – atrodytų, kad esame neapsakomai pigi šalis, tačiau paskaičiavus, kad norint įsigyti 60 kvadratinių metrų būstą Lietuvoje reikia 12 metinių atlyginimų į rankas, Suomijoje – 8, Vokietijoje – 5, Didžiojoje Britanijoje – 10, Austrijoje – 7, akivaizdu, kad kainos mūsų šalyje vienos aukščiausių. „Dauguma mano draugų ir pažįstamų su paskola nusipirkusių butą moka apie 60-70 proc. savo atlyginimo už paskolą ir komunalinius mokesčius. Švedijoje tas lygis apie 50 proc.“, – priduria Š.Galdikaitė. (…)

Gyventi Lietuvoje neapsimoka?

Tad laikai, kai buvome pigiausios darbo jėgos ir mažiausių kainų kraštas praeityje. Dabar likome tik mokantys mažiausius atlyginimus, o kainomis ne tik prisivijome senąsias Europos šalis, bet, kaip matyti, daugelyje sričių jau net ir pralenkėme. Tiesa, bulgarai ar rumunai uždirba mažiau, bet ir kainos jų šalyje mažesnės nei pas mus.
Per krizę mūsų atlyginimai dar labiau krito, o vėl aukštyn kopti jie pradeda labai iš lėto. Už atlyginimų mažėjimą, paslėptą po terminu „vidinė devalvacija“ TVF vadai plojo per petį mūsų premjerui Andriui Kubiliui, o tas pūtė krūtinę išgelbėjęs šalį nuo finansinio kracho. Tačiau net blogiukės, visų smerkiamos Pietų Europos šalys „nenusirito“ iki lietuvių lygio.
Pasak L.Balčiūnaitės, Portugalijoje vidutinis atlyginimas yra 867,5 eurų su mokesčiais, o darbuotojai privačiame sektoriuje gauna 14 atlyginimų per metus – dvigubą atlyginimą per Kalėdas ir dvigubą prieš atostogas. „Portugalai turėjo pereiti prie blogesnių sąlygų, tačiau, ar jie dabar gyvena blogiau nei, pavyzdžiui, lietuviai? Nežinau, nes Lietuvoje net ne kriziniu laikotarpiu buvo galima tik pasvajoti apie 14 atlyginimų. Asmeniškai, man atrodo, kad dirbantis žmogus, kurios nors srities specialistas, Portugalijoje gali gyventi oriau nei Lietuvoje. Aš nesuprantu tokios populiarėjančios tendencijos Lietuvoje, kai nori gero specialisto, bet nori mokėti tiek, kad tam specialistui užtenka tik už būsto nuomą ir šildymą susimokėti ir dar jis turi žiūrėti, kokį maistą pirkti. Tai kaip tam specialistui tobulėti?“, – mano L.Balčiūnaitė.
Kainų kilimo ir atlyginimų mažėjimo tendencija turėjo aiškų padarinį – gyventojų emigracija tik didėjo. Juk kainoms kone susilyginus su ES lygiu, o atlyginimams išlikus mažiausiems Europoje, tapome brangiausia šalimi. Gyventi čia nebeapsimoka. O atsakomybė už tai tenka visoms iki šiol valdžiusioms Vyriausybėms, nekreipusioms dėmesio į namų renovavimą, konkurencijos skatinimą, logistikos efektyvinimą, paprastų žmonių gyvenimo kokybę ir kainas. Visi paliko kainas eiti sava vaga – jos ir nuėjo. Iki ES lygio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.