Per aštuonerius metus Europos Sąjungoje senbuvių neprisivijome nei pagal socialinius, nei pagal ekonominius rodiklius, tačiau smarkiai pasistūmėjome į priekį pagal informacinių technologijų plėtrą.

Jei reikėtų, remiantis statistiniais duomenimis, nupiešti Lietuvos paveikslą Europos Sąjungoje, jis atrodytų taip, kaip XIX amžiaus mūsų šviesuolis: skurstantis, bet išsilavinęs ir turintis daug potencialo.
Taip, Lietuva – skurdi šalis, BVP vienam gyventojui čia sudaro vos 61 proc. ES vidurkio, piliečiai dirba už vieną mažiausių minimalių atlyginimų ES, pusė gyventojų glaudžiasi perpildytuose butuose, o net penktadalis gyvena namuose su prakiurusiu stogu ar langais. Kita vertus, Lietuvoje beveik trečdalis visuomenės turi aukštąjį išsilavinimą, 90 proc. lietuvių kalba bent viena užsienio kalba, o informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūra bene pažangiausia Europoje: pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skvarbą Europoje, o mobiliojo ryšio abonentų šiuo metu yra 4,89 mln. – daugiau nei gyventojų.
IT infrastruktūrą kūrėme tuščioje vietoje
Per aštuonerius metus pagal socialinius ar ekonominius rodiklius prisivyti Europą, socialinę gerovę kūrusią daugelį dešimtmečių, buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tačiau tose srityse, kuriose mūsų startinės pozicijos su kitomis ES šalimis buvo panašios, šiuo metu neturime ko gėdytis. Per aštuonerius metus, praleistus ES gretose, labiausiai pasistūmėjome informacinių technologijų ir interneto srityje, nes ten, kur neturėjome jokios infrastruktūros, panaudodami ES paramą, diegėme pažangiausias technologijas.
„Šalys, kurios turėjo skaitmenines telefono linijas, jas išnaudojo. O mes neturėjome išplėtoto skaitmeninių linijų tinklo, todėl mums parankiau buvo kloti šviesolaidinį kabelį, nes šios investicijos ilgalaikės“, – pabrėžia asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Vis dėlto ekspertas įsitikinęs, kad nereikėtų labai didžiuotis ir siekti būtų lyderiais pagal šviesolaidinio interneto greitį ar skvarbą. „Norėtųsi būti pirmiems pagal gyventojų, verslo, Vyriausybės gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis. Infrastruktūra – tik kelias, kuriuo kažkas turi važiuoti“, – atkreipia dėmesį A.Plečkaitis.
Postūmis interneto naudojimo atžvilgiu taip pat didžiulis. A.Plečkaitis primena: šiandien reguliariai internetu naudojosi 61 proc. visų 16 – 74 metų amžiaus gyventojų, 83 proc. valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų teikia pirmojo lygio elektronines paslaugas internetu. 2004 m. pradžioje skaičiai buvo visai kitokie: internetu reguliariai naudojosi tik 22 proc. Lietuvos gyventojų, o pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę aplinką lygis Lietuvoje siekė 50 proc.
„Manyčiau, kad pasiekėme kur kas daugiau, nei būtume galėję pasiekti nebūdami ES, nes atsirado aiškus kelias, kuriuo turime judėti, atsirado struktūrinė parama ne tik el. valdžios, bet ir el. verslo projektams, tad įmonės galėjo palengvinti IT įsigijimo naštą ir sparčiai modernizavosi. Dabar per 90 proc. įmonių Lietuvoje naudojasi internetu“, – apibendrina A.Plečkaitis.
ES eina socialinės gerovės, mes – liberalizmo keliu
Nesmagiausia su kitomis ES šalimis lygintis pagal socialinius ir ekonominius rodiklius, nes šiose srityse atrodome išties apgailėtinai, o pasididžiuoti galime tik prieš Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Prieš kelerius metus buvę mūsų lygos žaidėjai lenkai ir estai jau gerokai išsiveržę į priekį. Koją Lietuvai dar pakišo ekonominė krizė. Ekonomikos plėtrą iliustruojantis rodiklis – BVP vienam gyventojui – per krizę smuktelėjo žemyn: 2008 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pasiekė 61 proc. ES vidurkio, o po metų jau nukrito iki 55 proc. Nedarbas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, o darbo našumas – 62 proc. ES vidurkio. Taigi nenuostabu, kad, „Eurostato“ tyrimo duomenimis, patenkame tarp keturių skurdžiausių ES šalių, kur realios namų ūkių pajamos vienam nariui du kartus mažesnės negu valstybėse, kurių gyventojai gauna didžiausias pajamas.
Vis dėlto vadybos konsultantas Edmundas Piesarskas mano, kad keliame sau pernelyg didelius lūkesčius, nes per aštuonerius metus ir negalėjome pasivyti Europos. „Kad per tiek laiko pasivytume ES senbuves, turėjome augti fantastiniais tempais, o jos turėjo ristis žemyn. Kitas dalykas – mentaliteto klausimas. Mūsų startinė pozicija buvo visai kitokia – neturime tikrojo elito, smulkiojo šeimos verslo tradicijų,
o visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kažkas mumis turi pasirūpinti“, – dėsto E.Piesarskas.
Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Poviliūnas atkreipia dėmesį ir į skirtingas senosios Europos ir naujųjų narių raidos trajektorijas. „Stiprioji Europa orientuota į gerovės idealus, daug dėmesio skiria kovai su skurdu, socialinei lygybei. O mūsų trajektorija, ku ri susiformavo iki mums įstojant į ES, labiau projektuota remiantis Pasaulio banku, kuris orientuojasi į liberalią ideologiją.
Kai kurių vakariečių gyvenimo lygis mūsiškį dar lenkia maždaug dvigubai
Europos idealams prieštaraujančiai grupei“, – kodėl ne itin pasistūmėta socialinės apsaugos srityje, aiškina profesorius.
Pasak A.Poviliūno, Lietuva socialinei apsaugai skiria tik 12-13 proc. BVP, Skandi navijos šalys – per 30 proc. „Tai dideli skirtumai. Ar galėtų Lietuva skirti 30 proc.? Ne galėtų. Tai ne tik politinės valios, bet ir institucinės valstybės sąrangos dalykai. Mes esame įpratę taip gyventi ir vargu ar galime radikaliai keisti žaidimo taisykles“, – mano sociologas.
Tuo tarpu įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas neabejoja, jog įstojus į ES gyvenimas pagerėjo absoliučiai visose srityse, tik problema, kad dalyje sričių išryškėjo didelė diferenciacija: tie, kurie gyveno gerai, gyvena vis geriau, o dalis žmonių neprisitaikė prie laisvosios rinkos ir prie pokyčių. Tai patvirtina ir „Eurostato“ duomenys, rodantys, kad didžiausi gyventojų pajamų skirtumai užfiksuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje.
„Infrastruktūros ūkis per aštuonerius metus pakankamai daug pasistūmėjo – tiek mūsų keliai, tiek gatvės, tiek valymo įrenginiai. Sutvarkėme regioninius atliekų sąvartynus, tačiau dėl vidinio triukšmo sunkiai susišnekame dėl atliekų rūšiavimo, perdirbimo, energijos gavybos iš jų. Vis dėlto visi tie klausimai sprendžiami gerokai sparčiau, nei pajėgtume spręsti savo jėgomis – jei neperimtume iš ES patirties ir negautume tam pinigų“, – įsitikinęs G.Umbrasas.
Iš tiesų, nuo 2002–2003 m. padėtis smarkiai pasitaisiusi daugelyje sričių. Sparčiai keitėsi Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, ir nors tualeto namuose neturinčių gyventojų skaičiais vis dar šiurpiname civilizuotą Europą, progresas akivaizdus: gyvenančiųjų namuose su prakiurusiu stogu sumažėjo nuo 32 iki 21 proc., neturinčiųjų nei vonios, nei dušo dalis susitraukė nuo 23 iki 16 proc., o neįsirengusiųjų tualeto viduje – nuo 25 iki 17 proc.
Gyvenant ES draugijoje apmažėjo ir didžiausi visuomenės skauduliai. 2003 m. buvome pirmi Europoje pagal mirčių keliuose skaičių, tačiau iš ES lėšų tvarkomi keliai ir taikomos saugaus eismo priemonės prisidėjo prie to, kad avarijų nusinešamų gyvybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 23,8 iki 8,6. Gerėjant gyvenimui bei prisidėjus emigracijai, Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas: nors Baltijos šalys vis dar pirmauja ES pagal žmogžudysčių skaičių, 2003 m. Lietuvoje buvo užregistruota 9,4 žmogužudystės 100 tūkst. gyventojų, o 2009 m. – 5,6.
Svarbu ne tik parama, bet ir patirtis
Daugelis ekspertų, kalbėdami apie Lietuvos narystės ES naudą, pabrėžia struktūrinių fondų poveikį, kuris, įvairiais skaičiavimais, 1–2 proc. paskatino Lietuvos ekonomikos augimą. „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė tvirtina, kad net ir statybų bumo laikotarpiu tie investiciniai projektai, kurie buvo susiję su ES para-ma, buvo kryptingesni – nukreipti į gamtosaugos projektus bei infrastruktūros plėtrą ir ilguoju laikotarpiu didins šalies konkurencingumą. Be to, svarbu ir kitas narystės aspektas
– gerosios patirties perėmimas iš ES senbuvių.
„Mano galva, svarbiausia laisvas prekių judėjimas ir tai, kad mūsų verslas ypač po Rusijos krizės pakankamai greitai ir sėkmingai integravosi į Vakarų rinkas. Kitas dalykas – laisvas asmenų judėjimas, tai, kad žmonės gali semtis patirties, perimti geriausią patirtį“, – svarsto E.Piesarskas.
„Jei nebūtume įstoję į ES, gal mūsų ekonomika būtų ne taip sparčiai augusi ir ne taip smarkiai kritusi. Tikėtina, būtume stabilesni, bet ne tiek pajudėję į priekį“, – apibendrina E.Piesarskas. ■