Viešų kalbų apie draugystę ir demokratijos plėtrą sumažėjo, tačiau darbų apimtis iš esmės nepakito – taip būtų galima apibūdinti Lietuvos santykius su Gruzija ir Ukraina po to, kai šalies užsienio politikos vairas perėjo į Dalios Grybauskaitės rankas.

“Pasirašinėjame draugystes su “ubagais”, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame”, – taip apie Lietuvos užsienio politiką esą kalbėjo Dalia Grybauskaitė, prieš išrenkama valstybės vadove.

Nors vėliau prezidentė šių žodžių išsižadėjo, visą jos vykdomą užsienio politiką priimta matuoti šiais žodžiais. Juolab kad pastangų pasukti Lietuvą didžiųjų Europos Sąjungos valstybių kryptimi būta. Tačiau netrukus tikrovė viską sustatė į savo vietas ir Lietuvos Rytų politika liko iš esmės nepakitusi. Tik šnekėti apie ją tapo nebemadinga.

Su Ukraina draugystė didesnė nei anksčiau

Kai lygiai prieš metus, 2010-ųjų vasario 25-ąją, vyko naujojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus inauguracija, jį Kijeve sveikino ir D.Grybauskaitė. Kartu su Europos “užsienio reikalų ministre” Catherine Ashton ir JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėju Jamesu Jonesu. Po pusmečio Lietuva su Ukraina ir Baltarusija susitarė dėl keleto energetinių ir transporto projektų, kurių svarbiausias – ukrainietiškos elektros energijos tranzitas į Lietuvą per Baltarusiją. Pernai rudenį į Vilnių su oficialiu vizitu atvykęs V.Janukovyčius pažadėjo, kad abipusės prekybos apyvarta netrukus turėtų sugrįžti į ikikrizinį lygį ir viršyti milijardą JAV dolerių. Na, o D.Grybauskaitė pažadėjo, kad jeigu Ukraina pageidaus, mūsų šalis mielai pasidalys su ja stojimo į Europos Sąjungą patirtimi.

Tad kas pasikeitė, palyginti su tais laikais, kai Ukrainos valstybės vadovas buvo oranžinis prezidentas Viktoras Juščenka, o Lietuvos – Valdas Adamkus, vienas tų Europos politikų, kurie 2004-ųjų rudenį prisidėjo prie oranžinės revoliucijos pergalės? Žinoma, pirmiausia pasikeitė žmonės. Šiandien Kijeve valdo tie, kurių kadaise oranžinė revoliucija neprileido prie valdžios, o kadangi Lietuva ir V.Adamkus tame dalyvavo, tai prieš penketą metų V.Janukovyčius netgi grasino Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje, kad “jūsų veiksmai turės neigiamų padarinių Lietuvos ir Ukrainos santykių plėtrai ateityje”. Laikas praėjo, ir padarinių, kaip matome, nebuvo. Dargi būtų galima sakyti, kad įvyko atvirkščiai. Tiesą sakant, nepaisant demonstratyvios V.Adamkaus ir V.Juščenkos draugystės ir tankių vizitų vienas pas kitą, ekonominiai abiejų valstybių ryšiai mezgėsi labai sunkiai.

Ant revoliucinės euforijos bangos, patikėję naujųjų Ukrainos politikų pažadais, kai kurie Lietuvos verslininkai sukišo nemažai pinigų į stambių objektų statybą Kijeve. Politikams Kijeve pasikeitus, pasikeitė ir požiūris į Lietuvos investicijas. Nepaisant visų V.Juščenkos pažadų, kad jis asmeniškai rūpinsis lietuvių investicijomis, jiems lig šiol nepavyksta nei statybų baigti, nei pinigų atgauti. Lygiai taip pat oranžinės draugystės nepadėjo išjudinti ir Ukrainos muitininkų, trukdančių visu pajėgumu veikti šaudykliniam traukiniui “Vikingas”, jungiančiam Iljičevsko ir Klaipėdos uostus. Nerodė didelio dėmesio Lietuvos rinkai ir Ukrainos verslas. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad lietuvių investicijos Ukrainoje viršijo 380 mln. Lt, o ukrainiečių Lietuvoje – vos 25 mln. Lt.

