Lietuva ryžosi įkurti Energetinio saugumo centrą. Tai pozityvus žingsnis, tačiau svarbu, kad ši institucija ne imituotų veiklą, o įsitrauktų į sprendimų priėmimą ir kurtų realią pridėtinę vertę.

Biudžetinių įstaigų veikla mūsų šalyje pastaruoju metu atsidūrusi po didinamuoju stiklu. Vieni jų veikloje mato didžiausią taupymo potencialą, kiti siūlo susieti finansavimą su rezultatais. 2010 m. pabaigoje Finansų ministerija sugriežtino biudžetinių įstaigų finansavimo iš biudžeto tvarką. Nepaisant to, metų pradžioje Vyriausybės nutarimu Vilniuje oficialiai veiklą pradėjo nauja biudžetinė įstaiga – Energetinio saugumo centras. Galbūt ir ne pačiu palankiausiu laiku, bet konservatoriai ir šalies prezidentė įgyvendino kelerius metus brandintą idėją – turėti “smegenų centrą”, kuris savo idėjomis ir rekomendacijomis padėtų formuoti ir įgyvendinti šalies užsienio politiką energetinio saugumo srityje. Tad ko iš šio centro tikėtis?

Giluminiai tikslai

Iniciatyva nėra ypač originali – daugelis išsivysčiusių šalių jaučia tarpininko tarp mokslinių įžvalgų ir politinių sprendimų poreikį. Jis ypač sustiprėja kriziniu ar pereinamuoju laikotarpiu, kai iš gausių siūlymų ir rekomendacijų per trumpą laiką reikia atsirinkti geriausius. Atskirų mokslininkų idėjos retai turi ką nors bendra su galimybėmis jas įgyvendinti, bankų ar kitų aiškų interesą turinčių analitikų įžvalgos ir neprivalo būti objektyvios. Politikai taip pat nėra geriausi visų sričių specialistai. Tam ir reikalingi tokie “smegenų centrai” ir jų įžvalgos. Sugebėję pateisinti su jais siejamas viltis, jie gali tapti svarbia sprendimų priėmimo sistemos dalimi.

Oficialiai teigiama, kad Energetinio saugumo centras (ESC) kartu su kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis dalyvaus įgyvendinant valstybės politiką energetinio saugumo srityje. Nepasiginčysi – energetikos srityje Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo ir yra ypač pažeidžiama. Vis dėlto, jei tai būtų vienintelė priežastis esant tokiai situacijai kurti dar vieną iš valstybės biudžeto išlaikomą įstaigą, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė prieš rinkimus greičiausiai nerizikuotų. Tuo labiau kad pavyzdžių, kai geri norai mokslininkų, analitikų, tyrėjų atžvilgiu žlugdavo kovoje su “kaštų optimizavimo” praktika, esama ne vieno.

Vis dėlto šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į vieną detalę: kaip teigia steigėjai, ESC turėtų aktyviai veikti tarptautinėje viešojoje erdvėje, prisidėti prie NATO gebėjimų energetinio saugumo srityje stiprinimo ir siekti NATO tobulinimosi centro statuso. Iškeltas netgi konkretus tikslas – gauti NATO akreditaciją per trejus metus nuo įkūrimo. Kitaip tariant, kurdama naująją įstaigą, Vyriausybė šįkart sprendžia ne vien su energetika ir analitinių gebėjimų trūkumu susijusias problemas. Galima teigti, kad mokslas, tyrimai ir visa energetikos problematika šįkart bus svarbi tiek, kiek sugebės prisidėti stiprinant Lietuvos vaidmenį ir įvaizdį Aljanse.

Estijos pavyzdys

NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas naujų saugumo grėsmių klausimais Jamie Shea pabrėžia, kad “Aljansui reikia naujų gebėjimų, reikia aktyvesnio šalių narių įsitraukimo sprendžiant ateities iššūkius”. Šiame kontekste Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalėjo pasiųsti signalą, kad turi ką pasiūlyti ir be karių Afganistane. Tai, kad prezidentės remiamą idėją įgyvendinti imasi ne Energetikos, o Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, kad naujoji įstaiga kuriama Lietuvos karo akademijos patalpose, kad jai ateityje turėtų vadovauti kariškis arba buvęs aukštas diplomatas, tik sustiprina šią nuojautą.

Idėja steigti tarptautinės institucijos statuso siekiantį Energetinio saugumo centrą neturėtų stebinti tų, kurie sekė su NATO transformacija susijusius procesus. 2002 m. Prahos viršūnių susitikime buvo nuspręsta pertvarkyti NATO organizacinę struktūrą, sukuriant Aljanso transformacijos vadavietę. Ši vadavietė turi užtikrinti, kad karinis blokas ateities iššūkius įveiks gerindamas šalių narių pajėgumų sąveiką, mokymosi galimybes, organizuodamas pratybas, per kurias būtų testuojamos naujos doktrinos, koncepcijos, operacinės strategijos. Minimiems tikslams pasiekti nepakako NATO gynybos koledžo Romoje bei mokyklos Vokietijoje – reikėjo arba kurti naujas ugdymo, mokymo, analizės institucijas, arba stiprinti Aljanso ryšius su jau esamomis. Nutarta nesteigti naujų mokyklų ar “smegenų centrų”, bet pabandyti stiprinti jau veikiančius šalyse narėse.

Per pastaruosius penkerius metus Aljanso transformacijos vadavietė akreditavo 15 NATO tobulinimo centrų.

