Žymaus aktoriaus savižudybė ir girto Seimo nario smūgiai žmonai tėra ledkalnio viršūnė – Lietuvoje girtavimas pasiekė epideminį mastą.

„Ar jūs – alkoholikas?“ – praėjusią savaitę „Veidas“ tiesiai paklausė Seimo nario konservatoriaus Egidijaus Vareikio, kuris, būdamas neblaivus, pakėlė ranką prieš žmoną. Sutuoktinė, su kuria politikas pragyveno 32 metus, neblaiviam vyrui puolus smurtauti pati kreipėsi į policiją. „Savo ligos istorijoje tokios diagnozės neturiu“, – teatsakė E.Vareikis ir skubiai nutraukė nemalonų pokalbį.
Kas iš tikrųjų įvyko tą savaitgalį Seimo nario namuose? Ar tai iš tiesų buvo netikėta organizmo reakcija į po kelerių metų abstinencijos pavartotą alkoholį, kaip dabar ginasi pats E.Vareikis, ar nuolatinio girtavimo pasekmė ir galbūt jau ne pirmas bandymas smurtauti šeimoje, tik šįkart tai jau galutinai perpildė artimųjų kantrybės taurę? E.Vareikis kartą jau teisinosi dėl svaigalų – kai 2008 m. įkliuvo vairuodamas neblaivus. Tačiau nei tada, nei dabar viešai nepripažino, kad yra priklausomas nuo alkoholio, nors apie tai dabar užsimena jo žmona, o politiko bendražygiai jau be užuolankų patvirtina: E.Vareikis – jau ilgus metus alkoholikas. Pasak parlamentarų, jam nedelsiant reikalinga pagalba, nes priešingu atveju pasekmės gali būti nebeatitaisomos.
„Visi žymiausi psichiatrai, priklausomybių specialistai sako, kad vienintelis šansas, norint išsivaduoti iš alkoholizmo, yra pripažinti sau ir kitiems, kad tu esi priklausomas nuo alkoholio. Kaip numato Minesotos programa, turi pasakyti: aš, Naglis Puteikis, esu alkoholikas, man reikalinga pagalba. Ir tuomet ta pagalba atsiranda, tik tada įsižiebia viltis iš to išsivaduoti“, – kad viešas ligos pripažinimas galėtų padėti E.Vareikiui atsitiesti, neabejoja jo partijos kolega Naglis Puteikis. Jis yra vienas nedaugelio Lietuvos politikų, kuris neslepia, kad taip pat kovoja su potraukiu alkoholiui.
„Puikiai suprantu, ką reiškia gerti ir nebegalėti sustoti“, – priduria N.Puteikis. Jis alkoholiu svaiginosi daugybę metų: šeši bokalai alaus per dieną buvo tapę norma, o jei norėdavo, kaip pats sako, „nusmigti“, išgerdavo septintą. N.Puteikio gyvenimas ėmė virsti nuolatinėmis išgertuvėmis, kol vieną dieną tada dar tik būsimam Seimo nariui atsivėrė akys. Permainoms tuometinis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas ryžosi po to, kai būdamas visiškai girtas buvo sulaikytas pareigūnų ir atsidūrė areštinėje. „Akyse ir dabar aiškiai matau tą vaizdą: policininkai atrakina areštinės duris, įeina žurnalistai, fotografuoja mane, o aš sėdžiu kampe kaip žiurkė… Kitą dieną visų atsiprašiau ir nustojau gerti. Ši istorija man padėjo sustoti. Žinote, ir dabar karts nuo karto „Lietuvos ryte“ pasirodanti mano nuotrauka už grotų pakankamai gerai motyvuoja…“, – teigia svaigalų atsisakęs N.Puteikis.
Politikas tikina, kad alkoholikų yra ir kiekvienoje Seimo frakcijoje, ir kituose svarbiuose valstybės postuose, tačiau dauguma jų šį klastingą polinkį slepia, kolegų nuodėmes kaip įmanydami dangsto ir jų politiniai bendražygiai. Todėl tik tokios istorijos, kokioje netikėtai atsidūrė E.Vareikis, atverčia kortas. „Yra tokių, kurie gali išgerti pusę litro degtinės, bet jų akys, veidas neparausta, nejusti net kvapo, kai jie kalba, todėl tu, sėdėdamas metro atstumu, nieko net neįtarsi“, – kad ne vien tarp žemiausių visuomenės sluoksnių, bet ir tarp Lietuvos elito yra gausu neatsispiriančiųjų alkoholiui, tvirtino N.Puteikis.