Tokia disproporcija – tikrai ne todėl, kad Ukraina būtų neturtinga šalis, kaip gali pasirodyti žiūrint į bendrojo vidaus produkto ar pajamų vienam gyventojui statistiką. Veikiau atvirkščiai – didžiajam Ukrainos verslui Lietuva su mūsų mažyte rinka paprasčiausiai neįdomi. Tam, kad suvoktum, kokiame lygmenyje sukasi ukrainiečiai, užtenka pasakyti, jog savaitraščio “Wprost” sudaryto turtingiausių Vidurio ir Rytų Europos verslininkų sąrašo pirmajame dvidešimtuke – keturi iš Ukrainos. Pavyzdžiui, turtingiausias Lenkijos verslininkas tėra 40-oje vietoje, o mūsiškių pirmajame šimtuke iš viso nėra.

Tad ko stebėtis, kad per pastarąjį penkmetį, nepaisant abipusių vizitų gausos, į Lietuvą nė karto neatvyko Ukrainos premjerė ir tuo metu įtakingiausia politikė Julija Tymošenko? Važiavo vieni pas kitus prezidentai, parlamentarai, diplomatai, kalbėjo apie Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą ir NATO (nors, atrodo, kuo toliau, tuo mažiau tikėdami šiomis perspektyvomis), bet tikrąją valdžią turintys ir pinigus valdantys ukrainiečiai Vilnių aplenkdavo, o Kijeve lietuviams nerasdavo laiko.

Žinant, kad V.Janukovyčius, priešingai nei V.Juščenka, ir kaip buvęs premjeras, ir kaip pramoninių Ukrainos Rytų atstovas, laiko savo rankose ir ekonomines šalies vadžias, galima teigti, kad iš tikrųjų D.Grybauskaitės laikotarpiu Lietuvos santykiai su Ukraina netgi pagerėjo. Taip, apie narystę NATO nebekalbama, taip, Lietuvos verslas susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir anksčiau, bet bent jau atsirado tikimybė, kad kažką pavyks išspręsti.

Gruzijai pamojavome vėliavėlėmis

Šalia mito apie didelę Lietuvos pagalbą Ukrainai (gimusį per oranžinę revoliuciją, kurios metu V.Adamkus asistavo jį į Kijevą nusivežusiam Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui) ilgą laiką klestėjo ir mitas apie didžiąją Lietuvos pagalbą Gruzijai, ypač – per 2008-ųjų Rusijos agresiją.

Taip, Rusijos ir Gruzijos karo metu keturi prezidentai – Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Estijos – susikabinę rankomis Tbilisio aikštėje atrodė įspūdingai. Bet, vėlgi – kaip ir Kijeve ketveriais metais anksčiau, Gruzijoje V.Adamkui teko labiau pagalbinis vaidmuo. Jeigu paskaitytume ne Lietuvos, o Gruzijos ar kitų šalių žurnalistų aprašytus tų dienų įvykius, tai nuolat buvo pabrėžiamas a.a. Lecho Kaczynskio, kuris ir nusivežė V.Adamkų, V.Juščenką ir Toomą Hendriką Ilvesą į Tbilisį, vaidmuo. Tai neturėtų stebinti, nes Lenkijos prezidento politinis svoris tuo metu vis dėlto buvo didesnis nei visų kitų prezidentų, kartu sudėjus.

Tas pats Michailas Saakašvilis, prieš mėnesį tiesioginiame eteryje Editos Mildažytės paklaustas, kas, jo manymu, taip stipriai sieja jo šalį su Lietuva, atsakė niekada nepamiršiantis 2008-ųjų, kai karo su Rusija metu tūkstančiai lietuvių išėjo į gatves, kad išreikštų paramą Gruzijai. “Jie mojavo Gruzijos vėliavomis ir labai mus palaikė”, – pridūrė prezidentas. Štai taip – gruzinų atmintyje Lietuva išliko kaip pamojavusi vėliavėlėmis ir suaukojusi šiek tiek labdaros.

