Scanpix

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiai baltarusių žurnalistei Nataljai Radinai Vilniaus Gedimino prospekte vaikinukas, labiau primenantis kokios andergraundo grupės gitaristą nei valstybės tarnautoją, draugiškai šūktelėjo “aš jus pažinau” ir parodė pergalės ženklą. Ironizuojant galima sakyti, kad valdininkas gal nė nebūtų pažinęs, nes juk jam pagal instrukciją tai nepriklauso. Po to, kai mūsų valdininkai autoritariniam Minsko režimui praktiškai įdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” vadovą Alesį Beliackį, valstybei būtina išsiaiškinti: ar tai pavienis apsirikimas, ar Lietuvos politika?

Pasitarnavome režimui

Lietuvos politikams ir valdininkams besižodžiaujant, kas kaltesnis (tiksliau, kas nekaltesnis), regis, primirštama, kokia padarytos klaidos kaina. “Režimas bando komplikuoti visuomeninės organizacijos veiklą, nes A.Beliackio vardu atidarytoje sąskaitoje buvo aukotojų pinigai, kurie būdavo skiriami žmogaus teisėms Baltarusijoje ginti, represijų aukoms remti. Aukotojai žinojo, kad asmeninė banko sąskaita – tai techninis instrumentas perduoti pinigus aukoms. Tokia praktika taikyta daugelyje giežto režimo šalių. Tačiau šių lėšų negalima prilyginti fizinio asmens pajamoms ir jų apmokestinti, juo labiau žmogų įkišti į kalėjimą ir kaltinti mokesčių nemokėjimu stambiu mastu”, – “Veidui” savo poziciją išdėstė garsus teisininkas, Baltarusijos Helsinkio komiteto teisės komisijos pirmininkas Hary Pahaniayla.
Beje, oficialiai remti Baltarusijos pilietinių organizacijų neįmanoma, kaip ir neįmanoma joms Baltarusijoje oficialiai veikti.
Kitas kovotojas dėl žmogaus teisių Valentinas Stefanovičius, kurio duomenis Minskui taip pat perdavė Lietuva, atsipirks pagal Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, nes banke Lietuvoje suma šiek tiek nesiekė tos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė (ji taikoma nuo 1000 bazinių dydžių, kas yra 35 mln. Baltarusijos rublių – vos 17 tūkst. Lt).
H.Pahaniayla santūriai vertina kolegų Lietuvoje – advokatų iniciatyvą siūlyti savo teisines paslaugas A.Beliackiui: “Profesionalių advokatų yra ir Baltarusijoje. Problema kita – čia neveikia įstatymai, nėra nepriklausomų teismų. Į ką “šeimininkas” parodys pirštu, tas ir bus nuteistas.” O A.Beliackiui gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

Versijos: nuo klerkų žioplumo iki Rusijos sąmokslo

Tokia situacija Baltarusijoje. O Lietuvoje kuriamos vis naujos skandalo versijos. Versija Nr. 1: teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, tai buvo rutininis atsakymas, o valstybės tarnautojas galėjo ir nežinoti baltarusių opozicionierių pavardžių. Tačiau Teisingumo ministerijos (TM) Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios parašu palaimintos į Minską iškeliavo pažymos, turbūt išsilavinusi ir patyrusi, jei užima tokias pareigas. Daugiau apie valstybės tarnautoją žinoti nevalia, nes ji atostogauja, o, kaip pareiškė ministro patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė, “be jos asmeninio sutikimo negalime perduoti jums jos gyvenimo aprašymo”. Kai kuriuos duomenis TM, pasirodo, saugo labai skrupulingai.
“Galėjo bent “pagūglinti”, – baisėjosi mūsų valdininkų neišprusimu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Tačiau net jei valstybės tarnautoja nebuvo girdėjusi A.Beliackio pavardės, ji negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje valdoma diktatoriaus. Be to, A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus pavardės nebuvo kokiame ilgame sąraše – abu paklausimai pateikti tą pačią dieną, o per šiuos metus TM iš Baltarusijos gavo vos aštuonis prašymus suteikti finansinius asmenų duomenis (ne tik dėl finansinių duomenų per metus gaunama apie 500 paklausimų).
Kad tai jokia rutininė klaida, įrodo ir atkaklumas “išsimušinėjant” informaciją: SEB bankas, priešingai nei DnB NORD, dar bandė ginti savo kliento V.Stefanovičiaus duomenis, o DnB NORD A.Beliackio iš karto perdavė, taip suduodamas smūgį pasitikėjimui visa Lietuvos bankine sistema. Dėl nepaklusnaus banko TM kreipėsi į  teismą, beje, šiemet trečiąkart. Šešiolikos metų teisėjos patirtį turinti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nesuabejojo, kad baltarusiams reikia talkinti. SEB teismui duomenis atidavė.
Taigi versija, kad tai buvo rutininis TM veiksmas, kelia abejonių, bet dar mažiau įtikinamos kitos versijos. “Kad nuo kovo pabaigos iki dabar šita situacija buvo tyli, siūlo daugybę versijų, kam gali būti naudingas įvykių eskalavimas dabar. Tai, ko gero, naudinga Rusijai, buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo byloje Lietuvos poziciją tai tikrai silpnina, o ne stiprina”, – spėja R.Šimašius.
Tačiau juk ne Rusija privertė A.Bernotienę įduoti baltarusių opozicionierius. Antra vertus, Lietuva iš tiesų vainojo austrus, paleidusius sulaikytą 1991 m. sausio 13-osios žudynių įtariamąjį, jau žinodama, kad pati įdavė baltarusių opozicinionierius.
Dar viena sąmokslo versija, kurios autorystė priklauso prof. Vytautui Landsbergiui, – triukšmas sukeltas bandant nuversti R.Šimašių. Nelabai padoru lyginti vieno ministro portfeliuką su režimo kalėjiman pasiųstu kovotoju dėl žmogaus teisių. Nors tikrai keista, kad ir teisingumo, ir užsienio reikalų ministrai nė nesvarsto atsistatydinti. Gal atostogaujantis premjeras liepė šiukštu nejudinti Vyriausybės pamatų, nes tokiu atveju jau būtų prarasti šeši ministrai?