Estija įsteigti šalyje Bendros kibernetinės gynybos tobulinimo centrą Aljansui pasiūlė iškart atsiradus tokiai galimybei, t.y. 2004 m. Kol Aljansas sprendė, estai pasirūpino aukštus saugumo reikalavimus atitinkančiomis patalpomis, atrinko personalą ir 2006 m. atidarė šalies pastangas kibernetinio saugumo srityje koordinuojantį centrą. Po metų pradėtos derybos su NATO partneriais, norinčiais prisidėti prie centro veiklos. Po garsiųjų 2007 m. išpuolių prieš šalies tinklalapius estai paskelbė savo ataskaitą ir pradėjo siūlyti Aljanso bendradarbiavimo projektus. Šiaurės kaimynų iniciatyva pasirodė savalaikė – tai padėjo iki 2008 m. vidurio susitarti su šešiais Aljanso parneriais dėl bendradarbiavimo ir tų pačių matų spalį gauti NATO akreditaciją.

Taigi tam, kad išliktų ir būtų pripažintas, Lietuvos energetinio saugumo centras turės įrodyti galintis kurti pridėtinę vertę Aljanso transformacijos procesui svarbioje srityje. Kitaip tariant – veikti NATO svarbioje srityje. Problemų dėl šio reikalavimo kaip ir neturėtų kilti – su energetiniu saugumu susiję klausimai vis dažniau patenka į Aljanso darbotvarkę. Net ir be tokių dramatiškų kaip Estijos atveju išpuolių, NATO šiandien svarsto ne “ar reikia”, bet “kaip” įsitraukti į energetinio saugumo problemų sprendimą. Galima prisiminti kad ir 2010 m. lapkritį vykusį Aljanso aukščiausio lygio susitikimą – jo baigiamojoje deklaracijoje pastangas energetinio saugumo užtikrinimo srityje nurodoma integruoti į NATO veiklą.

Taigi mūsų idėja steigti ir siekti NATO pripažinimo centrui, kuris stebės procesus, organizuos mokslinius tyrimus, ekspertų seminarus bei pratybas, rengs metodinę atsako į grėsmes medžiagą, stiprins energetinių krizių valdymo gebėjimus ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, tikrai atrodo gana solidžiai.

Galime pritrūkti specialistų

Su jau minėtu pridėtinės vertės kūrimo reikalavimu susijusi ir kita akreditacijos bei centro išlikimo apskritai sąlyga: būtina ne tik rodyti pastangas, bet ir turėti įdirbį bei specialistų, kurie gebėtų toliau kurti tą pridėtinę vertę. Kalbant atvirai, Lietuvos padėtis šiame kontekste nėra pati geriausia – mūsų aukštosios mokyklos nerengia pakankamai energetiką (plačiąja prasme) išmanančių žmonių, tik nedidelė dalis mūsų mokslininkų atliekamų tyrimų prilygsta JAV, Vokietijos, Olandijos ar net Lenkijos “smegenų centrų” rengiamoms studijoms. Kita vertus, ši problema išsprendžiama bent iš dalies koordinuojant po atskiras mokslo įstaigas išsibarsčiusių mokslininkų veiklą. Juk rimtai energetiniu saugumu besidominčių ir besirūpinančių žmonių vis dar yra universitetuose, institutuose, centruose, ministerijose, tarnybose ir departamentuose – kodėl jų veiklos vienijimas negalėtų tapti pirmuoju naujai įsteigto centro uždaviniu?

Energetinio saugumo centro vadovybei neabejotinai teks spręsti daugybę “žemiškų” problemų. Niekas negali garantuoti, kad pasiryžimas remti ESC veiklą bus toks pat ilgalaikis kaip ir pastangos jį įkurti. Numatyti aštuoni etatai – aiškiai per mažai net pirmiesiems veiklos metams (analogiškuose centruose paprastai dirba 20–30 tos srities ekspertų). ESC biudžetas dar neaiškus, bet kalbama apie kelis šimtus tūkstančių litų per metus (galima palyginti – Vilniuje veikiančio Europos lyčių lygybės instituto biudžetą iki 2013 m. sudaro 52,5 mln. eurų). Tokie pinigai negali būti orientuoti į rimtesnių mokslinių tyrimų vykdymą ir bus iš esmės skirti gana kukliems centro darbuotojų atlyginimams. Patyrusių specialistų pritraukimo problemą tikimasi išspręsti kviečiant Aljanso partnerių ekspertus (jiems atlyginimą mokėtų siunčiančioji šalis). Vis dėlto, nors formaliai idėją palaiko net devynios NATO valstybės, siekiant realaus jų įnašo teks gerokai paplušėti.

Aišku, esant “politinei valiai”, išspręsti ESC finansines problemas nebus sudėtinga. Svarbesnis klausimas – kaip padaryti, kad institucija ne imituotų veiklą, o įsitrauktų į sprendimų priėmimą ir kurtų realią pridėtinę vertę šalies diplomatijos ir energetinio saugumo srityse. Nereikia turėti iliuzijų – nei per mėnesį, nei per du ESC nepavers Lietuvos energetikos eksperte Aljanse, neatpigins vartotojams dujų, nesutramdys monopolininkų ir nepasirūpins naujos atominės elektrinės statyba. Tačiau Vyriausybės remiamas jis gali padėti Lietuvos įmonėms ir mokslininkams pasinaudoti Aljanso programomis ir paskatinti bendradarbiavimą tarp viešojo ir privataus sektorių. Gali padėti Lietuvos mokslininkams įsitraukti į platų tarptautinį keitimąsi žiniomis, sudominti jų darbo rezultatais verslą, pramonę, kitų šalių vyriausybes. ESC gali pagerinti Lietuvos įvaizdį tarptautinėse organizacijose ir įtraukti šias į mums svarbių klausimų (tokių kaip ginčas su “Gazpromu”) sprendimą.

Penkiolika jau veikiančių NATO tobulinimosi centrų rodo, kad tai įmanoma.