Tradicinė šeima – vieną kartą susituokę tėvas, mama ir santuokoje gimę vaikai – nebėra dominuojanti. Nors konservatyvūs politikai nuolat kišasi į šeimos gyvenimą, jau ir Lietuvoje įsitvirtina vakarietiški šeimos kūrimo modeliai.

Seimo pirmininko Vydo Gedvilo pirmoji santuoka pernai nutrūko po 32-ejų bendro gyvenimo metų: ilgą laiką pavyzdine laikyta politiko šeima sugriuvo neatlaikiusi neištikimybės išbandymo. Su pirmąja žmona Elena užauginęs dukrą Akvilę ir sūnų Martyną, Seimo nariu išrinktas V.Gedvilas pateko ne tik į politikos sūkurį, bet ir į naujos moters glėbį. Kol pasiryžo skyryboms, dvilypį gyvenimą slapčia nuo pašalinių akių Seimo pirmininkas gyveno net kelerius metus. Gegužės viduryje, spaudžiamas naujosios gyvenimo draugės, už jį devyneriais metais jaunesnės Jolantos Grizickaitės, ir vis dar kreivokai, anot paties politiko, į sugyventinius aukščiausiuose politiniuose postuose žiūrinčios visuomenės, V.Gedvilas susituokė antrą kartą.
Viešumon išėjęs meilės romanas nepadarė garbės Seimo pirmininkui, bet ir jo reputacijos ar juolab politinės karjeros nesugriovė. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvos visuomenėje įvyko lūžis – dažnos skyrybos išmokė tautą toleruoti šį reiškinį ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo standartų, pagal kuriuos šeimos kuriamos tuokiantis antrą, trečią kartą arba iš viso nesituokiant, o vis daugiau vaikų gimsta ne santuokoje. To kol kas nenori pripažinti tik į šeimos gyvenimą nuolat kištis mėginantys Lietuvos politikai, nors tarp jų pačių yra daugybė išsiskyrusių ar santuokoje gyvenančių dvilypį gyvenimą, kaip tą darė V.Gedvilas.
Šiandien Lietuvoje yra maždaug milijonas tradicinėje šeimoje – pirmoje santuokoje – gyvenančių žmonių ir apie 1,6 mln. niekad nesituokusių, jau išsituokusių ir pakartotinai susituokusių asmenų, įskaitant sugyventinius ir vienalytes poras, kurios, nors ir šešėlyje, bet egzistuoja ir gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir tradicinės šeimos – kartu rūpinasi buitimi, namais, augina vaikus.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenimas ir požiūris į šeimą stipriai pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šeima keičiasi, ir bet kokie politikų bandymai tam priešintis, koncepcijomis ir kitais įstatymais diskriminuoti netradicinius šeimos modelius – įskaitant nesenas pastangas uždrausti abortus ir užsimerkti prieš vienalyčių šeimų egzistavimą – prieš visus šiuos pokyčius yra bejėgiai.