Savo kailiu patyręs, kokia pavojinga gali būti draugystė su alkoholiu, N.Puteikis ne kartą siūlė pagalbą kai kuriems parklupusiems kolegoms. Pamatęs, kad į alkoholio liūną vis giliau grimzta Rokas Žilinskas, jis ne kartą bandė priversti jį atsitokėti: „Pamačiau, kad jis nebevaldo padėties, ir tris kartus susitikęs jam sakiau: „Rokai, tu alkoholikas, tau „ragas“, užsimuši girtas – juk vienas gyveni“. O jis man triskart atsakė, kad neturi problemų dėl alkoholio. Kai pakartojau jam tai ketvirtą kartą, jis jau neneigė, kad turi problemą. Ir po savaitės jo veidas jau buvo šviesesnis“, – prisimena N.Puteikis ir priduria: „Na, o Vareikis – atvirkštinis procesas. Tąsyk kai papuolė neblaivus prie vairo, jis sakė: klystu, atleiskit, turiu problemų, bet pasitaisysiu, o šįryt frakcijoje puolė visus kaip žvėris neigdamas savo priklausomybę. Dabar jis yra atsidūręs pavojingiausioje situacijoje ir jei mes jo nesustabdysim, kokią dieną jis galbūt įlips girtas į automobilį ir ką nors sužalos“, – nuogąstauja N.Puteikis.
Ką E.Vareikiui, dabar ieškančiam išėjimo iš alkoholio liūno, patartų per šį košmarą jau taip pat perėjęs parlamentaras R.Žilinskas? Jis prašo visų pirma duoti kolegai erdvės atsikvėpti: „Aš suprantu, kad iš politiko mes reikalaujame nepriekaištingos reputacijos, tačiau to reikalaudami turėtume įvertinti ir asmenines žmogaus pastangas, kurias jis deda siekdamas atsitiesti, atitaisyti pašlijusią reputaciją bei susidoroti su neganda, kuri yra alkoholis. Nepatarinėsiu nieko, tik prašysiu jūsų ir kitų, kurių dėmesį prikaustė ši istorija, suprasti, kad žmogus atliko viešą išpažintį, o tai jau yra labai daug. Dabar jam reikia duoti erdvės išsilaižyti tą žaizdą, kurią jis padarė sau, savo šeimai, savo bendražygiams“, – sako R.Žilinskas.
Neseniai viešai prisipažinęs, kad jau daug metų grumiasi su priklausomybe alkoholiui, R.Žilinskas sako, kad viešumas yra jo terapijos dalis – būdas vėl nepatekti į užburtą alkoholizmo ratą, iš kurio pagaliau ištrūko. Lūžis, paskatinęs politiką sukaupti valią pokyčiams, įvyko prieš keturis mėnesius.
„Aš jau seniai kovoju su šita bėda ir vienu metu man atrodė, kad galiu nuo jos apsisaugoti tiesiog slopindamas save vaistais – raminamaisiais. Tą kartą, nepraėjus išgertų vaistų poveikiui, aš išgėriau dar vaistų, o tada dar alkoholio. Mano sesuo ir draugė, paskambinusios man maždaug vienu metu, suprato, kad su manimi kažkas ne taip, jos susiskambino tarpusavyje, o tada draugė metė darbus ir puolė pas mane, pakeliui iškvietė ir greitąją pagalbą. Kai ji ir greitoji atvyko, aš buvau jau pradedamas paralyžiuoti. Tai reiškia, kad jei būčiau nuėjęs miegoti, būčiau daugiau nebeatsikėlęs. Tada supratau, kad ribą jau peržengiau, man dievulis davė bilietą atgal ir aš šito bilieto iš rankų jau nebepaleisiu“, – atvirauja R.Žilinskas. Pasak politiko, riba tarp pasilinksminimo ir priklausomybės yra plona kaip voratinklio gija, ir vartojančiajam alkoholį labai sunku pajusti, kada jis ją peržengia. „Mane tai labai išgąsdino, kai aš supratau, kad nebežinau, kur yra ta riba, kai aš jau gulėsiu prie kioskelio arba tarpuvartėje gersiu denaturatą“, – prisipažįsta politikas.
