Lietuvos politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas šiandien dažniausiai nulemiamas Briuselyje, todėl visiškai nesuprantama, kodėl Europos Komisijos pirmininko J.C.Junckerio metinis pranešimas nesukėlė rimtų debatų apie mūsų žemyno, o drauge ir Lietuvos ateitį.

Europos Komisijos (EK) metinio pranešimo, numatyto ES dokumentuose, tikslas yra pranešti ES bendruomenei, kokie svarbiausi teisės aktai EK bus siūlomi per visus metus.

EK rinkimų metu Jeaną Claude’ą Junckerį jo oponentai vadino technišku ir uoliu biurokratu, neturinčiu ES vizijos. Bet jo metinis pranešimas atskleidė visiškai kitą jo pusę. Pranešimo tezių blaivumas, pagrįstas pamatinėmis ES vertybėmis, ir pateikta tiek artima, tiek tolimesnė ES vizija nepalieka vilčių net nuosekliausiems euroskeptikams sumenkinti šio pranešimo reikšmės.

Belieka apgailestauti, kad toks politinis matymas Lietuvos politikai ir apskritai viešajai erdvei dar vis nepasiekiamas. Kita vertus, tenka susitaikyti, kad iš minios instinktais gyvenančios Lietuvos politikos ir žiniasklaidos nieko daugiau ir negalime tikėtis. Šalį jos piliečiams nepatrauklią daro ne tik jos ekonominis ir socialinis atsilikimas, bet ir neambicingas provincialus gyvenimo ritmas, kasdien leidžiant save sau ir kitiems apgaudinėti.

Šalies vadovų ir kitų politikų nuolat skleidžiamas šlykštus melas apie mūsų galimybes priimti tik kelis šimtus pabėgėlių yra akivaizdus įrodymas, kad Europos dalimi tapome pervertinus mūsų pajėgumą ja būti.

EK pirmininkas apibendrino tai, apie ką seniai diskutuojama Europos intelektualų sluoksniuose: ES yra per mažai Europos ir per mažai sąjungos. Europos uostus pasiekusių laivų išsiuntimas atgal į jūrą su pabėgėliais, jų stovyklų ardymas ir deginimas, akių užmerkimas prieš pabėgėlių skurdą ir bejėgiškumą nėra Europa.

Europa yra neturtingo Graikijos miesto Koso kepėjas, dalijantis duoną alkaniems ir pavargusiems pabėgėliams. Europa yra Miuncheno ir Pasau studentai, atiduodantys pabėgėliams savo drabužius ir antklodes. Europa yra Austrijos policininkas, svetingai ir mandagiai pasitinkantis pabėgėlį, perėjusį Austrijos sieną. Tai yra Europa, kurioje nori gyventi ir EK pirmininkas J.C.Junckeris.

Europinių vertybių stoka, sąjungos trapumas ir dažnas teisinis bei fiskalinis neapibrėžtumas neleido užkirsti kelio atskirų valstybių politikų neatsakingam, tik populizmu grįstam viešųjų finansų valdymui.

J.C.Junckeris priminė, kad Europoje kone kiekvienas pilietis kada nors yra buvęs pabėgėliu. Europos istorijoje rasime milijonus europiečių, bėgusių nuo religinio ir politinio persekiojimo, karo, diktatūros ar priespaudos. Nepaisant šiandienės Europos trapumo ir dažnai perdėtai įsikalbėto silpnumo, ji yra laisvės, vilties ir stabilumo švyturys Artimųjų Rytų ir Afrikos žmonių akyse.

Tuo derėtų didžiuotis ir mažiau bijoti. Europa šiandien, nepaisant didelių skirtumų tarp jos narių, yra turtingiausias ir stabiliausias žemynas pasaulyje. Ji turi galimybių ir priemonių padėti tiems, kurie bėga nuo karo ir priespaudos.

EK pirmininkas sąžiningai įvardijo ir Graikijos problemą. Derybos su Graikija dėl reformų būtinybės išbandė visų ES narių kantrybę. Buvo prarasta daug laiko ir pasitikėjimo. Tiltai sudeginti. Iš abiejų pusių skrido įžeidžiančių ir solidarumo neskatinančių žodžių, kurių atgal nesugrąžinsi, jie dar ilgai nebus pamiršti. Būta politinio pykčio, barnių, gąsdinimų, žvelgta į bedugnę. Visi turime mokytis gyventi atsakingai.

