Šiemet minėsime žymiojo Oršos mūšio 500 metų jubiliejų. Tai gera proga pažvelgti į Lietuvos ir Rusijos valstybių santykius XIII–XVI a.

Dviejų milžinių politinis šokis – tokia pirma metafora ateina į galvą bandant įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) santykius nuo 1248 iki 1569 m. Šiek tiek daugiau nei tris šimtmečius apimanti šių dviejų Lietuvos ir Rusijos pirmtakių istorija kupina ir taikaus sambūvio, ir agresyvių politinės ekspansijos pretenzijų viena kitai, pamažu vedusių prie vis didesnės įtampos.
Vis dėlto lemiamą šio politinio šokio partiją atliko Rusija. 1795 m., būdama galinga carinė valstybė, kartu su Austrijos ir Prūsijos imperijomis ji galutinai pasidalijo tuo metu politiškai merdėjusią Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau iki tokios atomazgos vedė ilgas šių dviejų geopolitinių jėgų susidūrimų kelias. Jis prasidėjo XIII a., o aukščiausią įtampos tašką pasiekė būtent XVI a., kai įvyko ir garsusis 1514 m. Oršos mūšis – ilgam į amžininkų ir vėlesnių kartų atmintį įsirėžusi lietuvių pergalė.

Pirmieji santykių impulsai

Istorikas Tomas Baranauskas savo knygoje “Lietuvos valstybės ištakos XIII–XIV a.” Lietuvą vadina karine monarchija, mat jos kasdienybė – kasmet rengiami karo žygiai, kurių pagrindiniai tikslai buvo du: kuo didesnio grobio plėšimas ir įtakos kaimyniniams kraštams plėtimas. Rytuose į tų kaimyninių kraštų zoną pateko buvusi Kijevo Rusios teritorija ir visa Rusia, suskilusi į atskiras Černigovo, Smolensko, Voluinės, Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystes. Maskva tuo laiku buvo tik viena iš daugelio Šiaurės rytų Rusios pilių, kuri XII a. tapo žymesniu Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystės miestu.
Pasak istoriko Artūro Dubonio, ekspansyviai nusiteikusios Lietuvos Kunigaikštystės ir dar tuo metu tik užgimstančios Maskvos valstybės santykiai ankstyvuoju XIII–XIV a. periodu skyla į du etapus: pirmasis – tai atsitiktiniai kontaktai, o antrasis – nuolatiniai abipusiai politiniai santykiai.
1248 m. įvyko jau vienas ryškesnių Maskvos ir Lietuvos kariuomenių atsitiktinių susidūrimų. Šiame mūšyje žuvo Vladimiro kunigaikštystės kunigaikštis. Bet atsakomajame mūšyje keršto vedamas jo brolis lietuvius sutriuškino.
O 1263 m. įvyko dar vienas susidūrimas su Maskva: karalius Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę į Brianską, kad sutrukdytų Briansko kunigaikščio dukters vedyboms su Haličo – Vladimiro kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus sūnumi. Kodėl? A.Dubonio manymu, čia pasireiškė tam tikras Lietuvos ir Maskvos santykių pobūdis. Galima daryti prielaidą, kad Mindaugas buvo saistomas tam tikrų taikingų ir formaliai patvirtintų santykių su Suzdalės-Vladimiro kunigaikštystės (teritorija, kurioje ir subrendo Maskvos kunigaikštystė) kunigaikščiu. Tad lietuviai puolė Brianską, kuris tapo naujuoju Černigovo kunigaikštystės centru ir realia grėsme Maskvai. Šis susidūrimas rodo, kad lietuviai buvo išnaudojami kaip įrankis Maskvai apsaugoti.
Paskutinis ryškus atsitiktinis lietuvių ir maskvėnų susidūrimas įvyko 1285 m., kai Lietuvos kunigaikštis Daumantas užpuolė Tverės vyskupo Olešnės valsčių, taip pat bandė veržtis ir į kitų Tverės kunigaikščių valdas. Tačiau Danilas Aleksandrovičius su jungtine Maskvos ir Tverės kariuomene lietuvių agresiją atrėmė.
Kad ir kaip ten būtų, Maskva šiuose susirėmimuose, A.Dubonio manymu, funkcionuoja kaip pagalbinės pajėgos, bet ne kaip visiškai savarankiška geopolitinė jėga su savomis pretenzijomis. Tai patvirtina ir istoriko Dariaus Barono teiginiai apie Rusios politinę „pauzę“ – esą jos metu lietuvių ir Rusios kunigaikštysčių santykiai buvo gana stabilūs. Mat susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės turėjo ribotus karinius išteklius ir skyrė menką dėmesį užsienio ekspansijai, o štai lietuviai jau buvo pakankamai stiprūs atremti svetimą agresiją.

