Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Kas ką spaudžia

Ir pasakyk dabar, kas tokiai jų baigčiai turėjo lemiamos įtakos: „Gazprom Export“ kišenė, pačios „Achemos“ suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ar rusų siekis atitraukti „Achemą“ iš potencialių „Klaipėdos naftos“ plėtojamo dujų importo terminalo klientų rato. Nors laiške minima maksimali gamyklos 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų poreikio kartelė jau senokai nebuvo pasiekta (2011-aisiais „Achema“ jų sudegino 1,35 mlrd. kubinių metrų), stambiausia Lietuvos gamtinių dujų vartotoja pamažu didino savo dalį bendrame šalies dujų poreikių balanse: 2011-aisiais ši dalis jau priartėjo prie 40 proc., tai yra pagal apimtis beveik prilygo „Lietuvos dujų“ tiekimams.
Kadangi Jonavos trąšų gamintojai, priešingai nei šalies šilumos tiekėjai, prie biokuro katilinių pereiti nežada, laikinas „Gazpromo“ reveransas „Achemai“, partneriams derantis dėl naujos ilgalaikės sutarties pasirašymo, atrodo visai suprantamas. Nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas jį įvertino kaip rusų spaudimą, labiau gali būti, kad tokiu būdu pati ministerija kartu su „Klaipėdos nafta“ yra „Achemos“ grupės spaudžiama dėl palankesnių dalyvavimo jų plėtojamame SGD terminalo projekte sąlygų.
Štai antra pagal dujų suvartojimo apimtis šalies įmonė – tos pačios ministerijos kuruojama „Lietuvos energija“ – klusniai pasirašė dujų tiekimo per SGD terminalą sutartį, o „Achema“ spyriojasi, nenori sekti tokiu dailiu pavyzdžiu, ir gana. Trečia pagal apimtis šalies dujų pirkėja „Vilniaus energija“, dėl šilumos kainų vilniečių remiama prie sienos, verčiau nekeldama jokių sąlygų pasisiūlė statyti biokuru kūrenamą jėgainę.

Malonių laiškų artelė

Aiškindamasis dėl konkrečios įmonės protegavimo, A.Kubilius teigia veikiantis vos ne kaip privataus šalies verslo atstovybės vadybininkas: nuolat raitantis ir siuntinėjantis užtarimo laiškus dėl kiekvienos problemų turinčios lietuviškos bendrovės į kairę ir į dešinę. Jeigu A.Kubiliaus komanda taip pat uoliai rašytų laiškus su rezoliucijomis į už kelių kvartalų esančią Finansų ministeriją – interesantų eilė prie Vyriausybės dieną naktį raitytųsi per visą V.Kudirkos aikštę.
Aktyvaus veikėjo, nenuilstamai kovojančio dėl Lietuvos verslo interesų, portretą gadina viena menka detalė: analogiško laiško, prašančio tarpininkauti dėl „Lietuvos dujų“ pervedimo į „Gazprom Export“ sistemą, vis dėlto trūksta. „Jei dėl to būtų kreipusis bendrovė „Lietuvos dujos“, būtų prašoma ir dėl jos“, – abejingai teisinasi Ministro Pirmininko spaudos tarnyba. Tarsi pati Vyriausybė nebūtų „Lietuvos dujų“ akcininkė, neturėtų atstovo jos valdyboje ir apskritai bendrovę tokiu pavadinimu, esančią turbūt už jūrų marių, prisimintų tik tuomet, kai norisi ką nors iškeikti arba paduoti į teismą.
Mums nuolat primenama, kad „Lietuvos dujose“ Vyriausybei tepriklauso niekingos, nieko nelemiančios „keliolika akcijų“. Taip ir norisi klausti: kiek akcijų tokiu atveju Vyriausybei priklauso „Achemos“ grupėje?
Verta dėmesio ir pasirengimo „Gazprom Export“ generalinio direktoriaus vizitui Vilniuje eiga. Nežinia, ar vizitas apskritai būtų įvykęs, jei viename iš laikraščių nebūtų buvusi išspausdinta A.Medvedevo laiško A.Kubiliui kserokopija, dėl visa ko nutekinta „iš neoficialių šaltinių“. Sprendžiant iš to, kaip mūsų oficialūs atstovai dievažijosi nieko apie tokį laišką negirdėję, neoficialūs šaltiniai, ankstesnės derybų su Lietuvos Vyriausybe patirties pamokyti, šįkart pasielgė labai apdairiai.

