Nors kvalifikuoti darbuotojai iš užsienio galėtų padėti spręsti struktūrinio nedarbo problemas, atnešti į šalį naujų idėjų ir pakelti našumą, Lietuvoje užsieniečiai sudaro mažiau nei 1 proc. visos šalies darbo jėgos ir šis skaičius artimiausiais metais nesikeis.

Po devynerių metų, praleistų Europos Sąjungoje, Lietuva netapo įdomesnė nei kvalifikuotiems specialistams iš Rytų, nei iš Vakarų. 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 33 tūkst. užsieniečių – 1,1 proc. šalies gyventojų. Tik 3,5 tūkst. užsieniečių buvo iš ES šalių.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas tvirtina, kad aukšto lygio specialistų iš Vakarų šalių darbdavių pageidavimu tenka ieškoti labai retai. Įmonės Lietuvoje dar nėra pajėgios mokėti europinių atlyginimų net ir tarptautinio lygio specialistams, turintiems kompetencijų, kurių Lietuvoje nėra. Vis dėl to, jei tokių atvejų pasitaiko, specialistai iš Vakarų Europos sutinka atvažiuoti, jei darbas įdomus, jei aiškiai suformuluoti lūkesčiai ir užduotys bei pasiūlomas patrauklus atlygio paketas.
„Pastaruoju metu įdarbinome aukštos kvalifikacijos specialistą iš Danijos, susijusį su elektronine komercija – jis persikėlė gyventi į Lietuvą. Įmonės vadovai ieškojo tam tikras kompetencijas turinčio žmogaus, juos domino patirtis Skandinavijos rinkoje, o reikiamų specialistų Lietuvoje ne visada būna. Kitas atvejis, kai įdarbiname užsieniečius paslaugų centruose Lietuvoje, nes keliami reikalavimai gerai mokėti kalbas, turėti kultūrinį supratimą apie tam tikras rinkas. Tokiais atvejai įdarbiname vadinamuosius meilės imigrantus, tačiau kartais darbuotojų ieškome ir užsienyje“, – pasakoja A.Francas.
Į Lietuvą atėję paslaugų centrai Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams tapo pakankamai patrauklia darbo vieta – algos ten 20-30 proc. didesnės nei tų specialybių vidurkis rinkoje, be to, užsieniečiai įgyja pranašumą dėl gimtosios kalbos žinių. Tokiose įmonėse užsieniečiai darbuotojų tarpe sudaro pakankamai apčiuopiamą dalį. Štai paslaugų centras „CSC Baltic“ deklaruoja, kad Lietuvoje turi 10 proc. darbuotojų užsieniečių, o tyrimų centras „Euromonitor International“ – 15 proc. užsieniečių. Vis dėlto darbo rinkos ekspertai sutaria, kad pagrindinė priežastis, kodėl šiandien į Lietuvą atvažiuoja užsieniečiai tikrai nėra darbo paieška – tai arba meilė, arba Lietuvoje investavusios motininės kompanijos pasiūlyta karjeros galimybė: atsakingos pareigos terminuotam laikotarpiui.

