BFL

Pagal demografinį senatvės koeficientą rekordininkai – Ignalinos ir Anykščių rajonai. O jauniausi – Šilutės rajono ir Visagino gyventojai.

“Jeigu skaičiuotumėte dabar su turistais, mūsų rajonas būtų jauniausias”, – juokauja Ignalinos rajono savivaldybės meras Bronis Ropė. “Veidas” kalbino merą per patį karštymetį praėjusios savaitės pradžioje, kai visa Lietuva būtų norėjusi mirkti Ignalinos ežeruose arba jūroje. Bet greitai šypsena iš mero lūpų dingo: “Gaila, kad tikrai vasariškų dienų būna nedaug, o kai lietus ir šalta, apie Ignalinos grožį visi greitai pamiršta. Čia žmonės atvažiuoja tik ilsėtis”.

Su linkėjimais sugrįžti

B.Ropė pripažįsta, kad su statistika ginčytis būtų sunku – ji atskleidžia tikrąją padėtį. Sparčiai senstančių savivaldybių daug. Tik Ignalina su Anykščiais ir Zarasais išsiskiria dar labiau nei kitos. Greta šių rajonų galima drąsiai rikiuoti tokius pat gražius ir ežeringus Molėtus, miškingus Švenčionis, vaizdinguosius Lazdijus ir Varėną, Alytaus rajoną. Statistikai demografinį senatvės koeficientą skaičiuoja pagal tai, kiek metų pradžioje pagyvenusių (60 m. ir vyresnio amžiaus) žmonių tenka šimtui vaikų iki 15 metų. Taigi vaikų ten mažai, o peržengusiųjų pensinio amžiaus ribas – daug. Ignalinos rajone daugiau nei 53 proc.

Meras prisiminė kalbas apie 50 km pasienio zonos su Baltarusija atidarymą. Jeigu šią idėją būtų pavykę įgyvendinti, gal ir čia gyvenimas būtų tapęs aktyvesnis. “Kol valstybė neįsikiš, nieko nebus: žmonės kaip važiavo, taip ir važiuos ten, kur gali rasti geresnį uždarbį”, – įsitikinęs B.Ropė.

Praėjusį šeštadienį Ignalinos abiturientams buvo įteikti atestatai. Iš 200 mokyklą baigusių jaunuolių apie 170 ketina studijuoti lietuviškuose universitetuose. Rugpjūtį tradiciškai bus surengtos būsimųjų studentų palydėtuvės, per kurias bus linkima jiems sugrįžti ir tikinama, kad gimtajam kraštui reikės ir jų žinių, ir rankų.

“Bet jie negrįš”, – prognozuoja meras, apgailestaudamas, kad Ignalina anksčiau neturėjo profesinės mokyklos. Net ir tie, kurie išvykdavo amato mokytis į Uteną ar Švenčionis, dažniausiai nebegrįždavo. Prieš porą metų Ignalina kartu su Visaginu atidarė profesinę mokyklą. Po metų turėtų mokslą baigti pirmoji jos laida. Vis šis tas. Įdomu, kiek ją baigusiųjų kursis savame krašte.

Nežinia, ką Ignalinos savivaldybė darytų, jei staiga būrys universitetų absolventų pareikštų norą atvykti ir paklaustų vadovų, ko jie gali čia tikėtis. Ko dar – be vaizdingų apylinkių, ramybės, grybų ir uogų? Darbo atsirastų vienam kitam matematikos, fizikos, kalbų mokytojui, gal medikui. Jie būtų gundomi pasilikti čia dėl palyginti nedidelių komunalinių mokesčių. O štai pradedančiam verslininkui rasti nišą būtų sudėtinga. Į vietos tikrovę kaip į sieną atsimuša gražios kabinetinės kalbos apie verslo gaivinimą ir darbo vietų kūrimą.

