Atskleistas prieš 20 metų įvykęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vadovų M.Gorbačiovo ir H.Kohlio sąmokslas nepaleisti Baltijos šalių iš Sovietų Sąjungos.

Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje visai nesukrėtė nei tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, nei Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio: abu lyderiai telefonu ne sykį buvo aptarę galimą jėgos panaudojimą prieš Baltijos šalių gyventojus, mat jie vylėsi, kad trys Baltijos šalys nepasitrauks iš Sovietų Sąjungos.
Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” paviešino iki tol nežinomų telefoninių pokalbių išrašus, iš kurių matyti, kad dažnai dabar didvyriu laikomas ir pats save taip piešiantis tuometinis SSRS vadovas M.Gorbačiovas paskutinėmis SSRS žlugimo dienomis nebuvo toks jau kilnus, o galbūt net pats davė įsakymą važiuoti su tankais į minią, stovinčią prie Vilniaus televizijos bokšto. Ir netgi su tyliu Vakarų pritarimu, kurio, nors ir netiesioginio, M.Gorbačiovas telefonu sulaukė ir iš savo gero bičiulio Vokietijos kanclerio H.Kohlio, ir net iš JAV prezidento G.W.Busho.

Žinojo apie kruvinus planus
Beje, H.Kohlis – jokia išimtis. 1990–1991 m. Vakaruose beveik nebuvo politikų, kurie būtų patikėję, kad M.Gorbačiovas niekaip nesusijęs su kruvinais konfliktais sovietinėse respublikose – Gruzijoje, Kalnų Karabache, Lietuvoje. Tačiau niekas to nesureikšmino – Vakarų vadovams buvo daug svarbiau ne keliolika ar keliasdešimt žuvusiųjų, o tai, koks likimas laukia pačios klibėti pradėjusios Sovietų Sąjungos ir kaip galimas jos žlugimas paveiktų pasaulio geopolitiką.
Tad visi sutartinai apsimetėliškai linksėjo, kai M.Gorbačiovas postringavo, kad buvo giliai sukrėstas, sužinojęs apie sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Esą apie juos jis apskritai išgirdo tik praėjus 6 valandoms ir neturįs žalio supratimo, kas davė įsakymą tankams traiškyti beginklius žmones.
Apsimetinėjo jis ir tuomet, kai 1991-ųjų sausį aiškino, kad palaiko tautų apsisprendimo teisę, bet kartu spaudžiamas kariškių ir spec. tarnybų, darė viską, kad Lietuva išliktų SSRS sudėtyje. Kaip kitaip pavadinti tai, kad jis nė neabejodamas pritarė ir Lietuvoje buvusių Komunistų partijos atstovų bei KGB tarnautojų prašymams atsiųsti į Lietuvą karinį pastiprinimą, – visai taip pat, kaip anksčiau Budapešte ar Prahoje. Apie tai puikiai žinojo ir Vakarų politikai.
Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad likus dviem dienoms iki kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, tuometiniam JAV prezidentui George’ui W.Bushui M.Gorbačiovas telefonu nė nemirksėdamas aiškino, kokiomis aplinkybėmis SSRS pajėgos imtųsi kruvino darbo, o G.W.Bushas apsimetinėjo, kad to negirdi.
G.W.Bushas: “Man kelia nerimą jūsų vidinės problemos. Kaip žmogus iš šalies galiu pasakyti tik tiek: jei jums pavyks išvengti jėgos panaudojimo, tai lems jūsų santykius su mumis. Ir ne tik su mumis.”
M.Gorbačiovas: “Įsikišime tik kilus kruviniems susirėmimams arba tokiems neramumams, kurie keltų pavojų ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Jaučiu didelį spaudimą Lietuvoje įvesti prezidentinę kontrolę. Vis dar susilaikau, ir tik kilus labai rimtai grėsmei imsiuosi priemonių.”
Į šiuos žodžius, kuriuose tik kurčias nebūtų išgirdęs pasiryžimo susidoroti su laisvės užsimaniusiais nepaklusniaisiais, G.W.Bushas neatsakė nieko, tarsi nebūtų jų nugirdęs, o vėliau dievagojosi, kad įvykiai Vilniuje jam buvo tikras akibrokštas, su kuriuo kilnusis M.Gorbačiovas negalįs turėti nieko bendro.
Tačiau didžiausias apsimetėlis tuo metu, kaip aiškėja iš dokumentų, buvo Vokietijos kancleris H.Kohlis. Viešai jis nepaliaudamas aiškino, kad kiekviena tauta esą turi teisę apsispręsti dėl nepriklausomybės. Tačiau savo draugui Michailui, į kurį kreipdavosi vardu, sakydavo “tu” ir susitikęs eidavo kavos į mėgstamą Berlyno restoranėlį, jis niekada nepasakė nė vieno priekaišto.
Štai praėjus penkioms dienoms po kruvinų įvykių Vilniuje, jųdviejų pokalbyje nebuvo juntama nei apgailestavimo, nei nusivylimo, nei kaltės ar kaltinimo. Apskritai kruvini įvykiai Lietuvoje buvo paminėti tik lyg tarp kitko, ir nė vienas iš dviejų politikų to nė kiek nesureikšmino.
M.Gorbačiovas: “Dabar visi klausia: ar Gorbačiovas keičia kursą? Ar jis pasuko į dešinę? Sakau nuoširdžiai: kurso mes nekeisime.”
H.Kohlis: “Kaip politikas, visiškai suprantu, kad būna momentų, kai įsikišimas neišvengiamas, jei reikia pasiekti tam tikrą politinį tikslą.”
M.Gorbačiovas: “Helmutai, man žinomas tavo vertinimas ir aš jį labai gerbiu. Viso geriausio.”
Taigi lakoniškai, lyg kalbėtų apie orą, N.Gorbačiovas ir H.Kohlis be jokio jaudulio ar nuostabos pasikalbėjo apie įvykius, nusinešusius 14 žmonių gyvybes, ir padėjo ragelį. Jųdviejų draugystei tai nemetė nė menkiausio šešėlio, nors akivaizdu, kad M.Gorbačiovas nė nebandė išsiginti, jog nėra susijęs su kruvinaisiais įvykiais, o H.Kohlis – kad jį toks ramus M.Gorbačiovo tonas nustebino.