Ivaną – į dujų terminalą

Buvo dėl ko stengtis. Vizito rezultatai bent jau lietuvius tikrai nustebino. Ne tuo, kad A.Medvedevas pranešė apie „Achemai“ sumažintas dujų kainas, o „Lietuvos dujoms“ (taigi ir paprastiems sąskaitų mirtingiesiems…) jų nuleisti nepažadėjo: aiktelėti būtų privertęs nebent priešingas dėlionės variantas. Juk Lietuvos Vyriausybė dėl nuolaidų gyventojams su dujų tiekėju nebesidera iš principo, palikdama šią nedėkingą misiją „Lietuvos dujoms“. Nors anksčiau pati negalėjo suvokti, kaip „Gazpromas“ galėtų derėtis pats su savimi.
Užtat A.Kubilius su malonumu ėmėsi dalyti kol kas „Lietuvos dujoms“ tebepriklausančius vamzdynus. Ir labai nustebino savo rinkėjus, gera valia pasiūlydamas „Gazpromo“ atstovui perimti trečdalį dujų perdavimo tinklų bendrovės, atsirasiančios pagal ES direktyvas išskaidžius Lietuvos dujų sektorių, akcijų. Kitaip sakant – pats pakvietė mitologinį Ivaną prisėsti ant magistralinio dujų vamzdžio kraštelio: su sąlyga, kad šis elgsis gražiai, duos pinigų ir nesukios jokių sklendžių.
„Mes matytumėm „Gazpromą“ kaip finansinį investuotoją, neturintį lemiamo balso sprendimuose, dalyvaujant mūsų perdavimo srities operatorių eteryje perdavimo tikslais“, – pareiškė premjeras (kalba netaisyta) kitokiame – radijo laidos eteryje. O tikslus paaiškino taip: „Gazpromas“ vis tiek lieka svarbus strateginis partneris. Todėl visiškai natūralu, jog „Gazpromui“ rūpi perdavimas į Kaliningrado sritį ir tranzitas į Kaliningrado sritį. Čia aš nematau tame nieko blogo.“
Užtat mes čia įžiūrime mažytę problemėlę. Vėlgi ne tą, kad ištisą Seimo kadenciją, nepaisant ramiai vykstančio dujų tranzito į Kaliningradą, kasdien per visus eterius buvome priversti klausytis konservatorių pamokslų apie būtinybę vyti kuo toliau Ivaną nuo dujų vamzdžio ir nebeprileisti jo artyn per patrankos šūvį. Palikim panašių citatų rankiojimo užduotį naiviam politologui, prieš porą savaičių taikliai pastebėjusiam, kad „tiesi, ori, savarankiška ir garbinga laikysena visada kainuoja“.
Mūsų regima problemėlė konkretesnė: vos savaitę prieš A.Kubiliaus pasiūlymą A.Medvedevui, Vyriausybės nutarimu priskiriant atsakomybę už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą „Klaipėdos naftai“, šios vadovas Rokas Masiulis tvirtino, kad po dešimties metų, iš „Hoegh LNG“ išsipirkus laivą-saugyklą ir perėmus terminalo valdymą, „terminalas galėtų būti perleistas Lietuvos kontroliuojamam gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui, kuris iš „Lietuvos dujų“ perimtų ir magistralinį dujotiekį“.
Bent jau mes šią atsakingų už Lietuvos energetikos ateitį vyrų suregztą viražų šaradą suvokiame taip: po poros metų „Gazpromui“ įteikiame trečdalį Lietuvos magistralinių dujotiekių, o po dvylikos – trečdalį SGD terminalo akcijų. Ir vėl nėra ko stebėtis: dažniausiai visada taip baigiasi, kai už tiesią, orią, savarankišką ir garbingą laikyseną paprašoma susimokėti. Ne tik sąskaitų kvitus gaunančių mirtingųjų, bet ir vyriausybių.
„Aišku, mes pasiruošę kalbėtis su „Gazpromu“ dėl tinkamos kompensacijos už magistralinius dujotiekius“, – tvirtina ministras A.Sekmokas. Pasak jo, šiuo metu diskutuojama dėl principų, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama minėtų dujotiekių vertė.
O štai A.Medvedevo pažadai siekti dujų tiekimo galimybės suskystintų gamtinių dujų terminalui, jeigu toks bus pastatytas, nušvinta visiškai naujoje šviesoje. „Esu tikras, kad mūsų siūlomos tiekimo sąlygos gali būti pačios patraukliausios“, – Vilniuje tvirtino „Gazprom Export“ generalinis direktorius.
Visi šie gluminantys perversmai – vien po pirmojoVyriausybės derybų su „Gazpromu“ raundo. Ko tikėtis iš antrojo?

