"Veido" archyvas

Lietuvos prezidentas A.Smetona su dar nepriklausomos mūsų šalies paskutinės Vyriausybės nariais

Lygiai prieš 70 metų – 1940-ųjų birželį Lietuvos valdžiai priėmus Maskvos ultimatumą mūsų kraštas prarado savo laisvę ir nepriklausomybę.

Nuo tų tragiškų ir lemtingų įvykių prabėgo jau daug laiko, bet jie teberūpi, tebejaudina ne tik juos išgyvenusius, bet ir jų vaikus bei vaikaičius: kodėl tada taip atsitiko, ar mūsų Vyriausybė tąkart nepadarė fatališkų klaidų, kodėl mūsų žmonių šitaip gerbta kariuomenė agresoriams taip ir nepasipriešino. Dėl to ginčijasi ne tik politikai ar istorikai, bet ir paprasti piliečiai, jie kuria savo teorijas ir mitus, nes tautos istorija paliečia visų be išimties gyventojų likimus. Šių skaudžių įvykių metinės – gera proga juos dar kartą prisiminti ir aptarti.

Kas sprendė Lietuvos likimą 1940-ųjų vasarą

"Veido" archyvas

Taip karikatūrose vaizduota Baltijos valstybių tarptautinė padėtis prieškario metais

Jei tikėsime Kazio Škirpos, diplomatinio Lietuvos atstovo Berlyne 1939–1940 m. nuomone, išdėstyta labai įdomiuose jo atsiminimuose, tai 1940 m. birželio nelaimių “tikrai būtų išvengta, jei ano meto Lietuvos politinė vadovybė būtų realiau vertinusi krašto padėtį artėjant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus ir būtų parodžiusi ryžto išnaudoti Lietuvos gelbėjimui jos didžiųjų kaimynų interesų susikirtimus mūsų krašto atžvilgiu”. Paprasčiau tariant, tai reiškė: reikėjo atiduoti mūsų valstybę Adolfo Hitlerio Vokietijos globai, bet prezidentas ir mūsų diplomatai to nesugebėjo padaryti, tad jie ir yra kalčiausi dėl nepriklausomybės praradimo.

Sunku patikėti tokiais kaltinimais. Tiesa, kaip vėliau pamatysime, mūsų valdžios vyrai tada tikrai nebuvo labai drąsūs ir ryžtingi, bet tokia “globa” juk negalėjo būti didelė laimė. O svarbiausia – istorinių kataklizmų laikotarpiu mažųjų valstybių nuomonė, jų norai paprastai visai nieko nereiškia.

“Bendras visos Lietuvos likimas tada buvo ne lietuvių ir ne jos Vyriausybės rankose”, – rašė kitas patyręs mūsų diplomatas Jurgis Šaulys, ir juo abejoti neturime pagrindo. Mat apie 1939 metus radikaliai pasikeitė Maskvos užsienio politika: Josifas Stalinas, iki tol skelbęs gynybinius šūkius ir kaupęs ginkluotę, nusprendė, kad tankų ir patrankų jau pakanka, pagaliau atėjo laikas juos panaudoti, taip pat metas susigrąžinti dar Rusijos carų valdytas teritorijas prie Baltijos. Ypač jos parūpo todėl, kad tai turėjo būti lyg tramplinas į pergalingą raudonosios armijos žygį Vakarų link, ir šiuo požiūriu naudingiausia buvo Lietuva, turėjusi bendrą sieną su Vokietija.

Tokius užmojus dar 1939 m. kovą Paryžiui ir Londonui išdėstė Viačeslavas Molotovas (žinoma, slėpdamas juos esą saugumo garantijų suteikimu šioms valstybėms). Ką visa tai reiškė iš tikrųjų, nebuvo didelė paslaptis. Todėl nei anglai su prancūzais, nei lietuviai, latviai ar estai tam nepritarė, o estai dargi tokias garantijas pavadino “preventyvia agresija”.

