Darbas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje leis Lietuvai dvejus metus jaustis svarbia ir neproporcingai dydžiui įtakinga figūra pasaulinėje politikos šachmatų lentoje.

Pirmininkavimas baigėsi, tegyvuoja pirmininkavimas. Taip, perfrazuojant garsųjį posakį, galima apibendrinti Lietuvos diplomatijai itin reikšmingus praėjusius metus. Šalis ne tik pirmą kartą dirigavo Europos Sąjungos Tarybai, tačiau ir buvo išrinkta kaip nenuolatinė narė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kuriai per ateinantį dvejų metų laikotarpį pirmininkaus net dukart. Pirmasis išbandymas laukia jau netrukus – vasario mėnesį.

Spręs esminius klausimus

Lietuvos diplomatai ir politikai spręs svarbiausius pasaulio klausimus ir balsuos dėl Saugumo Tarybos rezoliucijų, kurios per penkiolikos šalių balsavimą priimamos tuo atveju, jei „už“ pasisako devynios valstybės. Tiesa, pasaulio galingieji – penkios nuolatinės narės – turi veto teisę, kuria noriai naudojasi: nuo 1946 m. tokiu būdu atmesta per 200 rezoliucijų.
Kita vertus, tai, kad Lietuva bus viena mažiausių valstybių, nereiškia tik simbolinio vaidmens sprendimų priėmimo procese. Analitiniai tyrimai patvirtino faktą, kad šalies dydis gali nevaidinti lemiamo vaidmens, jei valstybė turi aiškiai apibrėžtus prioritetus ir kryptingai siekia tikslų, ypač pirmininkavimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, Airija netrukus po Rugsėjo 11-osios tragedijos sugebėjo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbotvarkėje išlaikyti dėmesį ne tik terorizmui, bet ir įvykiams Konge, Somalyje ir Burundyje, o Naujoji Zelandija laikoma pagrindine šalimi, sugebėjusia įtikinti partneres, kad būtina priimti rezoliuciją dėl dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje vykusių žudynių Ruandoje.
Tiesa, verta pabrėžti, kad pastarasis atvejis laikomas vienu didžiausių Saugumo Tarybos fiasko, mat dėl įvairių priežasčių didžiosios valstybės neužkirto kelio iki milijono gyvybių nusinešusiam konfliktui. Skeptikų teigimu, tokios situacijos kartosis tol, kol galingieji turės veto teisę ir blokuos politiškai nepalankius sprendimus. Vis dėlto būtent Naujosios Zelandijos pastangomis pavyko pasiekti tam tikrą konsensusą ir bent jau priimti rezoliuciją, mat priešingu atveju grėsė visiškas situacijos ignoravimas.
Siekiant per šiuos porą metų atlikti pastebimą vaidmenį, Lietuvai teks padaryti namų darbus, ypač prieš pirmininkavimo Saugumo Tarybai laikotarpį, kuris numatytas jau šių metų vasarį ir antrą kartą – po penkiolikos mėnesių. Ekspertų teigimu, pirmininkavimas gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei valstybė aiškiai apsibrėžia tikslus, juos kelia atsižvelgdama į turimą patirtį, geba ieškoti konsensuso bei burti panašią poziciją palaikančias valstybes į koaliciją, atranda savo nišų.