Šiandien R.Žilinskas mokosi gyventi ir linksmintis be alkoholio. Seimo narys neslepia, kad vartoja specialius vaistus, blokuojančius fermento, padedančio skaidyti alkoholį, kepenyse gamybą. Tai reiškia, kad jei jis vėl paragautų alkoholio, atsidurtų reanimacijoje. „Tai tarsi tramdomieji marškiniai, kurie išmoko tave gyventi be alkoholio. Po kurio laiko man šitų vaistų jau nebereikės, bet mes pasiliekame eiti peilio ašmenimis – viena vienintelė taurelė gali vėl nublokšti į balą, iš kurios tu arba pakilsi, arba ne.“

Geria ir vargšai, ir elitas

Vien tarp žymių Lietuvos rašytojų, aktorių, politikų ir verslo atstovų suskaičiuotume ne vieną dešimtį, kurie taip ir nepajėgė pasipriešinti šiai gniuždančiai priklausomybei. Pastarąjį dešimtmetį alkoholis pasiglemžė daugybę iškilių meno ir kultūros veikėjų, įžengusių vos į penktą šeštą dešimtį ir galėjusių dar ilgus metus džiuginti mus savo talentu, gyvybių. Vieni jų, kaip rašytojai Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Valdemaras Kukulas ar Tomas Arūnas Rudokas, lėtai užgeso patys, kiti, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, nebepakeldami įtampos ir konflikto su savimi, pasirinko savižudybę. Visos šios kūrybingos asmenybės tapo alkoholio ir savo silpnumo aukomis.
Tačiau viešos alkoholizmo ir girtavimo dramos, kurių epicentre atsiduria žymūs menininkai ar politikai, tėra ledkalnio viršūnė – kiekvienais metais Lietuvoje vartodami alkoholį suserga, nusižudo, žūva avarijose, paskęsta, mirtinai sušąla ar degraduoja dešimtys tūkstančių žmonių. Vis dėlto šios viešos istorijos turi ir teigiamų bruožų – jos padeda keisti Lietuvoje susiformavusį alkoholiko įvaizdį ir atkreipia valstybės bei visuomenės dėmesį į nebevaldomu tapusį girtavimo šalyje mastą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Pagaliau pripažįstama, kad alkoholis yra didelė problema ir šią bėdą gali turėti ne tik asocialūs asmenys, stovintys šlapiu klynu prie konteinerio, bet ir labiausiai gerbiami visuomenės atstovai, – sako Vilniaus universiteto toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras. – Iš tiesų yra visai nesvarbu, kokiai visuomenės grupei tave priskiria, elitui ar užribiui. Tavo kepenys, inkstai, smegenų struktūra, priklausomybės esmė dėl to niekaip nesikeičia. Politikai, menininkai taip pat žmonės, o išbandymas šlove yra labai sunkus dalykas – turi būti stipri asmenybė, kad su tuo susidorotum.“
Ąžuolyno klinikos direktorius gydytojas psichiatras Raimundas Alekna tvirtina, kad Lietuvos kaimai yra prasigėrę daug labiau negu miestai, o savižudybių lydere pasaulyje mūsų šalį daro būtent geriantys kaimo vyrai, kurių nusižudo daug daugiau nei miestiečių. Kita vertus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga mano, kad tarp elito priklausomybė nuo alkoholio turėtų būti paplitusi ne mažiau, nei kituose visuomenės sluoksniuose, tačiau dėl galimybių į namus kviestis privačius blaivintojus, gydytis privačiose nuo žmonių akių paslėptose klinikose susidaro įspūdis, kad elitas gerti moka, todėl neprasigeria. „Visi tyrimai, kurie atlikti siekiant įvertinti alkoholio vartojimą, parodė, kad tarp alkoholį vartojančių skirtingo išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių nėra didelių skirtumų. Tik elitas geria brangius gėrimus, o neturtingi pigiausius, jei visai neturi pinigų – geria odekoloną. Bet visi galų gale gauna tą patį etilo alkoholį, – teigia A.Veryga. – Diplomatai sako, kad jie patenka į rizikos grupę, nes jiems pagal protokolą priklauso išgerti, aktoriai gali sakyti, kad juos dažnai vaišina po spektaklių, o gydytojai – kad jiems pacientai butelių prineša, bet kai koks nors kaimo žmogus važiuoja malkų pas kaimyną, tai irgi dažniausiai gauna išgerti. Kontekstai labai skirtingi, o rezultatas išeina panašus. Skirtumas tas, kad jei koks Jonas prisigėręs kaime važiavo su arkliu, tai nelabai įdomu, o jei Seimo narys girtas davė žmonai į nosį, tai visiems įdomu pasidarė.“
Kaip šiuolaikinis mokslas apibūdina alkoholizmą ir kuo žalingas gali būti alkoholio vartojimas?
Alkoholizmas ir girtavimas, kaip sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis, yra viena baisiausių šių dienų žmonijos rykščių, stumianti žmogų į degradaciją bei susinaikinimą, labiausiai lemianti trumpą lietuvių, palyginti su kitais europiečiais, gyvenimo trukmę, didesnį sergamumą, savižudybių mastą, mirčių avarijose ir nuo kitų išorinių priežasčių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.