Rusai ir baltarusiai sudaro apie 36 proc. Lietuvos užsienio svečių. Kiekvienas turistas – tai papildomi pinigai. Deja, dėl užsieniečiams nepatrauklios mūsų vizų politikos nemenkos dalies turistų netenkame.

„Viza yra labai svarbus klausimas dažno baltarusio gyvenime. Manau, Europos valstybės turėtų kaip įmanoma labiau supaprastinti vizos gavimo procedūras, leisti žmonėms atvykti ir palikti jose savo pinigus”, – mano Europos humanitarinio universiteto studentas iš Baltarusijos Andrejus Chotianovičius.
Būtent Baltarusijos piliečiai dažniausiai ir kreipiasi su prašymais gauti Lietuvos vizą (apie 194 tūkst. kasmet, tai sudaro kone pusę visų pateikiamų prašymų). Nedaug atsilieka ir Rusijos gyventojai, vidutiniškai pateikiantys apie 162 tūkst., arba 38 proc., visų prašymų. Rusai laikomi vienais geidžiamiausių turistų, nes per vieną kelionę kiekvienas jų viešbučiuose, parduotuvėse, kavinėse ir panašiose vietose vidutiniškai palieka po 450 JAV dolerių.
Kalbantis tiek su rusais, tiek su baltarusiais susidaro įspūdis, kad Lietuvai šių pinigų nereikia, nes dabartinė mūsų šalies vizų išdavimo tvarka yra gana sudėtinga. Natūralu, kad dėl to krinta mūsų patrauklumas, palyginti su kitomis regiono valstybėmis. Kaip tvirtina turizmo srities ekspertai, tai nėra išmintinga, nes būtent iš Rytų pas mus atvažiuoja didžiausi turistų srautai.

Trūkumai gožia pranašumus

Priminsime, kad ES šalių vizų kaina visur vienoda – 60 eurų, o jei (kaip yra su Rusija bei Ukraina) yra pasirašyti susitarimai dėl supaprastintos vizų išdavimo tvarkos su trečiosiomis šalimis, tų šalių piliečiams tereikia mokėti 35 eurus. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad tokia ir bus galutinė vizos kaina, kurią teks pakloti keliautojui. Pasirodo, Lietuva reikalauja pateikti gana daug pažymų, kurios taip pat kainuoja. Papildomai tenka mokėti ir tada, kai turistai “neįtelpa” į kažkokias mistines konsulatuose nustatytas kvotas ir tenka pasinaudoti mokamomis naujųjų Rusijoje ir Ukrainoje įkurtų Lietuvos vizų centrų paslaugomis. Taigi galiausiai Lietuvos viza kažkodėl atsieina brangiau nei aplinkinių valstybių.
Vis dėlto naujųjų Lietuvos vizų centrų nereikėtų labai peikti. Jiems atsiradus Rusijos ar Ukrainos pakraščių gyventojams nebereikia keliauti į sostinę dėl vizos, taigi bent laiko ir pinigų kelionei tikrai susitaupo. „Anksčiau būdavo taip, kad su dokumentais nueini į ambasadą ir stovi su visais vienoje eilėje. Dabar atsirado laiko registracija, dėl to eilių beveik nebeliko, nes aišku, kada reikia ateiti. Be to, vizų centras – paslaugos teikėjas, tad ir aptarnavimas, bendravimas visai kitoks”, – tikina Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus atstovė Asta Kėvelaitytė, koordinuojanti kultūrinius mainus su miestais partneriais Kaliningrade.

