Maskvoje pastatytas paminklas KGB smogikų grupei “Alfa”. 1991 m. sausio 13-osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį ginančius civilius. Sausio 13-ąją žuvo 14 žmonių, apie 700 buvo sužeisti. Ar tokiu Kremliaus žingsniu reikia stebėtis? Tai tikrai nėra vienintelis Rusijos žingsnis, liudijantis šios valstybės vadovų požiūrį į masines civilių gyventojų žudynes. Yra ir kitokių sausio įvykių.

1945 m. sausio 30 d. Rusijos povandeninis laisvas C-13 atakavo ir nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Wilhelm Gustloff” su 9343 civiliais. Laive buvo 373 moterys, 5000 karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, tarp jų 3000 vaikų. Šie faktai nesutrukdė sovietinei propagandai eilinį kapitoną Aleksandrą Marinesku paversti SSRS didvyriu ir “asmeniniu Hitlerio priešu”, kuriam Kaliningrade ir Peterburge 1990 m. pastatyti paminklai.

Šie faktai paskatino Vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą Guenterį Grassą parašyti romaną “Krabo žingsniu”, kuriame aptariamos tokių “žygdarbių” moralinės problemos. Garsusis rašytojas kelia klausimą, ar žudikai gali tapti didvyriais ir kas gali atsitikti šaliai, kurioje tai įmanoma, bei jos piliečiams. Apie žudikų “heroizmą” romano herojus svarsto polemizuodamas su savo sūnumi, kuris dalyvauja Vokietijos neonacių, heroizuojančių nacionalsocialistų veikėjus, judėjime. Tačiau tai, kas Vokietijoje yra tik marginalinis judėjimas, Rusijoje – oficiali politika. Skirtumas didžiulis.

Skirtumas tarp demokratinių Vakarų ir imperinių didžiavalstybinių Rytų niekur nedingo. Kuo geriau tai suvoksime, tuo rečiau nusivilsime ir mąstysime blaiviau. Vargu ar Vokietija, pirmininkaudama ESBO, verstų tylos minute paminėti vaikus, nužudytus Sovietų Sąjungos didvyrio A.Marinesku. Kliudytų kaltės jausmas. Lietuva šiuo požiūriu laisvesnė valstybė, todėl mūsų užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio iniciatyva pagerbti Sausio 13-osios aukų atminimą tylos minute pradedant ESBO tarybos posėdį sukėlė Rusijos atstovui Anvarui Azimovui diskomfortą ir privertė jį prabilti apie tai, kad “reikia pakilti virš siaurų nacionalinių prioritetų ir atgyvenusių steoreotipų, neapsunkinti ESBO darbotvarkės 2011 metais nereikalingais, mūsų nuomone, ir nevienareikšmiškais istoriniais praeities vertinimais”.

Kodėl šiandieninės Rusijos atstovas ESBO šiandien susitapatina su sovietų smogikais 1991 m. sausio 13-ąją?

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjime Seime dalyvavęs istorikas, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjas Jurijus Afanasjevas aiškiai atskleidė, kad Rusijos ir Lietuvos valstybes veikia į skirtingas puses nukreipti jų istorijos vektoriai. Ar yra pagrindo nervintis ir nebendrauti su Kremliumi, jei ir mes suvokiame, kad Lietuva ir Rusija žengia skirtingais vektoriais? Gal tiesiog turime suprasti, kad tikrai nesame pajėgūs lemti to Rusijos vektoriaus. Tai pačių rusų sąžinės reikalas.