Kaip keičiasi šeima

Pirmas didžiulis šeimos gyvenime įvykęs pokytis – jau 70 proc. visų partnerysčių Lietuvoje pradedama nesusituokus, tai yra šeimyninis gyvenimas pradedamas nesudarius santuokos, ir tik vėliau arba susituokiama, arba ne. Dar prieš dvidešimt metų tai atrodė neįsivaizduojama, nes nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje sugyventinių beveik nebuvo. Be to, net trečdalis visų kūdikių šiandien gimsta ne santuokoje: vienišų motinų per dvidešimtmetį išliko tiek pat, bet smarkiai padaugėjo porų, kurios nusprendžia susilaukti vaikų nepriėmusios santuokos įžadų. Tokios pat tendencijos matomos ir Vakaruose, tik ten tuoktis neskubančių ir vaikų ne santuokoje susilaukiančių porų yra dar daugiau (Švedijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir net Estijoje ne santuokoje gimsta jau daugiau nei pusė visų vaikų).
Kitas pokytis – mūsų visuomenės gyvenime įsitvirtino dažnos skyrybos. Šiandien maždaug penktadalį visų santuokų sudaro pakartotinės sąjungos – kuriamos antrą, trečią ir daugiau kartų. Tiesa, priešingai nei amerikiečiai, kurie, žlugus pirmai santuokai, labai noriai vėl tuokiasi, kartą nudegę lietuviai dažniau renkasi jau ne naują santuoką, o partnerystę – gyvenimą kartu nesusituokus.
Dar vienas visuomenėje įvykęs lūžis – daugiau nei šimtas tūkstančių vaikų turi atskirai gyvenančius tėtį ir mamą. Skyryboms tapus norma 1998–2012 m. 146 tūkst. vaikų liko gyventi su vienu iš tėvų – tai sudaro maždaug trečdalį visų vaikų Lietuvoje.
Visa tai reiškia kelis dalykus: pirma, jei susituokę žmonės nesijaučia laimingi, jie jau nebegyvena kartu dėl vaikų, kaip XX amžiaus Lietuvoje. Antra, lietuviai, kaip ir vakariečiai, dabar kur kas lengviau ryžtasi skyryboms.
Daugybę metų šeimos kūrimo modelius Lietuvoje tyrinėjanti sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Aušra Maslauskaitė pastebi, kad žvelgiant istoriškai šeima visą laiką keitėsi, nors dalis visuomenės ir politikų to nenori pripažinti. Mokslininkų duomenimis, jokio pagrindo neturi ir tikėjimas, kad kadaise egzistavo šeimos aukso amžius, kai visi gyveno susituokę ir santarvėje, gimdė ir augino daug vaikų, niekada nesiskyrė ir neturėjo nesantuokinių atžalų. Jei prieš šimtmetį oficialių skyrybų buvo mažiau, tai tik todėl, kad tam nebuvo sąlygų – moterys negalėjo skirtis, nes nedirbo ir buvo finansiškai priklausomos nuo sutuoktinių vyrų. Tad manoma, kad anksčiau nelaimingų šeimų buvo ne mažiau nei dabar.
Kokia ta naujoji šeimos realybė Lietuvoje?