Beje, Visagino jaunumas irgi tik sąlyginis. B.Ropė paaiškino, kad dabar jau jis tapo sparčiausiai senstančiu miestu. Istorijon nugrimzdo tie laikai, kai į atominininkų miestą plūdo jauni žmonės, nes čia buvo du kartus didesni atlyginimai nei kitur, be to, čia jie galėjo gauti nemokamą būstą. Jaunos šeimos vedė vaikus į dvylika darželių, iš kurių šiandien telikę keturi, o po dešimties metų galbūt užteks ir vieno.

Po tokio pokalbio su meru parūpo žvilgtelėti į Ignalinos krašto nekilnojamojo turto pasiūlą. Tarkime, nuo sostinės įtampos pavargęs vilnietis įsigeistų pabėgti į šį mielą kraštą ir gyvenimo pradžiai ieškotų nedidelio buto. Interneto svetainė “Aruodas.lt” pasiūlė vienintelį dviejų kambarių buto variantą liūdnai pagarsėjusiame Didžiasalyje. Vienintelis privalumas – kaina, siekianti 16 tūkst. Lt.

Pajūrio optimizmas

Visai kitaip gyvenimas pulsuoja kitame Lietuvos pakraštyje – Klaipėdos rajone, kurio gyventojai vieni jaunesnių. Vicemerė Rūta Cirtautaitė neabejoja, kad gyventojų rajone daugėja, nors naujausių statistinių duomenų neturi. Bent jau ankstesnieji rodė, kad nuo 2007-ųjų jų yra padaugėję maždaug trimis tūkstančiais. Ir daugėja ne tik dėl to, kad ne vienus metus rajonas pripažįstamas tarp geriausiųjų gyventi. Priežastis, žinoma, paprasta – uostamiesčio pašonė. Nemažai žmonių iš rajono į Klaipėdą važinėja dirbti, bet yra ir tokių, kurie iš jos atvažiuoja dirbti į rajoną ir grįžta nakvoti į miestą. Pačioje Klaipėdoje gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei rajone.

“Rajonas jaunėja todėl, kad čia buvo suplanuotos gyvenamajai statybai skirtos teritorijos, jauni žmonės statosi namus ir ruošiasi čia įsikurti. Jokių specialių akcijų nedarome, bet jeigu lankomės kituose rajonuose, visada dovanodami knygas apie savo kraštą kviečiame atvažiuoti čia gyventi, – pasakojo vicemerė. – Neseniai mūsų Drevernos prieplauka buvo pripažinta kaip vienas patraukliausių vandens turizmo objektų. Nors ir nepatekome kaip Zarasų rajonas į pirmąsias vietas, bet vis tiek didžiuojamės. Mums sunku lygintis su ežeringais kraštais, bet sakome, kad esame keturių vandenų kraštas – be ežerėlio bei upių, turime jūrą ir marias”.

Per Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdžius kartais tvirtinama per 60 detaliųjų planų – tiek teritorijų suplanuojama statyboms. O viename plane gali būti ir dešimt gyvenamųjų sklypų. Ne veltui rajono gyventojai atkakliai kariauja su vėjo jėgainėmis – jie nenori joms užleisti savo gyvenamosios vietos.

Panaši padėtis ir Kauno rajone – čia žmonės jaunesni negu Kauno mieste, ir šis skirtumas dar didesnis nei pajūryje. Vilniaus rajonas – irgi vienas jauniausių Lietuvoje. Beje, ir pati sostinė jaunesnė negu demografinio senatvės koeficiento vidurkis. Akivaizdu, kad jauni žmonės ieško galimybių įsikurti didelio miesto pašonėje. Tik štai Alytaus mieste ir rajone susiklostė priešinga padėtis. Dzūkijos sostinės žmonės gerokai jaunesni nei rajono gyventojai. Deja, ši aplinkybė greičiau išimtis iš taisyklės: kiti Dzūkijos rajonai ir puikieji kurortai Druskininkai su Birštonu – ne iš jaunųjų.

