Mažiausiai 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekados nėra matę savo tėvų einanančių į darbą, taigi ir patys dirbti ateityje neketina.

Trijų mergaičių mama 21 metų Jolita net pravėrusi burną klausosi, kaip vieno Aukštaitijos rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja uždariusi kabineto duris aiškina, kad nuo jos stipriai trenkia “natūraliu” – seniai neprausto kūno kvapu. Patyrusi specialistė Jolitai kantriai aiškina, kad ji, prieš eidama į bet kokią viešą įstaigą, o ir atsikėlusi ryte, turi pasikloti lovą, išsivalyti dantis, nusiplauti rankas, nusiprausti ne tik veidą, bet pasirūpinti viso kūno švara. “Manęs mama to niekada nemokė”, – nedrąsiai pasiteisina dabar jau pati trijų mažamečių mama.
Jolitos, kaip ir jos tėvų, iš kurių namų ji jau išėjo, šeima įrašyta į vadinamąjį socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Už daugiau kaip šimto kilometrų, kitame Lietuvos regione, gyvenanti 22-ejų metų Diana nebesimoko nuo keturiolikos metų, niekur nedirba. Socialinės darbuotojos paklausta, ar ketina mokytis, mergina įžūliai atšauna: “Ne.”
– Tai gal ruošiatės darbintis? – į klientę žvelgdama tiriamu žvilgsniu klausia specialistė.
– O kam? – abejingai mesteli mergina, kurios tėvų šeimoje, įtrauktoje į socialinės rizikos šeimų sąrašą, auga dar keturi 4–17 metų amžiaus broliukai ir sesutės.
Ir nei Diana, nei jos sesės ir broliai per savo gyvenimą nėra matę tėvų skubančių į darbą. Jaunos merginos tėvai niekados gyvenime nėra dirbę jokio oficialaus darbo, išskyrus talkas pas kaimynus – per bulviakasį, šienapjūtę, daržų ravėjimo sezoną. Bet namie jie nieko nedirba – nei daržovių sėja, nei bulvių sodina, nei karvės laiko, tad gyvena iš pašalpų.
– Tai jūs bent atvažiuokite iki rajono centro su dokumentais, atsistokite į ieškančiųjų darbo eilę, parašykite prašymą socialinei pašalpai gauti, – į Dianą, ką tik išlindusią iš seniai skalbtų patalų tėvų namuose, vėl kreipiasi socialinė darbuotoja.
– O kam? Čia juk tavo darbas: jei atvažiavai pas mus, tai pati ir parašyk, nuvežk, aš neturiu iš ko nuvažiuoti, – atžariai rėžia mergina.
Pasirodo, Diana sunkiai moka rašyti. Tad socialinė darbuotoja diktuoja paraidžiui, kaip pildyti prašymą, ką rašyti.
Bet Diana žino, kad pašalpos jai priklauso. “Valdžia turi duoti”, – piktai išrėkia.
Dabar iš Vidurio Lietuvos persikelkime į Vakarų Lietuvą. Susipažįstame su verslininku, besiverčiančiu hidraulinių sistemų gamybos, montavimo ir prekybos verslu. “Darbo biržos padalinio vedėja, buvusi mano kaimynė, prašyte prašė įdarbinti aštuoniolikmetį vaikinuką iš socialinės rizikos šeimos. Girdi, jaunas vaikinas, sulaukęs pilnametystės, tėra baigęs šešias klases, nemoka jokio amato, neturi iš ko gyventi, tad gal galėčiau priimti bent nekvalifikuotiems darbams. Sutikau priimti bandomajam laikotarpiui… Ir jau netrukus pasigailėjau, – pasakoja verslininkas. – Darbe jis elgėsi kaip ufonautas. Nutarėme pasodinti jį į autokrautuvą. Taigi pakelia jis krovinį, vyrai laukia, skuba – reikia greitai pakrauti sunkvežimį ir važiuoti pas užsakovą į užsienį. Vyrai šaukia, kad paskubėtų, o tas pravėręs dureles atsiliepia: “Ko čia šūkaujat, nedega juk. Galit palaukti. Ką tik SMS žinutę gavau, reikia atsakyti.”
Ir tokių dirbti visiškai nenorinčių jaunų žmonių Lietuvoje ne vienetai, o jau tūkstančiai. Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu šeimų, kuriose nuolatos girtaujama, smurtaujama, daugybę metų niekur nedirbama, stinga elementarių socialinių įgūdžių, negebama rūpintis vaikais arba tėvai serga psichikos ligomis, kurių priežastis dažniausiai viena – tėvų ir senelių chroniškas alkoholizmas, yra 10,4 tūkst. Jose auga per 21,3 tūkst. vaikų.
Tiesa, žvelgiant matematiškai atrodytų, kad ilgainiui padėtis tarsi ir gerėja – socialinės rizikos šeimų mažėja. Bet, deja, iš šio sąrašo šeimos išbraukiamos paprastai todėl, kad jų vaikai sulaukia pilnametystės.

Iš pašalpų gyveno tėvai, iš pašalpų gyvena ir jų vaikai

Iš tikrųjų, kaip tvirtina Anykščių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukienė, šios šeimos iš Lietuvos niekur nedingo, tik oficialiojoje statistikoje nebefigūruoja. Kitaip tariant, iš socialinės rizikos sąrašų išbrauktos šeimos ir toliau girtauja, mušasi, niekur nedirba, gyvena iš pašalpų, tik jau mažesnių, nes nebeliko nepilnamečių išlaikytinių.
“Paprastai iš tokių tėvų šeimų išėję vaikai patys labai greitai pasigimdo vaikų, o kadangi savo tėvų šeimose neįgijo jokių socialinių įgūdžių, tęsia tėvų gyvenimą: prasideda girtuokliavimas, muštynės, nenoras dirbti, ir jie patenka į mūsų akiratį. Kitaip sakant, socialinės rizikos šeimose užaugę jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pakeičia iš rizikos sąrašo išbrauktas savo tėvų šeimas. Iš esmės reikėtų atvirai pripažinti, kad Lietuvoje jau susiformavo nenorinčių nieko veikti žmonių dinastijos: rūpinomės tėvais, jų vaikais, o dabar jau šių vaikais, tai yra anūkais”, – atvirai sako Plungės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Aldona Striaukienė.
L.Zukienė apibendrina: “Iš tiesų auga nauja, jau trečia socialinių vartotojų karta.”
Maža to, kaip sako ši pašnekovė, nors padėti vaikams, augantiems tokiose šeimose, jau ir šiaip nėra lengva, tokią pagalbą dar labiau apsunkina mokytojai. Jie slepia nuo vaiko teisių, socialinių darbuotojų faktus, kad vaikas nuolatos į mokyklą ateina neatlikęs namų darbų, utėlėtas, neišsimiegojęs (nes tokiose šeimose dažnai nėra ne tik rašomojo stalo pamokoms atlikti, bet ir lovos išsimiegoti). “Mokytojai kuo toliau, tuo labiau tampa nebylūs ir vis rečiau mums praneša tokius faktus. Ypač šitai matyti kaimuose, kuriuose veikia mažos mokyklėlės, kurioms aktualus kiekvienas mokinio krepšelis, nes netekus net keleto mokinių mokykla gali būti uždaryta”, – dėsto L.Zukienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.