Dviejų milžinių politinės varžybos

Nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo pradžios LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiuose akivaizdžiai matyti tam tikrų pokyčių. Pirmiausia Rusios šiaurės rytuose iškilo du nauji galingi centrai – Tverės ir Maskvos kunigaikštystės. Apie 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užmezgė svaininius santykius su Tverės kunigaikštystės dinastija – atidavė savo dukterį už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus. Nuo šios datos apie 50 metų LDK palaikė taikingus ir draugiškus santykius būtent su Tvere, bet tai buvo nukreipta prieš Maskvą. Ir čia vėl iškyla klausimas – kodėl?
Atsakyti į jį padeda žvilgsnis į to meto konfesinę aplinką Lietuvos ir Rusios teritorijose. Štai Gediminas, pratęsdamas savo brolio Vytenio politiką, Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Savaime suprantama, tai buvo smūgis Rusios stačiatikių bažnyčiai, kurią tuo metu valdė Kijevo metropolitas Petras. Jis buvo itin palankus Maskvos kunigaikščiui ir aktyvus rusų Bažnyčios vienybės saugotojas. Taigi LDK pastangos skaldyti nedalomą stačiatikybės arealą iš esmės komplikavo Maskvos ir Lietuvos santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors aptariamu metu Maksvos kunigaikštystė ir stiprėjo bei sugebėjo iš totorių gauti jarlyką, tai yra leidimą rinkti mokesčius savoje kunigaikštystėje (anksčiau MDK ir aplink ją esančios Rusios kunigaikštystės buvo Aukso ordos valdžioje ir privalėjo mokėti jai duoklę), vis dėlto Gediminas sugebėjo išplėsti LDK teritoriją į Rytų pusę: atplėšė dalį Naugardo žemės, sėkmingai įkėlė koją į Pskovą, ryžtingai brovėsi į Smolenską. Taip Lietuvai tapo pasiekiama svarbi prekybinė magistralė, siejusi Dauguvos, Dniepro, Volgos-Okos, Maskvos, Ilmenio ir kitų upių aukštupius. Tai Maskvai kėlė stiprų nerimą.
Istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis kunigaikščio Gedimino politiką apibūdina kaip dvikryptę. Pirmoji kryptis – tai aktyvi gynyba nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų antpuolių, o antroji – įtakos zonos plėtimas į Rytus. Tačiau, pasak A.Dubonio, santykiai su Maskva Gediminui nebuvo dominuojantis užsienio politikos klausimas. Lietuvos didįjį kunigaikštį kur kas didesni konfliktai spaudė Vakarų pusėje. Taigi, nors šiuo laikotarpiu LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiai aštrėjo, vis dėlto Gediminas sugebėjo rasti diplomatinį būdą, kaip sureguliuoti santykius su Maskva. 1332–1333 m. jis ištekino dar vieną savo dukterį Aigustę už Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus Semiono ir taip užmezgė diplomatinius-dinastinius saitus.
O štai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui viskas ėmė stipriai keistis, griežtėti ar net “karštėti”. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko vertinimu, šį periodą galima pavadinti konflikto gimimu, kai abi kunigaikštystės ėmė reikštis kaip dvi jėgos, bandančios suvokti, ko jos iš tikrųjų vertos. Čia Algirdas į karą su Maskva pamėgino įtraukti ir totorius, o po to dar ir tradiciškai susigiminiavo su Tverės valdovų šeima, tai yra pats vedė Tverės kunigaikštytę.
1367–1375 m. būtent dėl Tverės užvirė tikra karinė košė. Tuomet į šią kunigaikštystę savo ekspansiją pradėjo Maskva, kurią valdė kunigaikštis Dmitrijus Donietis. Tverės kunigaikščiui neliko kitos išeities, kaip tik bėgti į LDK, pas savo svainį Algirdą ir prašyti jo pagalbos. Šis konfliktas išvirto į Maskvos valstybės ir LDK karinį susidūrimą, pasireiškusį trimis Algirdo žygiais į Maskvą. Deja, kariniu požiūriu šie karai LDK nesuteikė jokių pranašumų.
D.Barono vertinimu, XIV a. antroje pusėje aptariamų dviejų milžinių politinėse varžybose būtent Maskva Lietuvai nužymėjo jos plėtros galimybes į Rytus. Maskvos valstybė tapo modernia monarchija su pakankamais ištekliais toliau plėtotis, o štai Lietuva Algirdo valdymo laikais pasiekė savo plėtimosi apogėjų. Po to padėtis ėmė keistis.