Lietuva, ilgą laiką dėjusi daug, bet ne itin sėkmingų pastangų tapti svarbia Vidurio ir Rytų Europos valstybe, vos per kelerius metus tapo visaverte neformalaus, bet įtakingo Šiaurės klubo nare.

Devynių premjerų susitikimas Londone daug kam buvo tiek netikėtas, kad nedelsiant apaugo įvairiomis sąmokslo teorijomis. Rusijai pasirodė, kad artimiausia JAV sąjungininkė Europoje Didžioji Britanija, pasikvietusi Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos vyriausybių vadovus, bando kurti kažką panašaus į “šiaurinį NATO”.

Londono devynetuko kūrimas

Rusijos nuogąstavimai suprantami – pretenzijas į visus po Arkties vandenynu glūdinčius gamtinius išteklius, pirmiausia naftą ir dujas, reiškiančiai Maskvai visur vaidenasi konkurentai. Be to, Rusijoje puikiai suprantama, kad jos agresyvūs kėslai negali nekelti kaimynių atsakomosios reakcijos, tad ir linkstama įžvelgti ją bet kokiose Šiaurės valstybių pastangose koordinuoti savuosius veiksmus. Juoba, kaip rašoma “WikiLeaks”, dalis Šiaurės valstybių, pirmiausia Švedija ir Norvegija, jau kuris laikas galvoja apie ilgamečių neformalių santykių formalizavimą.

Tai, beje, galėtų būti itin patrauklus variantas švedams ir suomiams, jau dešimtmetį netgi oficialiu lygmeniu diskutuojantiems apie galimą narystę NATO, bet dėl daugybės politinių ir ekonominių priežasčių kol kas negalintiems prisidėti prie Aljanso. Skandinavijos gynybinė sąjunga, į kurią įeitų ir Baltijos šalys bei kuri nors svarbesnė, branduolinį ginklą turinti NATO narė, būtų tam puiki alternatyva. Juoba visas devynias Londono devynetuko valstybes vienija du dalykai – aiškus požiūris į JAV, kaip pagrindinį NATO ir Europos karinio saugumo garantą, ir atsargus požiūris į Rusiją. Priešiškumo santykiuose su Maskva stengiamasi vengti, bet apie jokias “strategines partnerystes” ar siekius “modernizuoti Rusiją”, vis dar itin populiarius Berlyno ir Paryžiaus politiniuose salonuose, nei Skandinavijoje, nei Baltijos šalyse, nei Didžiojoje Britanijoje nekalbama.

Galimas dalykas, kad, kaip ir sako susitikime Londone dalyvavę Lietuvos atstovai, jokių kalbų apie naujų sąjungų ar federacijų kūrimą ten nebuvo. Tiesiog susirinko bendraminčiai laisvai ir nevaržomai (ne veltui renginys truko dvi dienas) pasišnekėti, kaip krapštytis iš krizės, daugiau nebelendant į skolas. Nes, kaip teigia susitikimą inicijavęs Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas, Londono devynetukas jau yra “sukūręs ekonomikos vystymo receptą, kuris turi būti atkartotas visoje Europos Sąjungoje”. Tačiau ir jo pasvarstymai apie elektros supertinklą, kuris galėtų susieti susitikimo dalyves, jau rodo į siekius bendradarbiauti ne tik neformaliai, bet ir instituciniu lygmeniu. Nes iš patirties žinome, kad niekas taip nesieja valstybių, kaip bendros energetinės sistemos.

Lietuva pakeitė geopolitinį įvaizdį

Tiesą sakant, Lietuvos požiūriu, šiuo metu netgi nėra labai svarbu, apie ką Londone kalbėjosi devynių valstybių premjerai. Mums daug svarbiau, kad Lietuva buvo į šį “bendraminčių” susitikimą pakviesta.

Keleto pastarųjų metų įvykiai galėjo sudaryti, deja, iš dalies teisingą įspūdį, kad Vilnius tampa vis mažiau įdomus netgi artimiausiems kaimynams. Proveržio santykiuose su didžiosiomis žemyninės Europos valstybėmis, kurio labai tikėtasi prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, taip ir neįvyko (nebent tokiu vadintume per didelius vargus pusdieniui prisikviestą Vokietijos kanclerę Angelą Merkel). Santykių normalizavimas su Rusija įstrigo netrukus po to, kai Vilnius labai aiškiai pasakė Maskvai, kad nebus jokių kalbų apie dalyvavimą Kaliningrado atominės elektrinės projekte.