Greitai valgome, greitai skolinamės, greitai skiriamės

XX a. pradžioje šeimos nesiskyrė ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje. Skyrybų banga kilo, kai ir Baltijos šalyse, ir visoje Europoje, ir JAV šeima ėmė išgyventi esminius pokyčius, kuriuos visų pirma lėmė visuomenės modernizacija: tiek Lietuvoje, tiek jau anksčiau Vakaruose įvykusi teisinė skyrybų reforma (išsiskirti tapo lengviau), perėjimas iš agrarinės visuomenės į industrinę, persikėlimas iš kaimų gyventi į miestus.
„Kai žmonės palieka kaimus, įsikelia gyventi į butus, iš esmės pasikeičia visas gamybos procesas: pradedi gauti pinigų už parduodamą darbą kokioje nors gamykloje ir jau nebegyveni iš to, ką pagamini savo namų ūkyje, galų gale kai moterys pradeda gauti pinigų už savo darbą – visa tai susiję su milžiniškais gyvenimo pokyčiais, kurie daro didelę įtaką šeimos gyvenimui. Paprastai tariant, keičiasi lyčių vaidmenys šeimoje, o tai irgi prisideda prie žmonių supratimo pokyčių, kiek galiu gyventi šeimoje, kuri manęs netenkina, kokios gaunu naudos ir kokių nuostolių patiriu būdamas šeimoje. Ir kai susidaro pakankamos teisinės sąlygos netenkinančiai padėčiai pakeisti, tada kalbame apie skyrybų gausėjimą. Turime suprasti, kad šeima yra dalis visuomenės, labai stipriai veikiama joje vykstančių procesų“, – pabrėžia sociologė A.Maslauskaitė.
Šiandien lietuviai šeimą ir toliau kuria tikėdami, kad tą daro visam gyvenimui, bet ištikus nesėkmei jau drąsiau ryžtasi pradėti naujus santykius. Tokios pat tendencijos matomos ir Vakaruose. Tai lemia, kad Lietuvoje kasmet išsituokia apie 10–11 tūkst. porų.
Psichologai ir sociologai šį reiškinį vertina dvejopai: viena vertus, dabar daugiau šeimų išyra be rimto pagrindo, nes žmonės nebelinkę palaikyti santykių, kurie jiems neteikia pasitenkinimo. Užuot kantriai įveikę šeimą užgriuvusią krizę, jie skuba ieškoti naujų partnerių, o tada neretai istorija kartojasi iš naujo. Kita vertus, tokie tie šiuolaikiniai žmonės, kurie gyvendami kitaip tiesiog nebemoka būti laimingi.
Gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius turi savo teoriją, kodėl poros dabar dažniau skiriasi. Jis porų santykius skirsto į tris pagrindines stadijas. Pirmoji santykių fazė, kurią išgyvena visos poros, yra partnerio idealizavimo: tuomet žiūrėdamas į partnerį žmogus mato tai, ką pats nori matyti, o idealizuojamas partneris, atsiliepdamas į tokią reakciją, natūraliai stengiasi dar labiau atitikti idealaus partnerio kriterijus. Ši stadija gali trukti nuo kelerių metų iki dešimtmečio, o tuomet, pasak M.Šablevičiaus, įžengiama į antrąją, pačią sunkiausią ir labiausiai varginančią, santykių fazę – nuvertinimo ir nusivylimo stadiją. Tada pamatome, kad idealizuotas partneris ne tik nėra tobulas, bet ir turi nemažai ydų, o blogiausia, kad blogi bruožai ima užgožti gerąsias jo savybes. Tuomet kyla didžiulis nepasitenkinimas vienas kitu. Šis santykių etapas gali tęstis keletą metų ir būtent tada nusivylę sutuoktiniai neretai pasiduoda neištikimybės pagundai bei išsiskiria – atsiranda kitas partneris, ir galimybė pereiti į kitą santykių stadiją žlunga.
Jei taip neatsitinka, pora įžengia į trečiąją – integracijos stadiją, kai abu partneriai įsisąmonina, jog jų mylimieji turi ir idealaus, ir neidealaus partnerio bruožų, ir su tuo susitaiko. Taip atsiranda didesnė tolerancija partneriui, o anksčiau kildavę konfliktai išnyksta. Pasak psichiatro M.Šablevičiaus, skyrybos, pasiekus trečiąją santykių stadiją, jau gerokai retesnės.
„Gyvenimas pasikeitė: dabar žmonės gyvena greitesniu tempu: įprato greitai pavalgyti, greitai gauti kreditą, greitai išsiskirti. Todėl pasiekę nusivylimo stadiją žmonės neretai nebeieško būdų, kaip pasiekti trečiąją integracijos stadiją, ir, užuot išsaugoję santykius, partnerystę nutraukia“, – vertina M.Šablevičius.
Kai 2009 m. tuokėsi dar viena garsi pora – aktorius Ramūnas Abukevičius ir režisierė Inesa Kurklietytė, abiem tai buvo jau ne pirmas bandymas kurti šeimą. Aktorius tuokėsi trečią, režisierė – antrą kartą, abu turėjo vaikų iš ankstesnių partnerysčių. „Gyvenimas sparčiai keičiasi, jame nebėra stabilumo, tai atsiliepia ir žmonėms”, – šiandien sutinka R.Abukevičius, su trečiąja žmona susilaukęs dukters Vilnės. Jis viliasi, kad abiejų su žmona dedamos pastangos išsaugoti šeimą, nepaisant visų laukiančių išbandymų, šįkart nebus bevaisės.