Tad Maskvai teko ieškoti kitų sąjungininkų. Ir jų rado – A.Hitlerį. Tiesa, jis taip pat pretendavo į mūsų gynėjus, tik turėdamas tokių pat išskaičiavimų – planuodamas žygį į Rytus, apie kurį seniai svajojo. Todėl bandė išprovokuoti Lietuvą dalyvauti vokiečių ir lenkų kare 1939 m. rugsėjį, todėl neišsiuntė savo tautiečių iš Lietuvos, pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą, taip kaip iš Latvijos ar Estijos, kurias iš karto atidavė J.Stalinui. Tačiau dviejų tarptautinio masto plėšikų ginčą dėl Lietuvos jis pralaimėjo, nes tame ginče jo pozicijos buvo silpnesnės: pradėjęs karą Vakaruose ir planuodamas ten lemiamus mūšius, bent iš pradžių jis turėjo nusileisti J.Stalinui. Tai įvyko 1939 m. rugsėjį, pasirašius antrąjį Molotovo-Ribbentropo pakto dokumentų šūsnį. Ten parašyta: “Lietuvos valstybės teritorija atitenka TSRS interesų sferai”.

Būtent tai, o ne mūsų Vyriausybės veiksmai lėmė tolesnį Lietuvos likimą. Kremliaus valdovas šia proga tuoj pat pasinaudojo: grasindamas tūkstančiais tankų ir patrankų, beveik puse milijono karių, sutelktų prie Baltijos šalių rytinių sienų, jis privertė įsileisti didžiules svetimas karines įgulas – neva dėl jų pačių saugumo. TSRS atstovybėse Kaune, Rygoje ir Taline iš karto atsirado entuziastų, norėjusių įsiteikti savo vyresnybei ir raginusių Maskvą žengti kitą žingsnį – girdi, vietinė liaudis trokšta, kad ateitų raudonoji armija ir būtų įvesta tarybų valdžia.

Tačiau J.Stalinas neskubėjo, nes tuomet jis buvo įklimpęs Suomijoje, kurią kadaise taip pat valdė carai, bet tuo metu jos nepavyko įveikti nei grasinimais, nei milžiniška armija. Nors vėliau, 1940 m. pavasarį, jis gyrėsi ten pasiekęs pergalę, iš tiesų gavo skaudžią pamoką. Todėl Baltijos šalyse J.Stalinas nutarė veikti atsargiau, palaukti patogios progos ir tada galutinai jas  užvaldyti. Nors, istorikų manymu, tokį sprendimą jis buvo priėmęs jau 1940-ųjų vasarį.

Ilgai laukti neteko: Vakaruose prasidėjo jau keletą kartų atidėliotas vermachto puolimas: balandį jis užgrobė Daniją ir Norvegiją, gegužę – Belgiją, Olandiją ir nusitaikė į Paryžių. Tada veikti nusprendė ir J.Stalinas: Lietuvoje prasidėjo paslaptingos provokacijos dėl neva grobiamų raudonarmiečių, o iš Kremliaus pasipylė kaltinimai mūsų valdžiai dėl tariamo 1939 m. Lietuvos ir Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties nevykdymo. Baigiamasis jų akordas – 1940 m. birželio 14 d. Maskvoje mūsų užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteiktas ultimatumas, reiškęs tik viena: Lietuvos valstybės nepriklausomybė baigėsi.

Paskutinis posėdis Prezidentūroje

Tuo metu padėtis mūsų krašto viduje nebuvo tokia gera, kaip dabar neretai bandoma vaizduoti. Nors karo veiksmai Lietuvą tuo metu dar aplenkdavo, vis dėlto jie labai pakenkė tiek ekonomikai, tiek eksportui, tiek importui, o per tai ir pramonei, prekybai, žemės ūkiui. Vokiečiams pareikalavus, teko nutraukti prekybos ryšius su Anglija – svarbiausia mūsų užsienio prekybos partnere. Dėl to žmonėms pasidarė sunkiau gyventi: pakilo kainos, padaugėjo bedarbių, ėmė stigti kai kurių prekių, ypač kuro.

Žinoma, tuo stengėsi pasinaudoti komunistai: 1940 m. kovo mėnesį pagal komandas iš Maskvos jie ėmė rengti streikus ir demonstracijas. Tačiau revoliucinių nuotaikų, apie kurias vėliau tiek daug rašė LTSR istorikai, šalyje tikrai nebuvo, nes jų sukelti nebuvo kam. Lietuvos komunistų partija (LKP) patyrė didelių smūgių ne tik iš valdžios pusės (juk kalėjimuose atsidūrė beveik visa jos vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje), bet ir iš saviškių, t.y. iš Maskvos. Mat ten įtarė, kad LKP(b) yra neištikima, joje pilna provokatorių, todėl ruošėsi ją paleisti, sukišo į kalėjimus daugumą jos aktyvistų, gyvenusių Rusijoje, dalį jų sušaudė. Todėl jokios revoliucijos mūsų komunistai surengti negalėjo, taigi ir nerengė.