“Lietuva kraujuoja, netekdama jaunų žmonių”, – nelinksmą diagnozę ištarė Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos(LiJOT) prezidentas Šarūnas Frolenka. Praėjusią savaitę buvo paskelbta rengiamo Ilgalaikės jaunimo politikos 2010–2018 m. strategijos projekto informacija, kad du trečdaliai į didesnius miestus iškeliavusių jaunuolių nesirengia grįžti į gimtinę. Maždaug tiek pat jaunimo vilioja užsienis – jie norėtų bent trumpam išvažiuoti padirbėti.

Ką duos jaunimo strategija

Vienas strategijos projekto autorių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Piniginės paramos, vaikų ir jaunimo departamento direktoriaus pavaduotojas Steponas Kulbauskas teigė, kad projektas šiuo metu keliauja per ministerijas, o toliau bus rengiamas priemonių planas, apie kurį turėtume išgirsti maždaug po dviejų mėnesių. Tik jis nesieks 2018 m. – bus orientuotas į artimesnius metus. Iš tiesų bus įdomu pamatyti, ką rengėjai pasiūlys šiame plane, nes kol kas konkrečių idėjų negirdėti.

Š.Frolenkos nuomone, mažai savivaldybių randa vidinės migracijos problemos sprendimo būdų. Viena kita įsteigia jaunimo stipendijas, viena kita siūlo lengvatas būstui nuomotis, bet sunkmetis ir šias pastangas apkarpė.

“Baisu, kad Lietuvoje neatsitiktų kaip Latvijoje, kur išvažiavus iš Rygos atrodo, jog viskas baigiasi. Žinoma, hiperbolizuoju. Ilgą laiką mūsų valstybė buvo apgyvendinta gana tolygiai, bet pastaraisiais metais kai kurie rajonai praranda gyvybingumą”, – sakė Š.Frolenka, prisiminęs bendrą jaunimo ir valdžios atstovų posėdį apie vidinę ir išorinę migraciją. Jiems tada sunkiai sekėsi rasti sėkmės pavyzdžių.

Kol ilgalaikė jaunimo politikos strategija sulauks konkrečių priemonių plano, Laisvosios rinkos institutas praėjusią savaitę pasiūlė pertvarkyti profesinį mokymą, nes jis neatitinka nei besimokančiųjų, nei darbdavių poreikių. Ar pagal instituto idėją pritaikius bendrojo lavinimo mokyklas skirtingoms moksleivių grupėms pasikeistų šių jaunuolių supratimas apie būsimą profesiją? O kartu su ja ir apie savo vietą gimtinėje?

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyriaus jau ketverius metus atliekamas Kaimo raidos stebėsenos tyrimas, kuriuo siekiama įvertinti pagrindinius demografinius, ekonominius ir socialinius procesus Lietuvos kaime, galėtų sėkmingai prisidėti ir prie jaunimo politikos strategijos. Tačiau vienas tyrimo vadovų dr. Gediminas Kuliešius “Veidui” sakė, kad kol kas strategijos kūrėjų šis tyrimas dar nesudomino. Kai tokie specialistų darbai prasilenkia, kyla abejonių, ar ši strategija netaps dar viena duokle biurokratinei sistemai, mat sukurti ją buvo privalu orientuojantis į atitinkamą europinę strategiją.

Beje, instituto tyrimo medžiagoje esama ir netikėtos statistikos: 2008 m.s į kaimą atvyko beveik 2 tūkst. žmonių daugiau, negu išvyko. Mokslininkai padarė išvadą, kad tai gali būti susiję ir su prasidėjusia ekonomine krize, bet šiam faktui patvirtinti reikėtų detalesnių tyrimų. Ir nors visoje Lietuvoje pastaraisiais metais gyventojų mažėjo, o visuomenė seno, kaimo gyventojų dalis išliko stabili, sudarydama trečdalį visų šalies gyventojų. Tačiau kaime 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonės sudaro didesnę dalį nei mieste. Todėl dar kartą pažvelgę į demografinio senatvės koeficiento žemėlapį pamatysime, kad tamsus šešėlis, užgulęs Lietuvos šiaurės rytus ir pietus, yra daugiau nei baugus.