Prisikviesti sudėtinga net baltarusius

Nedaug Lietuvoje ne tik vakariečių, bet ir užsieniečių iš trečiųjų šalių. Nors nuo įstojimo į ES pastarųjų po truputį Lietuvoje daugėjo, vaizdas visiškai pasikeitė per krizę. Akivaizdu, kad šalies BVP smukus į dugną iš šalies išsilakstė ne tik lietuviai, bet ir tie keli tūkstančiai čia užsidirbti bandžiusių darbo imigrantų: Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2008 m. Lietuvoje dirbo 7,8 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių, o po metų – jau tik 2,2 tūkst.
Šių metų gegužės pradžioje galiojančius leidimus dirbti Lietuvoje turėjo 4043 užsieniečiai – jie sudaro tik 0,4 proc. šalies dirbančiųjų. Tiesa, leidimų dirbti nereikia atvykstantiems iš ES šalių, tačiau jų srautai tokie menki, kad didesnės įtakos dirbančiųjų skaičiui jie neturi. Štai Migracijos departamento duomenimis, 2012 m. leidimai laikinai gyventi buvo išduoti ar pakeisti 6,2 tūkstančiams užsieniečių, atvykusiems dėl su darbu susijusių priežasčių. Palyginimui, Didžiojoje Britanijoje imigrantai 2011 m. sudarė 14,4 proc. visos darbo jėgos, o JAV – 16 proc.
Kvalifikuoti specialistai iš užsienio daugumai Europos šalių leido suskurti ekonominę gerovę – jų dėka padaugėjo darbo jėgos, o tai leido padidinti ekonomikos našumą bei paskatinti vidaus vartojimą. Be to, kvalifikuoti specialistai atvežė kompetencijų, kurių šalims reikėjo, o nekvalifikuoti užpildė tas laisvas darbo vietas, kuriose nebenorėjo dirbti vietiniai gyventojai.
Lietuvai imigrantų reikia ne tik dėl naujų idėjų, senstančios visuomenės ir mažėjančios darbo jėgos. Tai ir galimybė išspręsti struktūrinio nedarbo problemas. Pasak A.Franco, užsieniečių galima būtų pritraukti į tas sritis, kur darbuotojų trūksta – tai tolimųjų reisų vairuotojai, gamybinių įmonių mechanikai, inžinerinės pakraipos specialistai, konstruktorai, IT darbuotojai.
Kai kurios įmonės struktūrinio nedarbo problemą pasitelkiant užsieniečius bando spręsti jau dabar. Uostamiestyje įsikūrusios „Vakarų laivų gamyklos“ įmonių grupėje, kur dirba apie 1900 darbuotojų, užsieniečių skaičius svyruoja nuo 80 iki 150, priklausomai nuo tuo metu įgyvendinamų projektų. “Vakarų laivų gamyklos” komunikacijų ir reklamos vadovė Jolanta Toliušytė tvirtina, kad siekiant tinkamai ir laiku įgyvendinti įmonių grupės projektus, priimtų užsieniečių kvalifikacija, kompetencijos ir įgūdžiai yra būtini.
„Emigracijos bumas padarė savo – daug reikalingų specialistų emigravo. Tad esminė priežastis, dėl kurios tenka ieškoti darbo jėgos užsienyje yra aukštos kvalifikacijos darbininkų trūkumas: tai ir aukštuosius mokslus užbaigę inžinerinės pakraipos specialistai (laivų statybos ir laivų remonto inžinieriai), ir profesinį išsilavinimą turintys specialistai (suvirintojai, laivų korpusų surinkėjai, laivų sistemų ir įrengimų montuotojai, laivų dažytojai)“, – pabrėžia J.Toliušytė.
Šiuo metu įmonių grupėje dirba 103 užsieniečiai – daugiausia rusai, ukrainiečiai, kinai, rumunai, bulgarai, nors yra darbuotojų ir iš kitų ES valstybių. J.Toliušytė pasakojo, kad dažniausiai įmonė įvairiais kanalais pati ieško kvalifikuotų specialistų ir kviečiasi juos dirbti. O kaip pavyksta juos prisikviesti? „VLG įmonių grupės darbuotojų vidutinis darbo užmokestis yra apie 1,5 karto didesnis nei šalies vidurkis, o kompetetingi ir patyrę, aukšto kvalifikacijos inžinieriai ir profesinę kvalifikaciją turintys darbuotojai uždirba ir dar daugiau nei įmonės vidurkis“, – kad užsienio darbuotojus vilioja atlyginimu atskleidžia J.Toliušytė.
Vis dėlto užsieniečių pagalba specialistų trūkumą bent iš dalies sprendžia tik reta įmonė. Įsivežti darbuotoją iš trečiųjų šalių – ilgai užtrunkantis procesas. „Latviai, estai lengvina sąlygas specialistų įvažiavimui, o lietuviai – ne, nes tie įdarbinimo procesai užtrunka 3-6 mėnesius. Taip įmonės praranda lankstumo galimybę“, – tvirtino A.Francas.
Jam pritaria J.Toliušytė: „Prieš atsivežant darbuotoją iš trečiųjų šalių turi gauti du leidimus: leidimą dirbti ir leidimą gyventi. Abiejų šių leidimų gavimas yra pakankamai komplikuotas ir užtrunka nuo 3 iki 4 mėnesių. Turi įrodinėti poreikį darbo biržoje, turi pateikti labai daug dokumentų, kurie pagrindžia poreikį, darbuotojų stažą, išsilavinimą, kvalifikaciją ir t.t. Ir nesvarbu, kad “dega” didelis projektas, darbuotoją iš trečių šalių turėsi tik po 3 mėn.“
Vis dėlto biurokratija tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl imigrantų Lietuvoje mažai. Darbo ieškantys vakariečiai Lietuvą aplenkia dėl žemų atlyginimų ir prasto mūsų šalies žinomumo, o rytiečiai – dar ir dėl mažos rinkos: jeigu jau pasiryžai vykti dirbti svetur, kam vykti į šalį, kur uždirbsi tris-penkis kartus mažiau nei Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje?
„Kai kas galvoja, kad baltarusį atsivežti į Lietuvą labai paprasta. Taip tikrai nėra, nes ir Baltarusijoje tam tikrų specialybių, tarkime IT, projektuotojai trūksta, todėl, kai specialistai pasiskaičiuoja visas išlaidas – komunaliniams mokesčiams, nuomai, maistui, transportui, grįžimui namo kartą per mėnesį, galutiniame etape Lietuvoje siūlomas atlyginimas neatrodo daug didesnis, – aiškina A.Francas. Jis abejoja, kad į Lietuvą plūstelėtų imigrantai iš trečiųjų šalių net jeigu būtų supaprastintos sąlygos jiems įvažiuoti – greičiausiai Lietuva taptų tik tarpine stotele judėti toliau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.