Kitų regiono šalių vizų politika paprastesnė

„Kai kalbuosi su partneriais iš Rusijos, jie manęs tiesiai klausia, ką mes, lietuviai, taip slepiame, kad daug lengviau nukeliauti į Šveicariją, nei patekti į Lietuvą, – teigia Birštono sanatorijos „Tulpė“ direktorė Liucija Patinskienė. – Jie juokauja, kad dabartinė mūsų vizų išdavimo politika primena senus rusiškus filmus, kuriuose rodoma, kokius KGB filtrus reikėdavo pereiti. Pasirodo, jie ir dabar keliaudami į Lietuvą patiria kažką panašaus.“
„Anksčiau dažnai darydavome palyginimus tarp Baltijos ar Skandinavijos šalių ir matydavome, kad Lietuva reikalauja pristatyti kur kas daugiau dokumentų, netgi visai juokingų. Todėl iš šalies atrodėme nerimtai ir net atgrasiai. Niekas nesuprasdavo, kodėl būdami Šengeno valstybė reikalaujame daugiau nei kitos Šengeno valstybės, – prisimena Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. – Tiesa, pastaruoju metu situacija keitėsi į gera, tačiau čia dar reikia dirbti ir dirbti. Nes ir dabar girdime nusiskundimų, pavyzdžiui, kai dėl nelabai aiškių priežasčių vieni šeimos nariai vizas gauna, o kiti ne.“
Vis dėlto tariami teigiami poslinkiai mūsų vizų politikos srityje „Tulpės“ direktorės nenuramina. L.Patinskienei nerimą kelia tai, kad, Europoje nuolat aštrėjant konkurencijai medicinos bei sveikatinimo turizmo srityje ir kitoms šalims renkantis paprastinimo kelią, Lietuva darosi sau meškos paslaugą, niekaip neatsikratydama didelio popierizmo, dėl kurio atvykstantiems užsieniečiams gana smarkiai didėja bendros kelionės išlaidos. „Norint gauti vizą, tenka pateikti gana daug finansinių dokumentų, o kiekviena pažyma juk kainuoja“, – girdimus skundus atpasakoja sanatorijos, kurios didžiąją dalį klientų sudaro Maskvos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado srities gyventojai, vadovė.
O šalies verslas skundžiasi, kad dalis dabartinių reikalavimų, susijusių su vizų išdavimu, tik kartina gyvenimą, nors jokios naudos tikrai neduoda. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė pamini viešbučių verslui itin aktualią problemą – reikalavimą kreipiantis dėl vizos nurodyti ir gyvenamąją vietą: „Čia prasideda baisiausia dalis: kelionių organizatoriai arba pats žmogus rezervuoja vietą viešbutyje, gauna vizą, tada neretai likus dienai rezervaciją anuliuoja ir paprasčiausiai nebeatvyksta, o viešbutis nespėja užpildyti tos rezervuotos vietos, todėl patiria nuostolių.“
E.Šiškauskienės manymu, tai neabejotinai perteklinis reikalavimas, nes ar žmogus atvyksta į viešbutį, ar ne, niekam iš tiesų nerūpi ir nėra jokios kontrolės. „O viešbučiai dėl tokių falsifikuotų užsakymų, reikalingų tik vizai gauti, patiria daug nuostolių. Arba tegul paprastina vizos išdavimo reikalavimus, arba reikalauja patvirtinti, kad viešbutis ne tik užsakytas, bet ir apmokėtas“, – siūlo asociacijos vadovė.

Pasienio regionai laukia bevizio režimo

Diskusijos dėl bevizio režimo įvedimo pasienyje gyvenantiems gyventojams jau pabodo, nes tęsiasi ilgai, o jokių apčiuopiamų rezultatų nėra. Tauragės meras Pranas Petrošius sako, kad bevizio režimo įvedimas prie Kaliningrado srities esančiam kraštui itin aktualus. Jis nebejoja, kad tai smarkiai pagerintų krašto ekonominę padėtį. „Jau vien dėl Tauragės savivaldybėje plačiai išplėtoto automobilių verslo ir kur kas aukštesnės kokybės autoservisų bei kitokių automobilių aptarnavimo paslaugų“, – sako Tauragės meras.
Jo įsitikinimu, bevizio režimo įvedimas padėtų suklestėti turizmui, padidintų prekybos apimtis ir atvertų daugiau galimybių krašte plėtoti baldų gamybos verslą. „Kaliningrado srityje yra tikrai nemažai gyventojų, gaunančių gerus atlyginimus ir turinčių pinigų, kuriuos jie galėtų išleisti Lietuvoje, – teigia P.Petrošius. – Deja, neišnaudojame tokios geros progos pagelbėti savo ekonomikai, ir daug Kaliningrado srities gyventojų renkasi važiuoti į Lenkiją, nes ten jiems nuvažiuoti paprasčiau.“
Pasirodo, lenkai Kaliningrado srities gyventojus įsileidžia supaprastintomis sąlygomis: visos Kaliningrado srities ir Lenkijos pasienio vaivadijų gyventojams suteikta teisė lankytis vieniems pas kitus be vizų, tereikia leidimo. O šis leidimas, galiojantis nuo dvejų iki penkerių metų, tekainuoja 20 eurų. “Mes dėl to neabejotinai praradome nemažai turistų. Dabar didelė dalis Kaliningrado gyventojų masiškai važiuoja į Lenkijos pusę”, – pastebi Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė.
Ar toks scenarijus įmanomas ir Lietuvoje? Bent jau URM tvirtinimu, ne, nes ES laikosi pozicijos, kad Lenkijos atvejis yra „vienetinis ir unikalus”, tad Lietuvos pusėje pasienio teritorija bet kokiu atveju negalės viršyti 50 kilometrų ribos.
R.Malinauskui gaila, kad dėl to svečiai iš Kaliningrado į Druskininkus negalės atvykti supaprastinta tvarka. “Kita vertus, tegul atsiranda bent tas 50 kilometrų ruožas, juk ir tai duotų kraštui didelės naudos. Jei tai taptų realybe, į šią zoną patektų Gardinas, kuriame gyvena keli šimtai tūkstančių žmonių, bet svarbiausia, kad kalbos apie šį supaprastinimą pereitų prie veiksmų“, – pabrėžia Druskininkų meras.