Konstituciniam Teismui paskelbus, kad šeima Lietuvoje gali būti ne tik vyro ir moters teisėtai, laisva valia, prieš Dievą ar įstatymą sudaryta santuoka, bet ir kitokios, emociniu ryšiu pagrįstos, dviejų (o gal ir daugiau?) asmenų bendrabūvio formos, viešoji erdvė tiesiog sprogo.
Nelabai ir pamenu, kada dar ir kokiu vertybiniu klausimu Lietuvoje būtų virusi tokia karšta, bekompromisė ir į asmeniškumus nusivažiuojanti diskusija, kaip dėl santuokos, kaip esminio ir neatsiejamo šeimos pagrindo. Nebent prieš pusantro dešimtmečio, kai siekiant Lietuvos integracijos į Europą buvo sprendžiama dėl mirties bausmės panaikinimo. Tuomet, kaip ir dabar, klausimo: „O ką tu manai?“ buvo galima sulaukti pačioje netikėčiausioje vietoje netgi iš menkai pažįstamų žmonių. Dabar yra ir internetas su socialiniais tinklais, tad matant, kas jame vyksta, galima teigti, kad požiūrio į santuoką ir šeimą klausimas nepaliko abejingų didžiulės dalies Lietuvos piliečių.
Tai yra gerai, nes rodo, kad kalbos apie Lietuvos žmonių abejingumą pamatinėms moralinėms ir gyvenimiškosioms vertybėms gerokai perdėtos. Mat diskusija apie santuoką ir šeimą – tai ne tiek diskusija apie Konstitucinį Teismą ar teisinius jo sprendimo argumentus. Tai daug platesnė, kur kas gilesnius visuomenės ir valstybės pagrindus, nei įrašas apie santuoką Konstitucijoje, Bažnyčios metrikoje ar piliečio pase, apimanti diskusija.
Kalba apie santuoką ir šeimą – tai kalba apie ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei ją sukūrusios krikščioniškosios civilizacijos dabartį ir ateitį (taip, santuoką, kaip būtiną sąlygą šeimai gimti, teigia ne tik krikščionybė, bet ir kitos pagrindinės pasaulio religijos bei jų pagrindu susikūrusios civilizacijos, bet dabar kalbame apie mums artimus dalykus).
Siekiant vaizdžiau paaiškinti diskusijos esmę, galima pasitelkti tokį palyginimą – toji tradicinė, krikščioniška, santuoka paremta šeima, kaip ją suprato ir kaip ją į Konstituciją 1992-ųjų vasarą įrašė ir valstybės bei visuomenės pagrindu įvardijo Konstitucijos autoriai, – tai tarsi mūro siena, kurios plytos (šeimos) sutvirtintos jungiamuoju skiediniu (santuoka). Istorija liudija, kad tokie mūrai stovi tūkstantmečius, be didelio vargo atlaikydami įvairiausias gamtines ar žmogiškosios kilmės negandas.
Ta modernioji, šiuo metu Europos Sąjungoje vyraujančia liberaliąja pasaulietine ideologija paremta šeimos, kaip emocinės dviejų individų jungties, samprata, kurią įdiegė Konstitucinio Teismo išaiškinimas, – tai tarsi ta pati mūro siena, tik sukrauta iš palaidų plytų, be jungiamojo skiedinio. Kol viskas gerai, toks mūras gali gana ilgai stovėti, bet pakanka smarkesnio išorinio poveikio, ir jis subyra it kortų namelis. Tokia šeimos samprata paremta visuomenė ir valstybė kurį laiką gali gyvuoti ir vystytis, bet savo pagrindu būdama palaida ir nevisavertė, anksčiau ar vėliau pateks į gilią krizę, iš kurios jei ir išsikapanos, tai tik atsigręždama į tas pačias pamatines krikščioniškas vertybes, kurias taip neapdairiai buvo paneigusi.
Negalima pamiršti, kad dabartinės, liberaliosios europinės šeimos sampratos ištakos – tai XIX amžiaus revoliucionieriai marksistai bei kitokie socialistai, siekę sugriauti tuometes Europos valstybes ir tradicines visuomenes. Po dviejų pagreit pasaulinių karų nukraujavusi, priblokšta, sutrikusi, nuo Pirėnų kalnų iki Narvos upės svetimų kariuomenių užimta Europa patikėjo, kad taikos ir gerovės laidas bus socializmas ir pacifizmas su visomis iš to išplaukiančiomis visuomenės pertvarkomis. Įskaitant Bažnyčios, kaip neginčijamo moralinio autoriteto, ir teisėtos santuokos, kaip būtinos sąlygos šeimai sukurti, visuomeninio vaidmens sumenkinimą.
Amerikos durtuvų nuo Sovietijos tankų ordų saugiai atitverta Europa po karo atsipalaidavo ir, atkūrusi ūkinę gerovę, ėmė gyventi savo malonumui: viskas leistina, kas tik neuždrausta žmogiškųjų įstatymų, o moralinių varžtų nebėra jokių, nes jokio moralinio autoriteto irgi nebėra – Bažnyčia, tūkstantmetį buvusi Europos gėrio ir blogio arbitru, virto tiesiog viena iš visuomenės ginčo dėl priimtinų vertybių (pakeitusių krikščioniškąsias dorybes) pusių.
Pasekmių netrukta sulaukti. Praėjo vos penki gero gyvenimo dešimtmečiai, ir Europą jau kamuoja didžiausia demografinė krizė nuo XVII amžiaus laikų. Dar ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje pasaulines politines, ekonomines, pasaulėžiūrines, karines madas diktavusi Europa šiandien virtusi sočių, tingių, bevalių pacifistų visuomene, nedrįstančia skirti gėrio nuo blogio, nes tuomet reikėtų kovoti, gėrį ginant, o blogį – naikinant. Ir liberalioji, Konstitucinio Teismo išaiškinimo įdiegta šeimos samprata – tai šios, istorinio išbandymo neišlaikiusios, pokarinės Europos socialistinės minties produktas.
Šiandien tik aklas gali nematyti, kad Europa gręžiasi į savo senąsias, pamatines, jos suklestėjimą ir dominavimą pasaulyje lėmusias tradicijas. Visos kelis šimtus metų kartojamos kalbos apie „Europos žlugimą“ nė karto nepasitvirtino, nepasitvirtins ir dabar. Taip, tokia didžiulė ir nerangi struktūra, kaip Europa, ypač jos teisinės sampratos, nepasikeis nei per metus, nei, galimas daiktas, per dešimtmetį. Tačiau posūkio kryptis aiški jau dabar, tad Lietuva ateityje neišvengiamai turės grįžti ir dar kartą persvarstyti, kas yra santuoka ir kas yra šeima.