Tačiau EK pirmininkas pareiškė savo nuomonę ir dėl narystės euro zonoje neatšaukiamumo. Kol ES sutartys nėra pakeistos, EK turi daryti viską, kad padėtų į bėdą pakliuvusiam euro zonos nariui, o ES neturėtų virsti techniniu euro zonos prižiūrėtoju, nesugebančiu atskirti pridėtinės vertės mokesčio padidinimo viešbučiams ir maistui, prabangos prekėms ir sveikatos apsaugai. Socialinio jautrumo negalima pamiršti ir mąstant apie Graikiją.

Sparčiai primityvėjančioje Lietuvos politikoje lyderiai nejaučia pareigos mąstyti apie valstybės ateitį, o tik primityvai pataikauja ksenofobinėms, kupinoms prietarų ir išankstinio nusistatymo nuotaikoms, „diskutuoja“, kiek – 100 ar 200 pabėgėlių Lietuva gali priimti ir taip „prisėdėti“ prie ES valstybių solidarumo priimant pabėgėlius.

Primityvumas lemia ir tai, jog diskusijose dėl pabėgėlių nutylima, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą paliko pusė milijonų žmonių. Pamirštama, kaip entuziastingai dalis lietuvių dalyvavo išžudant 200 tūkst. Lietuvos žydų, o antisemitizmas tebėra lietuvio bruožas.

Nediskutuojame apie tai, kad pabėgėlių priėmimas galėtų bent iš dalies kompensuoti mūsų demografinius praradimus, pakeisti Lietuvą, mokant jos piliečius tolerancijos kitoms tautoms bei konfesijoms ir taip mūsų kraštą paverčiant iš bažnytkaimio į modernią Vakarų valstybę.

Europa, susidurdama su kariniais, ekonominiais ar kitais sunkumais, visada pasiekdavo naują kultūros, ekonomikos, socialinio solidarumo ir intelekto lygį. Šiandien žmonės, bėgantys į Europą, nebūtinai yra tie, kuriems reikia viską duoti, viską už juos jų gyvenime sutvarkyti. Neabejotina, kad tarp jų yra daug tokių, kurie viską susitvarkys patys ir prisidės prie vietos bendruomenių gerovės.

Apie 60 proc. palankiai pabėgėlių priėmimą vertinančių vokiečių mano, kad pabėgėliai padės į gera pasikeisti jiems patiems ir visai Vokietijai. Tyrimai rodo, kad kontaktai su kitos kultūros žmonėmis yra tolerancijos priežastis. Glosaro miestelio burmistras krikščionis demokratas O.Junkas ragino vokiečius ne kovoti su pabėgėliais, o reikalauti kuo daugiau pabėgėlių Vokietijai.

Meras laikosi nuomonės, kad Europos demografiją gali išgelbėti tik imigracija. Glosaras per kelerius metus neteko dešimtadalio gyventojų, jam reikia bent 200 naujų žmonių kasmet vien tam, kad gyventojų skaičius toliau nemažėtų ir būtų įmanoma išlaikyti mokyklas, ligoninę, apskritai išsaugoti infrastruktūrą.

„Mes esame tik naujo, ilgo kelio pradžioje. Ekonomikos krizė nesibaigė, o tik buvo pristabdyta“, – savo kalboje pabrėžė J.C.Junckeris. Todėl Europos Komisija turėtų ir toliau skatinti ekonomikos augimą, kurdama investavimo programas, taip pat turėtų būti kuriamos šį augimą skatinančios ekonominės ir monetarinės ES sąlygos.

Lietuvai taip pat būtina bent pabandyti įžvelgti naujo kelio kryptį. Turėtume ne bijoti pabėgėlių, o daryti viską, kad jie mus pasiektų, ir prašyti, kad pabėgėliai pasiliktų gyventi tuštėjančioje Lietuvoje, prisidėdami prie valstybės išlikimo. Jei pabėgėlių atvyktų net 30 tūkst., tai sudarytų tik procentą visų šalies gyventojų.

Skaudžiausia būtų sužinoti, kad jie atvykti į Lietuvą nenori.