10 gruodžio, 2009 m., Vilnius
Rusijos koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkui, ponui Aleksejui Mileriui
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau,
Prisimindamas mūsų konstruktyvų susitikimą Vilniuje, norėčiau dar kartą išreikšti pasitenkinimą mūsų tvirtais ryšiais dujų tiekimo srityje. Mūsų santykių patikimumas – didelė vertybė, kurią Jūs ir mes aukštai vertiname.
Mūsų susitikimo metu mes apsikeitėme nuomonėmis apie šių dienų ekonomines aktualijas. Aš Jums priminiau bendrovės „Achema“ pasiūlymus.
Norėčiau dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį į šios stambiausios Baltijos šalyse ir vienos stambiausių Europoje azotinių trąšų gamintojos pasiūlymus.
„Achema“ yra ne tik stambiausia regiono trąšų gamintoja, bet ir dujų pirkėja. Dirbdama pilnu pajėgumu, ši įmonė sunaudoja 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Pastaruoju metu, pasaulinės finansų krizės sąlygomis, „Achema“ sumažino trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimą iki 750 mln. kubinių metrų.
Įmonė siūlo lankstesnes, inovatyvias bendradarbiavimo formas, kurios įgalintų padidinti trąšų gamybos apimtis. Tokiems „Achemos“ planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė.
„Achema“ svarsto galimybes savo veikloje panaudoti procesingą. Įmonės požiūriu šis pasiūlymas gali būti įdomus bei ekonomiškai patrauklus ir „Gazprom“. Naudojantis procesingo galimybėmis, įmonė galėtų ženkliai padidinti trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimo kiekius.
Kaip mane informavo įmonės vadovybė, tam, kad būtų užtikrinta lanksti ir efektyvi trąšų gamyba, būtų abipusiai naudinga pakeisti šiuo metu esančią dujų tiekimo „Achemai“ schemą.
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau, būčiau nuoširdžiai dėkingas, jeigu Jūs tarpininkautumėte „Achemai“, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. būtų pervesta iš sistemos „Mežregiongaz“ į sistemą „Gazprom Export“. Esu tikras, kad toks sprendimas pasitarnautų mūsų tolimesniam sėkmingam bendradarbiavimui.
Naudodamasis proga, norėčiau Jus pasveikinti su artėjančiomis šventėmis ir palinkėti kuo geriausios sėkmės, o taip pat išreikšti viltį savitarpio supratimui bei vaisingam bendradarbiavimui ateityje.
Su gilia pagarba – Andrius Kubilius

A.Brazauskas B.Lubio užsakytu lėktuvu skrido į Maskvą
2001-ųjų birželį, likus kelioms dienoms iki Algirdo Brazausko paskyrimo premjeru, žurnalistai susidomėjo, ką vienintelis pretendentas į šį postą veikia Maskvoje. Pagal oficialiąją versiją, A.Brazauskas ten skrido 70-mečio jubiliejaus proga pasveikinti savo seno draugo, vieno buvusių „Gosplano“ vadovų Leonido Bobykino. Tačiau išaiškėjo, kad premjeras į Maskvą skrido verslininko Bronislovo Lubio užsakytu lėktuvu ir Rusijos sostinėje galimus „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijus aptarinėjo su dujas tiekiančios bendrovės „Itera“ vadovu Igoriu Makarovu. Ši bendrovė savo ruožtu buvo susijusi su Rusijos dujų pramonės milžino „Gazprom“, siekusio dalyvauti „Lietuvos dujų“ privatizavime, vadovais.
Būtent B.Lubys kartu su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija paskelbė kuriantys konsorciumą „Lietuvos dujoms“ perimti. Keli Seimo nariai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydami pateikti informacijos apie dujų tiekimo įmones „Itera“, „Itera Lietuva“ bei politikų ryšius su verslo grupėmis, ketinančioms dalyvauti bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavime.
Skandalas dėl skrydžio į Rusiją gerokai apkartino A.Brazausko vadovavimo Vyriausybei pradžią, nes daliai visuomenės atgaivino nuogąstavimus dėl „lankstymosi Maskvai“.