Arūnas BRAZAUSKAS
Lietuvos Respublikos Konstitucija iškart nukreipia į amžių glūdumą. Apie lietuvių tautą sakoma: „…šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius…“ Į neatmenamus laikus nusidriekusi istorija – nepaisant tęstinumo – vis tiek dalijama į amžius, dešimtmečius, metus. Padalos yra būtinos.

Politiniu požiūriu šiuo metu esame tarsi galutinėje stotelėje. Konstitucijoje parašyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Stotelė formaliai pasiekta 1922 m., kada priimtas pirmasis nuolatinis Respublikos pagrindinis įstatymas. Bet iki tol būta bent trijų laikinųjų konstitucijų, parengtas konstitucinės monarchijos projektas. Nuolatinių konstitucijų iki 1940-ųjų buvo trys.

Yra paprotys pagal konstitucijas įvardyti valstybės raidos etapą. Antai sakoma, kad Prancūzija dabar yra Penktoji respublika – skaičiuojant, regis, nuo 1792 m. Bandydami nurodyti Lietuvos santvarkos numerį pagal nuolatines konstitucijas, veikiausiai rašytume Nr. 4. Tokia būtų formali nuoroda į realiai veikusius nuolatinius pagrindinius įstatymus. Nepriklausomybės tarpsnis po 1918-ųjų iš esmės skyla į du laikotarpius: daugmaž demokratinę parlamentinę santvarką iki 1926 m. gruodžio 17-osios ir autoritarinį režimą, kurį kai kas vadina autoritetiniu. 1940-aisiais nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo sunaikinta. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992-ųjų spalio 25 d. referendumu patvirtinta dabartinė Konstitucija.

XX a. Lietuvos santvarkų numeracija pagal nuolatines, laikinąsias konstitucijas nepamirštant ir sovietinės okupacijos metų būtų tokia paini, kad niekas rimtai tuo ir neužsiėmė (pagrindinių įstatymų, įskaitant ir visiškai formalius, realiai neveikusius sovietinius, susidarytų dešimtis). Matyt, todėl prigijo populiarus skirstymas į Pirmąją (iki 1940-ųjų) ir Antrąją (po 1992-ųjų) Respublikas.

Pirmoji Respublika, atsiradusi 1922 m. po karų su bolševikais, lenkais, bermontininkais, teįvykdė vieną rimtą karinę operaciją – Klaipėdos prijungimą 1923-iaisiais, tačiau šalies viduje dvidešimtmetį tvarkėsi kaip kariaujanti valstybė. Ypatingoji padėtis atšaukta gal pusmečiui 1926-aisiais ir su išlygomis 1938-ųjų lapkritį.

Kaip besisuktume, ta Pirmoji Respublika buvo dvispalvė. Nors būta demokratinio etapo, Pirmosios Respublikos „prekės ženklas“, brendas (angl. „brand“) dabar yra autoritarinis prezidentas Antanas Smetona.

„Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“, – rašė prezidentas Kazys Grinius, išrinktas 1926 m. birželio 7 d. ir nuverstas tų pat metų A.Smetonos brendas nebuvo populiarus tarp Lietuvos partizanų. Jų vadų pasirašytoje 1949 m. vasario 16-osios deklaracijoje teigiama, kad iš sovietinės okupacijos išsivadavusi Lietuva kursis ant 1922-ųjų Konstitucijos pamatų. Deklaracija įstatymiškai pripažinta Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu aktu – sakytume, kad tai tiltas tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų. Ją pasirašiusiems partizanams suteiktas signatarų statusas.

Vis dėlto realiu juridiniu tiltu tarp Pirmosios ir Antrosios Respublikų tapo 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija, kurios galiojimas 1990-ųjų kovo 11 d. buvo maždaug pusvalandžiui atkurtas. Po to įsigaliojo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Supaprastinus Respublikų skaičiuotę iki dviejų, dabarties lietuvių mentalitetas netampa paprastesnis. Pirmosios nepriklausomybės brendas yra A.Smetona, jis savaip garbinamas ir Antrojoje Respublikoje (kodėl gi ne – juk nebuvo despotas kaip Vytautas Didysis). O ta Antroji Respublika tiek de jure, tiek de facto tvarkoma pagal K.Griniaus idealus, nors jis vis dar primirštas herojus.

Žvelgiantiems į ateitį galima priminti 2012-ųjų liepos 24 d. „Veide“ išspausdinto straipsnio pavadinimą: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“. Tenka konstatuoti, kad dabar tarptautiniu mastu su degtukais žaidžia ne vaikai, ir tai ne vien Lietuva. O emigracijai pasirengusių lietuvių su lagaminais nemažėja. Ar šie išorės ir vidaus veiksniai galėtų pagausinti respublikų ir pratęsti populiarią jų skaičiuotę: Trečioji, Ketvirtoji ir t.t.? Gal ir galėtų, bet pageidautina viena sąlyga – taikus tęstinumas.