Rimtesnį pavojų to meto valdžiai kėlė opozicija. Štai minėtas K.Škirpa pateikia tokį vertinimą: Antanas Smetona, “valdydamas kraštą despotiškai, išugdė prieš save ir savo režimą stiprią opoziciją pačioje lietuvių tautoje, todėl jautėsi priverstas visą savo budrumą ir jėgas skirti pirmiausia išsilaikyti valdžioje bei išsaugoti savo režimą”. Tiesa, paskutiniais savo prezidentavimo metais (1938–1940), kai kurių veikėjų spaudžiamas, ypač kariuomenės vado gen. Stasio Raštikio, jis bandė tą opoziciją prijaukinti, vienyti šalies politines jėgas – perleido krikdemams ir liaudininkams kelis ministrų portfelius Jono Černiaus ir Antano Merkio Vyriausybėse. Bet tai nedavė laukiamų rezultatų, nes abi besivaržančios pusės, deja, neįvertino Lietuvai gresiančių pavojų ir būtinybės veikti išvien, vienyti ir mobilizuoti tautą grėsmėms atremti. Todėl tautininkai nenorėjo dalytis valdžia su opozicija, bandė diktuoti jai savo valią, o krikdemai didžiausiais savo priešais laikė ne komunistus, o tautininkus.

Kitą labai rimtą problemą kėlė pats A.Smetona: pasiskelbęs tautos vadu, visą valdžią sutelkęs savo rankose, jis sukūrė tokį režimą, kuris palyginti neblogai veikė ramiu taikos metu, bet ekstremaliomis sąlygomis efektyviai veikti negalėjo. Jis apsistatė pataikūnais, nepakentė jam prieštaraujančių žmonių, pavyzdžiui, S.Raštikį apšaukė komunistu ir išgrūdo iš pareigų. O pats buvo neryžtingas, nuolat dvejojantis. Kaune rezidavę Vakarų diplomatai vadino jį silpnu ir neryžtingu korumpuoto režimo vadovu. A.Smetonai atsiliepė ir ilgamečio jo ištikimo draugo ir patarėjo Juozo Tūbelio mirtis 1939 m. rugsėjį. O kitus artimus jo bendražygius, valdžios vyrus – A.Merkį, J.Urbšį, Kazį Bizauską dabar daugelis istorikų vertina gana skeptiškai.

Kaip tik jie ir dar keletas kitų ministrų bei generolų vėlyvą birželio 14-osios vakarą susirinko Prezidentūroje svarstyti Maskvos ultimatumo. Šio ultimatumo esmė tokia: suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį, nes jie kalti dėl raudonarmiečių grobimo, taip pat pakeisti Vyriausybę protarybine ir įsileisti papildomų stambių raudonosios armijos dalinių.

Pasirinkimo faktiškai nebuvo, bet nuomonės dėl šių reikalavimų buvo dvi: dauguma siūlė ultimatumą priimti, o pats A.Smetona, ministrai Kazys Musteikis ir Kazys Jokantas bei valstybės kontrolierius Kostas Šakenis ragino atmesti ir pasipriešinti ginklu.

Deja. J.Stalinas buvo rimtai pasirengęs karui su Lietuva: Baltarusijoje buvo sutelkta 220 tūkst. karių, 1140 karo lėktuvų ir 1500 tankų, įrengtos karo ligoninės sužeistiesiems ir stovyklos belaisviams. Be to, čia pat Lietuvoje buvo rusų karinės įgulos su maždaug tiek pat karių, kiek jų turėjo mūsų kariuomenė.

Čia svarbu tik viena: nors gegužės mėnesį mūsų valdžios atstovai gavo žinių apie sutelktus didžiulius rusų karinius dalinius Baltarusijoje, nors buvo sukurti planai, kaip rengtis galimai agresijai, tačiau niekas jų nevykdė. Prezidentas A.Smetona ir generolas K.Musteikis negalėjo to nežinoti.