Su gamtos mokslų daktaro Ričardo Kazlausko mirtimi Lietuvoje pasibaigė intelektualių gamtininkų enciklopedistų era.

„Regis, tik vakar suskambo telefonas. Ričardas apgailestavo, kad netekome Donato Banionio, kurį taip mylėjo ir per mano vestuves apsikabinęs sėdėjo. Pabariau jį, kad neeikvotų jėgų veltui. Sakė, gerai, o kitą dieną pats išėjo“, – paskutinį pokalbį telefonu su broliu – 86 metų profesoriumi Ričardu Kazlausku prisimena buvusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Dalia Melėnaitė-Ramanauskienė.

Jos, kaip ir daugelio, atmintyje R.Kazlauskas išliks kaip didis gamtininkas, sugebėdavęs užkrėsti savo pavyzdžiu mylėti ir saugoti gamtą.

Mokslo akademijos įsteigta Tado Ivanausko premija apdovanotas žymiausias Lietuvos zoologas užgeso po kelerius metus alinusios ligos, tačiau apie ją žinojo tik patys artimiausi. Jis pats mirties nebuvo linkęs sureikšminti. „Gyvenimo pabaiga, šiaip ar taip, ateis, o kada – tai jau jos reikalas“, – praėjusį rudenį „Veidui“ yra sakęs R.Kazlauskas.

Pokalbio metu profesorius džiaugėsi, kad ir senatvėje esama gražių valandų: „Nepaisant to, kad sveikata šlubuoja, sėdžiu žaliame skverelyje ant suolelio, balandžių ir žvirblių apsuptyje kuosas lesindamas, bet pakanka pažvelgti į savo vaikus ir anūkus – bemat atjaunėju.“

Pavydėtinu gebėjimu susikoncentruoti į atliekamus darbus garsėjęs gamtininkas kolegų atmintyje išliks kaip mokslininkas, kur kas daugiau valandų praleisdavęs gamtoje nei laboratorijoje. „Joje bėgdavo tik žiemos, kai dėstydavau, o vasarą gyvendavau ekspedicijomis“, – yra minėjęs keturias dešimtis metų televizijai atidavęs mokslininkas.

Didžiausiu ilgaamžiškumo priešu sėdimą darbą vadinęs gamtininkas per savo karjerą surengė 47 ekspedicijas į Vidurinės Azijos dykumas, poliarinius kraštus ar Sibiro glūdumas, parašė 16 knygų, inicijavo Raudonosios knygos leidybą, dalyvavo įkuriant dešimt Lietuvos draustinių, paliko šimtus mokinių – gamtininkų profesionalų ir mėgėjų.

„Profesoriaus asmenybė žmonėms darė didžiulę įtaką. Ne viena karta užaugo žiūrėdama jo rengtas televizijos laidas „Langas į gamtą“. Dalelė šio žmogaus manyje gyvens iki gyvenimo pabaigos“, – R.Kazlausko socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje prisipažįsta vienas tuometinių jo laidų žiūrovų fizikas Rokas Smilingis.

Jau gimė drugių kolekcininku

Potraukį prie gamtos R.Kazlauskas paveldėjo iš tėčio, o meile augmenijai jį užkrėtė mama (vaikystėje jos gėlių vazonuose Ričardas sodindavo pupas) ir nors tėvai vylėsi, kad sūnus pasuks mediko keliu, prigimtis R.Kazlauskui kuždėjo ką kita.

Iš Panevėžio į Vilnių pėsčiomis iškeliavęs siekti mokslų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1952 m. R.Kazlauskas vis dėlto persigalvojo ir Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įgijo biologo-zoologo specialybę, nuo kurios ir prasidėjo mokslinė jo karjera. 1966 m. jis pelnė docento, o 1992 m. – profesoriaus vardą.

Savo disertacijoje R.Kazlauskas apibendrino visų svarbiausių Lietuvos upių ir daugelio jų intakų entomofauną, jos ekologijos tyrimus. Ypatingą dėmesį skyrė lašalų paplitimui Pabaltyje, tyrinėjo dieninius drugius ir tapo žymiausiu šios srities specialistu Lietuvoje. Sukaupęs vertingų duomenų apie dieninių drugių gausumą, migraciją, parengė ir išleido pirmąjį spalvotą Lietuvos drugių atlasą, o Vilniaus universitete sukaupė įspūdingą drugių kolekciją.

Kaip prisimena R.Kazlauską pažinoję mokslininkai, būtent drugiai buvo didžioji jo gyvenimo meilė, užgimusi dar vaikystėje – jiems gamtininkas skyrė daugiausiai laiko ir dėmesio. Pirmąjį savo drugelį R.Kazlauskas sugavo dar 1942 m., ir nuo to laiko jo kolekcija vis plėtėsi. 65 metus drugius „medžiojęs“ profesorius jų turėjo tūkstančius. „Esu gaudęs juos su gamtininku Karoliniškėse ir Šeškinėje, anksčiau ten pievos plytėjo, o studentai savo praktiką atlikdavo“, – prisimena Lietuvos televizijos operatorius Vytautas Jankevičius, kuriantis filmus apie gamtą.

„Simboliška, bet R.Kazlausko karjera ir baigėsi drugelio sparnų plazdėjimu“, – sako dokumentinį filmą „Drugelio sparnų pasaka“ apie garsųjį Lietuvos gamtininką sukūrusi režisierė Miglė Greičiuvienė.

Tuo metu žymiausias Lietuvos vabalininkas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Ferenca priduria, kad jo bičiulis sugebėjo realizuoti save šimtu procentų: „Gamta buvo R.Kazlausko pašaukimas ir didžiausias siekis iki paskutinio atodūsio, jis įkurdino ją savo namuose ir su ja susiliejo.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m