Per pastaruosius dvidešimt metų, Statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos emigravo apie 615 tūkst. šalies gyventojų, už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių. Naujoje vyriausybinėje programoje “Globali Lietuva” pagaliau pripažinta, kad raginimai grįžti rezultato nedavė – tapome diasporine valstybe, tad reikia keisti valstybės santykį su lietuviais užsienyje: ne tik agituoti grįžti, bet ir kviesti gyvenant svetur prisidėti prie eksporto rinkų, investicijų paieškos, jungtis į bendrą kultūrinę, socialinę, mokslo ir komunikacijos erdvę.
Tai kapituliacija ar racionalus realybės pripažinimas? To klausiame Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos narės, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen.

J.C.: Tai ne kapituliacija, o fakto konstatavimas. Gerai, kad “Globalios Lietuvos” programoje išgryninti nauji tikslai, tačiau blogai, kad nėra pasiūlyta jų įgyvendinimo mechanizmo. Jei jo nebus, ši strategija atguls į stalčių kaip visos ligšiolinės.
Programoje rašoma, kad jos vykdytojos – ministerijos, valstybinės tarnybos. Užsienio reikalų ministerijos klausiame, kodėl neįtraukiate užsienio lietuvių organizacijų, – juk mes daugelį programos tikslų, tarp jų bendruomeniškumo skatinimą tarp tautiečių, lietuvybės išlaikymą, lituanistinių savaitgalinių mokyklų veiklą, Lietuvos vardo garsinimą ir jos pozityvaus įvaizdžio kūrimą ir sklaidą, svetimšalių Lietuvos draugų būrimą ir labdaringą veiklą Lietuvai atliekame jau 60 metų. Sako, negalima, nes PLB – visuomeninė organizacija. Jeigu jūs mums sukursite strategiją, patys turėsite ją vykdyti, o jei norite abipusės naudos, turime jos įgyvendinime visateisiškai dalyvauti. Jokia valstybės institucija nieko nebegali išsireikalauti iš svetur gyvenančių lietuvių – tai galima pasiekti tik savanoriškumo principu. Tai vienintelis būdas kartu kurti Lietuvos ateitį.
VEIDAS: Ar dabartiniai emigracijos mastai, Jūsų manymu, pavojingi valstybei, o gal tai tiesiog globalizacijos išdava ir nėra prasmės su tuo kovoti?
J.C.: Kartais manau, kad mes jau kaip jotvingiai ar prūsai – sparčiai artėjame prie tautos genofondo, kalbos išnykimo. Iš kitos pusės, globalizacija, narystė ES atvėrė duris – žmonės turi teisę laisvai judėti, tam ir buvo kuriamas dabartinis pasaulis. Bet Lietuvai emigracijos mastai pavojingi, ir ne veltui “Globalios Lietuvos” programoje atsirado žodžiai, kad Lietuvos ir užsienio lietuvių bendravimas turi būti pagrįstas abipuse nauda, pagarba ir partneryste. Tai apeliacija į mūsų tautos išlikimą, kad ir kur gyventų lietuviai. Atstumai nebeturi tokios reikšmės, kai yra lėktuvai ir internetas. Svarbiausia neatitolti emociškai, ir čia gali pasitarnauti pilietybės klausimo sprendimas.
Žinoma, vien lietuviškas pasas neprivers užsienyje gyvenančio lietuvio balsuoti per rinkimus ar leisti vaiką į lietuvišką mokyklėlę, bet juk ir Lietuvoje ne visi balsuoja. Tačiau reikia palaikyti tuos užsienio lietuvius, kurie nori prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo.
VEIDAS: Vis dėlto ar pilietybė Lietuvą palikusiems nebe dėl politinių, o dėl ekonominių priežasčių nėra labiau naudos, o ne patriotizmo išraiška?
J.C.: Svarbiausia – emocinis ryšys su tėvyne. Dar sustiprintas ir teisiškai, jis tampa stipresnis. Nuo tos dienos, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad lietuvis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, negali išlaikyti ir Lietuvos pilietybės, prasidėjo mūsų širdagraužis. Naujos redakcijos Pilietybės įstatymas reabilitavo visus lietuvius, kuriems pilietybę atėmė okupantas. Tačiau mūsų, lietuvių, valdžia dabar atėmė pilietybę savam trečiabangiui. PLB  visą laiką citavo Konstitucijos 12,18 ir 32 straipsnius, įteisinančius  prigimtinę teisę į pilietybę. Ir ji iš tikrųjų yra vienintelė tikroji priklausomybė vienam ar kitam kraštui, o visos kitos – tik prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų.