Santykiai su Lenkija, pradėję buksuoti jau nuo 2008-ųjų pavasario, galiausiai, kaip “Veidas” ir prognozavo, susitraukė iki tautinių mažumų pavardžių rašybos. Ypač kai Varšuva po prezidento Lecho Kaczynskio žūties atšildė savo santykius su Maskva, o kartu – ir su Berlynu.

Pats ambicingiausias pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos projektas – santykių su Baltarusija normalizavimas ir pastangos padėti Minskui atremti Maskvos spaudimą – šiuo metu pakibęs ore. Kad ir ką sakytų prezidentės D.Grybauskaitės kritikai, suartėjimas su Aleksandru Lukašenka nebuvo vien tik jos asmeninė iniciatyva, o pakankamai glaudžiai su ES sostinėmis suderintas dalykas. Tad ir tolesnė Vilniaus pozicija dėl santykių su Minsku nedaug tesiskirs nuo pagrindinės ES politinės linijos, kuri bus brėžiama kitą savaitę ES viršūnių susitikime Briuselyje.

Tokiomis aplinkybėmis pakvietimas į Šiaurės, Baltijos šalių ir Didžiosios Britanijos premjerų susitikimą Londone Vilniui tapo ženklu, kad jo geopolitinė izoliacija baigėsi. Įvertinę pastarųjų kelerių metų Prezidentūros ir Vyriausybės pastangas gerinti bendradarbiavimą su Baltijos šalimis ir Skandinavija, į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Vilnius esantys kaimynai nutarė, kad Lietuva verta pakeisti “narystę klube”. Ilgai bandžiusi, bet taip ir netapusi dėmesio verta Vidurio ir Rytų Europos geopolitine žaidėja, Lietuva, gan netikėtai pačiai sau, buvo pakviesta į daug prestižiškesnį klubą. Mat Šiaurės šalys visą laiką, ypač pastarosios ekonominės krizės metais, turėjo racionalių, tvirtai ant kojų stovinčių, sveiką finansinę politiką vykdančių valstybių įvaizdį. Tokios tarsi stabilumo salos ekonominių audrų jūroje.

Šiaurėje – kitokios bendravimo manieros

Tegu ekonominio ir politinio išsivystymo skirtumai tarp Skandinavijos ir Baltijos valstybių yra nepalyginti didesni nei tarp Baltijos valstybių ir Rytų bei Vidurio Europos, bet yra ir panašumų. Pirmiausia – pačių valstybių dydis. Pati didžiausia (jei neskaičiuosime Didžiosios Britanijos) Švedija neturi net 10 mln. gyventojų.

Antra – nedidelėse valstybėse giliai įsisąmonintas bendradarbiavimo su kaimynais poreikis ir iš to kylantis solidarumas. Vargiai įmanoma įsivaizduoti, kad kuri nors Skandinavijos šalis žvelgtų į savo kaimynę tik kaip į figos lapelį savai užsienio politikai pridengti. Tuo tarpu Lenkijos politikai dar “strateginės partnerystės” klestėjimo laikais nesidrovėdami aiškindavo, kad Rytų politikoje Lietuva reikalinga jiems tik kaip tarpininkė, su kuria nebijo bendrauti ukrainiečiai ar baltarusiai. Kol Lietuvos politikai kompanionų teisėmis kartu su lenkais skraidydavo į Kijevą ar Tbilisį, “laisvindavo” Baltarusiją ar paremdavo Lenkijos veto Europos Sąjungoje, tol su strategine partneryste viskas buvo gerai. Bet kai tik Lietuvai prireikdavo tokios paramos arba Vilnius nuspręsdavo, kad dėl savo gyvybinių interesų jis nesidės prie A.Lukašenkai nepriimtinų reikalavimų kėlimo, ji iš karto būdavo iš Varšuvos apkaltinama “vykdanti neprognozuojamą užsienio politiką” ar “laužanti bendrą europinį konsensusą”, nors šio dar nė požymio nėra.

Geopolitinis persikėlimas iš Vidurio ir Rytų Europos į Šiaurės šalių klubą padės Lietuvai laisviau ir, svarbiausia, savanaudiškiau plėtoti santykius su ankstesnėmis ilgametėmis partnerėmis. Savaime suprantama, santykiai su Lenkija, Rusija ir ypač Baltarusija buvo ir išliks itin svarbūs, bet “Šiaurės alternatyva” gali gerokai sumažinti Vilniaus baimes likti geopolitiškai izoliuotam.