D.Grybauskaitės baimė ir politikos krypties stygius

Vis dėlto skandalas išryškino daugiau nei tik valdininkų trumparegiškumą ir  ministerijų nesusišnekėjimą. Kas pirmas iš užsienio valstybių aplankė mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurios pagrindinė konstitucinė pareiga – formuoti užsienio politiką? A.Lukašenka, kurio neįsileido nė viena kita ES valstybė. Prezidentė brėžė liniją nepalikti Baltarusijos izoliuotos, motyvuodama, kad tai daroma dėl Baltarusijos žmonių, o ne dėl diktatoriaus. Tačiau įtakos jo politikai – jokios.
O poelgis A.Beliackio atžvilgiu prezidentei atrodo vertas tik nuobaudos klerkui. Beje, R.Šimašius net to nedaro, nes, neoficialių šaltinių teigimu, TM valdininkai bandė atkreipti savo vadovų dėmesį į Baltarusijos paklausimus, tačiau šie primindavo prezidentės priesaką bendradarbiauti su kaimynais. Ką jau kalbėti apie užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį: jis nieko nedaro pirma nemetęs akių į prezidentės portretą, apsidrausdamas, kad jo neištiktų pirmtako dalia.
Tikrai naivu būtų klerkų klaidą prirašyti prezidentei. Tačiau jei ji reikalauja absoliutaus paklusimo užsienio politikos srityje, jai tenka ir absoliuti atsakomybė už brėžiamą liniją.

Ką duos komisijos ir interpeliacijos

Taigi kas toliau? Premjeras pavedė sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, Seime – dvi komisijos. Jei jos ieškos iešmininko, tai jis aiškus. Akivaizdu, kad Užsienio reikalų ministerija nesusiprato pateikti Lietuvos globojamų asmenų sąrašo, Teisingumo ministerija parodė savo analfabetiškumą, o ką veikia Valstybės saugumo departamentas – nežinia. Vis dėlto jei Lietuva remia Baltarusijos opozicijos atstovus, čia veikia jų pilietinės organizacijos, oficialiai įregistruota nepriklausoma žiniasklaida, gal turėtume garantuoti jiems bent jau apsaugą nuo mūsų pačių valdininkų, politikų, bankininkų? Vargu ar logiška ir, užuot atsakingai teikus teisinę pagalbą, ją visai nutraukti. Tai gali pakenkti baudžiamųjų bylų tyrimui abiejose valstybėse.
Ko gero, tokios skausmingos klaidos nebūtų buvę, jei būtų aiškiau, už ką mūsų valstybė ir prieš ką. “Didžiausia atsakomybė už teisinės pagalbos sutarties naudojimą politiniams tikslams tenka Baltarusijos valdžiai. Galiu ranką atiduoti, kad mūsų valdininkai nežinojo, kieno duomenis perdavė. Nors tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet faktas, kad tai sisteminės problemos pasekmė – neturime kryptingos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu”, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Didžiausia Lietuvos pagalba baltarusių kovotojams prieš režimą būtų susivokti, kad su diktatoriumi kelti šampano taurės už demokratiją ir jo įkalintų politinių kalinių laisvę – neįmanoma.

Vilnius uoliai talkino Minskui
Vasario 2 d. gautas Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas suteikti informaciją apie A.Beliackio ir V.Stefanovičiaus sąskaitas bankuose Lietuvoje nuo 2007 m.
Kovo 2 d. Teisingumo ministerija (TM) išsiuntė prašymus DnB NORD ir SEB bankams. DnB NORD atsiuntė informaciją ir ji kovo 28 d. persiųsta Baltarusijos TM. SEB atsisakė tai padaryti. TM kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą. Šio reikalavimui atskleisti kliento duomenis SEB pakluso. Birželio 6 d. informacija persiųsta Minskui.
Birželio 21 d. Užsienio reikalų ministerija paprašė TM laikinai netenkinti teisinės pagalbos prašymų iš Baltarusijos. Neoficialiais duomenimis, apie perduotus režimui duomenis pirmiausia įspėjo JAV. Su A.Beliackiu susitiko Lietuvos diplomatai ir pasiūlė prašytis politinio prieglobsčio, tačiau jis pasirinko ginti žmogaus teises Baltarusijoje ir grįžo į Minską.
Rugpjūčio 4 d. Minske A.Beliackis sulaikytas. Pretekstas – vengimas mokėti mokesčius nuo pinigų, laikomų banke Lietuvoje.