PLB ir toliau kovos dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo tiems, kurie ją turėjo ir prarado įgydami kitos šalies pilietybę. Iš to šiemet kilo ir visuomeninis judėjimas “Lietuvos pilietybei išlaikyti”, į kurį vienijasi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos lietuviai, suprantantys, jog visų lietuvių, kad ir kur jie gyventų, vienybė – pagrindinė tautinė jungtis.
VEIDAS: Minite teises. O kokios užsienio lietuvių pareigos tėvynei?
J.C.: Gyvename kitoje valstybėje ir kitoje aplinkoje, bet neatsiejamas jausmas, kad turime atlikti pareigą ir tėvynei, iš kurios išvažiavome, turime perduoti savo vaikams meilę Lietuvai, išmokyti juos lietuviškai, visokeriopai padėti Lietuvai. O jei žmogus atstumiamas, jam atimama prigimtinė pilietybė, kiek jis tam norės skirti savo laiko, energijos, lėšų?
VEIDAS: Vis dėlto kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų remti svetur dažnai kur kas turtingiau gyvenančių ir Lietuvai mokesčių nemokančių tautiečių organizacijas, mokyklėles ar mokėti už Lietuvoje paliktų vaikų mokymąsi mokyklose?
J.C.: Remdami mokyklėles remiame ateitį, suprasdami, kad ir Lietuvos, ir užsienio lietuviai – viena tauta, Lietuva – diasporinė valstybė ir reikia rūpintis visais lietuviais, nes ir jie rūpinasi Lietuva. Lietuvoje dabar susikoncentruota matyti tik ekonominę naudą – jei ko negalima paversti pinigais, tai jau nenaudinga ir neverta dėmesio.
Bet galime iš užsienio lietuvių gaunamą naudą skaičiuoti ir pinigais. Oficialiai skelbtas bankų mokėjimų balansas rodo, kad 2010 m. užsienio lietuviai į Lietuvą pervedė 4,1 mlrd. Lt, tai prilygo beveik ketvirtadaliui Lietuvos gyventojų į rankas gauto darbo užmokesčio. Skaičiuojama, kad prie tų 4,1 mlrd. Lt pridėjus tai, kiek užsienyje gyvenantys lietuviai išleidžia pinigų grįžę į Lietuvą, susidaro apie 6 mlrd. Lt. Palyginimui: visa ES parama Lietuvos 2010 m. biudžete buvo 7,9 mlrd. Lt. Vadinasi, užsienio lietuvių 6 mlrd. Lt padalijus trims milijonams Lietuvos gyventojų vidutiniškai išeitų po 2 tūkst. Lt kiekvienam.
Taip, užsienio lietuviai padeda ne visiems, o savo šeimoms, bet padėti nors vienam lietuviui – vadinasi, padėti Lietuvai. Be to, tie pinigai išleidžiami Lietuvoje ir valstybės biudžetas nuo nupirktų prekių ir paslaugų gauna vartojimo mokesčius. Tik tą reikia matyti ir teisingai vertinti. Per Užsienio reikalų ministeriją iš Lietuvos biudžeto 2010 m. užsienio lietuvių veiklai ir lietuviškoms mokyklėlėms skirta apie 1 mln. Lt, o atgal į Lietuvą grįžo apie 6 mlrd. Lt.
VEIDAS: Apklausos rodo, kad tik trečdalis emigruojančiųjų ketina grįžti į Lietuvą, bet ir jie tiksliai neplanuoja kada. Ką Lietuvos valstybės institucijos turėtų padaryti, kad vis dėlto nors toji dalis grįžtų?
J.C.: Reikia suvokti, kad lietuviai išvyksta dėl skirtingų priežasčių, ir skirtingoms kategorijoms reikia skirtingų sąlygų grįžti. Jaunimas, išvykęs studijuoti, pamatyti pasaulio, išmokti naujų mąstymo ir veiklos būdų, norės grįžti, tik reikia, kad Lietuvoje turėtų kur panaudoti įgytą patirtį. Kita dalis išvažiuoja dirbti, nes neturėjo darbo Lietuvoje. Kuo greičiau čia atsiras darbo vietų, tuo greičiau jie matys galimybių grįžti.
