Žvelgiant iš empirizmo pozicijų, tauta visada atrodė kaip ganėtinai mistinis esinys.

Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata

Istorijos baimė

Liberalai ir pozityvistai samprotavimus apie istorinį tautos pašaukimą prilygino metafiziniam nesusipratimui. Jie nacionalistus kritikuoja dėl jų tautos sampratos esencializmo, primordializmo ir tribalizmo. Tai iš dalies pagrįsta kritika, tačiau kartu ji daug kuo primena bauginimo akciją ir sąmoningą spalvų sutirštinimą. Karlo Raimundo Popperio žodžiais, „isteriškas Hegelio istoricizmas yra trąša, padedanti greitai augti šiuolaikiniam totalitarizmui“. Vienu iš pagrindinių pozityvistų ir liberalų kritikos objektų tapo tautos idėjos mistiškumas. Žvelgiant iš empirizmo pozicijų, tauta visada atrodė kaip ganėtinai mistinis esinys. Jos niekas nematė net visuotinių rinkimų metu, nesutiko gatvėje, nebendravo kavinėje ir negali pavaizduoti meno priemonėmis. Šį mistinį tautos aspektą gerai yra apibūdinęs Hansas Kelsenas: „Paslaptinga bendroji valia ir tiesiog mistinė jungtinė persona atskiriamos nuo individų valios.“[2] Pozityvistinis liberalizmas negalėjo taikstytis su šiuo kvazireliginiu valstybės pagrindu. Per kelis dešimtmečius buvo įtvirtintas požiūris, kad tauta yra fikcija ir įsivaizduojama bendruomenė. Šis požiūris ypač populiarus pokomunistinėje Europoje.

Į istoriją žvelgiant mokslo akimis, dingsta jos, kaip dabartį peržengiančios transcendencijos, suvokimas. Atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad liberalioji nacionalizmo kritika nepataiko į taikinį. Pagrįstai kritikuodami nacionalizmo kraštutinumus, liberalai nemato moralinės šio reiškinio prasmės. Kalbėdami apie nekintamus tautos, kultūros ir istorijos pagrindus, nacionalistai pasitelkia istorinius argumentus, tačiau ne jie yra svarbiausias jų politinės filosofijos elementas. Nacionalistams pirmiausia rūpi tautinė ištikimybė. Tikroji jų argumentų prasmė yra moralinė – stiprinti ir skatinti piliečių tautinę ir politinę ištikimybę. Pareikšdami ištikimybę tautai ir valstybei, patriotai turi prisiekti likti kartu net esant pačiam blogiausiam istorijos ateities scenarijui. Nors ištikimybės priesaika dažnai sulaužoma, tačiau be jos neįsivaizduojamas tautinės valstybės egzistavimas. Metafizinės tautos istorijos interpretacijos dažnai padėjo ne patiems kilniausiems tikslams, tačiau šis aspektas neturi trukdyti suvokti moralinių tautinės valstybės šalininkų intencijų.

Tautai ir valstybei ištikimas žmogus veikia kitaip negu ekonominis žmogus. Tautinė valstybė reikalauja ištikimybės, kuri nepaiso ekonominių nepriteklių, skurdo ir krizių. Jos šalininkai mano, kad ištikimybė nėra matuojama ekonomine nauda, efektyvumu, pelnu, išmokomis, sąnaudomis ir mokesčiais. Ji daug kuo panaši į religingų žmonių meilę savo Dievui. Tikintiesiems Dievas yra svarbus net tada, kai jų gyvenimą lydi skausmas, pažeminimas, skurdas ir nusivylimas. Tautinė ištikimybė taip pat yra tam tikras istorijos paneigimas. Patriotai turi įrodyti, kad jų moralinis pažadas yra stipresnis už laiką. Nacionalistai daug jėgų skyrė ginčams apie istoriją, tačiau, pažvelgus iš moralinės pusės, matyti, kad jiems iš tikrųjų rūpėjo ne praeitis, o ateitis. Žmonės laužo ištikimybės priesaikas, tačiau tai nėra pagrindas abejoti jų prasmingumu. Istorinė savimonė yra svarbus visuomenės gyvenimo aspektas, tačiau ji savo reikšme nusileidžia moraliniams ištikimybės tautai ir valstybei pareiškimams.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m