O štai apie estus M.Saakašvilis kalba visai kitaip ir neklausiamas. “Aš dažnai sakau, kad Gruzija turi sekti Singapūro pavyzdžiu ir kad Gruzija daugelyje savo reformų seka Estijos pavyzdžiu, – prieš tris savaites kalbėdamas per televiziją sakė Gruzijos prezidentas. – Mes atvirai sakome, kad mokomės iš Singapūro ir Estijos.”

Vargu ar jis taip pasakė todėl, kad D.Grybauskaitė, galima sakyti, demonstratyviai nerado laiko susitikti su M.Saakašviliu, kai šis buvo atvykęs į Vilnių per Algirdo Brazausko laidotuves, o prieš tai atmetė Gruzijos prezidento kvietimą atvykti į nepriklausomybės metinių minėjimo iškilmes Tbilisyje. Tiesiog estai tikrai yra toliau pažengę valstybės reformomis už Lietuvą, be to, estų specialistų pagalba ir parama Gruzijai, regis, buvo daug rimtesnė nei lietuvių.

Kai prieš dvejus metus kilo tarptautinio masto skandalas dėl mįslingo rusų sausakrūvio “Arctic Sea” dingimo ir atsiradimo, viešumon iškilo Estijos politiko Eriko N.Krosso pavardė. Vienas tikrų ar tariamų laivo užgrobėjų teisme Maskvoje tvirtino, esą veikęs šio buvusio ilgamečio Estijos žvalgybos bendruomenės vadovo ir prezidento Lennarto Meri’o patarėjo saugumo klausimais užsakymu.

Atsakydamas į tai E.N.Krossas nurodė, kad rusų kaltinimai – tai Maskvos kerštas jam už pagalbą Gruzijai prieš ir per karą su Rusija. Žurnalistai netruko išsiaiškinti, kad E.N.Krossui priklauso saugumo konsultacijų firma “OÜ Trustcorp”, kuri 2008 m. oficialiai suteikė Gruzijai paslaugų, vertinamų maždaug 6 mln. Lt. Pats E.N.Kroosas neslėpė buvės Tbilisio konsultantu saugumo ir stojimo į NATO klausimais.

Mažiau tuščių kalbų

Taigi ne žodinės, o realios Lietuvos pagalbos Gruzijai nelabai ir pamatysime. Tiesa, 2008-ųjų balandį Lietuva, blokuodamas ES derybų su Rusija mandatą, šalia savų reikalavimų įrašė ir neišspręstus konfliktus Gruzijoje bei Moldovoje, bet po karo, nors ir grasinosi, neblokavo derybų dėl ES ir Rusijos partnerystės.

Tad sakyti, jog Lietuva, prezidente tapus D.Grybauskaitei, nutraukė pagalbą Gruzijai, neišeina vien todėl, kad ir V.Adamkui vadovaujant ta pagalba labiau teikta vien garsiais žodžiais, menkai paremiant juos darbais. Žinoma, Gruzijai, kovojančiai dėl visaverčių santykių su ES ir NATO atkūrimo, svarbi kiekvienos šių organizacijų narės parama, bet Lietuva jos ir neatsako. Pernai rudenį D.Grybauskaitė priėmė pirmą kartą per pastaruosius 16 metų į Vilnių atvykusį Gruzijos premjerą Niką Gilaurį ir nedviprasmiškai pasakė, kad “Lietuva toliau nuosekliai remia sėkmingą struktūrinių politinių bei ekonominių reformų Gruzijoje įgyvendinimą” bei “pasirengusi pasidalyti turima eurointegracijos patirtimi”. Į Tbilisį, kaip ir anksčiau, važinėja Seimo vadovų delegacijos, Lietuva priima Gruziją remiančius pareiškimus.

Iš esmės niekas nepasikeitė. Tik sumažėjo tuščių kalbų.