Trečia kategorija – tie, kurie sukūrė šeimas su kitų šalių piliečiais. Šitų nereikia nė laukti. Tai būtų sugrįžimas tik vienam žmogui, o kitam – emigracija. Jiems kaip tik labai reikalingos lietuviškos mokyklėlės, kad lietuviška pusė galėtų konkuruoti su kitos tautos puse jau svetur gimusių vaikų gyvenime, rodyti, kad jis turi kitas šaknis, kad ir Lietuvai jis svarbus.
O labiausiai atbaido blogoji patirtis sugrįžus. Vienas pavyzdys: mano buvęs bendraklasis po 18 metų Vokietijoje su šeima grįžo į Lietuvą. Profesionaliam slaugytojui darbo buvo, bet jo nepriėmė, nes jis neturėjo pripažintų Lietuvoje mokslo baigimo dokumentų. Liepė juos siųsti Švietimo ir mokslo ministerijai, kur jie išgulėjo tris mėnesius, tada buvo paaiškinta, kad reikėjo siųsti į Sveikatos apsaugos ministeriją. Ten jie vėl išgulėjo mėnesius. Po pusės metų vyrui pradėta mokėti socialinė pašalpa. Po dvejų metų dokumentus pripažino, bet medicinos įstaigoje jam pasiūlė 800 Lt algą. Dabar jis ieškosi darbo Norvegijoje.
Sugrįžimui reikia bent jau to, kad žmonių mėnesių mėnesiais netampytų dėl biurokratinių dalykų. Tuo rūpinosi Lietuvių grįžimo į tėvynę informacinis centras, bet jį panaikino.
VEIDAS: O kaip su savo tautiečiais, gyvenančiais svetur, bendrauja Šveicarija?
J.C.: Iš Šveicarijos kasmet išvyksta apie 9 tūkst. šveicarų, dabar svetur jų apie 700 tūkst. – maždaug 10 proc., trys ketvirtadaliai yra dviejų šalių piliečiai. Šveicarija visus juos vadina ne emigrantais, o Penktąja Šveicarija, lygiaverte keturiems Šveicarijos kalbiniams regionams. Ja rūpinasi užsienio šveicarų organizacija ASO, finansuojama įvairių fondų ir remiama iš valstybės biudžeto. Ji leidžia laikraštį, kurį nemokamai gauna visi užsiregistravę užsienio šveicarai, nesvarbu, kuriame žemyne gyventų, iš Šveicarijos mokytojai siunčiami dirbti į užsienyje esančias šveicarų mokyklas, yra fondas, skirtas jaunimui studijuoti Šveicarijoje, yra net tokių fondų, kurie paremia svetur gyvenančiuosius, jei šie nukenčia dėl politinės situacijos ar gamtos katastrofų.
O 1991 m., švenčiant Šveicarijos 700 metų jubiliejų, sukurtas specialus fondas, kuris užsienio šveicarų vardu nupirko žemės sklypą prie Keturių Kantonų ežero Bruneno miestelyje ir pavadino jį Užsienio šveicarų aikšte. Tuo norėta pabrėžti, kad kiekvienas svečioje šalyje gyvenantis šveicaras turi gabalėlį žemės, kuris priklauso jam tėvynėje, ir jis gali į jį bet kada sugrįžti. Tai tikra priešingybė Lietuvos tikrovei, kai net prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę atimama įstatymu.
VEIDAS: Ar Jūs pati kartais pasvarstote apie grįžimą į Lietuvą?
J.C.: Jau 18 metų su vyru danu gyvename Šveicarijoje, čia gimė abu mūsų sūnūs. Gyvendama vokiškoje aplinkoje 50 proc. kalbu angliškai, nes taip šnekamės šeimoje, o dirbu verslo anglų kalbos dėstytoja įvairiose kompanijose, ir 50 proc. lietuviškai, nes visas mano laisvalaikis skirtas veiklai lietuviškose organizacijose, bendraujant su lietuviais Lietuvoje ir kitose šalyse. Bent keturiskart per metus atvažiuoju į Lietuvą. Emociškai iš Lietuvos aš nebuvau išvykusi.