Prarado bendražygių simpatijas
Vis dėlto, kai Vakarų politikai apsimetėliškai tapšnojo M.Gorbačiovui per petį ir vaizdavo, kad nieko neįvyko, artimiausi M.Gorbačiovo bičiuliai ir bendražygiai įvykius Vilniuje suprato kaip tikrą M.Gorbačiovo išdavystę ir silpnumą.
Didžiausias smūgis M.Gorbačiovui buvo tai, kad nuo jo nusigręžė ilgametis bendražygis Anatolijus Černyševas. Savo dienoraštyje šis parašė vieną vienintelį, bet viską pasakantį sakinį: “Michailas palaiko tuos, kurie įvykdė žudynes Vilniuje.”
Iš karto po sausio įvykių savo sekretorei A.Černyševas padiktavo M.Gorbačiovui skirtą atsisveikinimą primenantį laišką, kuriame negailėjo priekaištų, kaltinimų ir atviros paniekos.
“Michailai Sergejevičiau! Tavo kalba, pasakyta Aukščiausiojoje Taryboje, nebuvo panaši į didingą pasisakymą. Tai buvo tik sutrikusi, mikčiojanti kalba. Tu net nežinai, ką žmonės apie tave mano ir kalba – gatvėse, parduotuvėse, troleibusuose. Viskas, apie ką jie kalba, yra “Gorbačiovas ir jo klika”. Tu sakydavai, kad nori pakeisti pasaulį, bet dabar tu jį naikini pats savo rankomis.”
A.Černyševo sekretorė šį tekstą klusniai surašė. Tačiau supratusi, apie ką jis, vietoj to, kad įteiktų M.Gorbačiovui, laišką ji paslėpė seife – dienos šviesą šis laiškas vėl išvydo tik po 20 metų ir, matyt, 80-metį šiemet atšventusiam M.Gorbačiovui nėra džiugu jį skaityti spaudoje. Juolab kad jis pats jau du dešimtmečius mėgaujasi didvyrio, suskaldžiusio SSRS, aureole ir slepia bet kokius paskutinių Sovietų Sąjungos dienų susirašinėjimus. “Der Spiegel” analitikai neabejoja, kad visa tai – tik tam, kad nepaaiškėtų, jog M.Gorbačiovo dorybė – tik įvaizdis ar kaukė.

Sąmokslas prieš Baltijos valstybes

Kodėl M.Gorbačiovas įvykius ir savo “nuopelnus” piešė tik gražiomis spalvomis, savaime aišku. Tačiau kodėl tą patį darė Vakarų lyderiai, ypač H.Kohlis?
“Der Spiegel” primena, kad Vokietijos kancleris jautėsi labai skolingas M.Gorbačiovui. Pirmiausia – dėl to, kad pastarasis 1989-ųjų rudenį prasidėjus Rytų Vokietijos griūčiai sutiko neįvesti tankų į Rytų Berlyną. M.Gorbačiovas neprieštaravo ir Vokietijos susivienijimui. Priblokšdamas kitus SSRS politikus, M.Gorbačiovas neprieštaravo net tam, kad susivienijusi Vokietija įstotų į NATO.
Taigi 1991-aisiais H.Kohliui pasitaikė proga atsidėkoti savo draugužiui. Juolab kad M.Gorbačiovui H.Kohlis buvo tarsi paskutinė viltis. Jis bemat pamiršo, kad 1989-aisiais H.Kohlį viešai pavadino provincialiu ir ne itin intelektualiu lyderiu, kurio vienintelė stiprioji pusė – paprastų žmonių palaikymas. Kitaip tariant, tarp eilučių jis pasakė, jog H.Kohlis – ne tas politikas, kurio nuomonės reikia paisyti tarptautinėje arenoje.
Tačiau po dvejų metų būtent H.Kohlis tapo savotišku M.Gorbačiovo atstovu spaudai. Būtent per jį Rugpjūčio pučo, o vėliau SSRS griūties metu M.Gorbačiovas pasauliui mėgino pranešti, kad tebėra įtakingas ir stiprus lyderis. O H.Kohlis negailėjo viešuosius ryšius primenančių patarimų, kaip tokį įvaizdį palaikyti, ir netgi sudarė su M.Gorbačiovu sąmokslą – išgelbėti SSRS lyderio įvaizdį, paaukojant Baltijos šalių laisvę.
M.Gorbačiovas: “Amerikiečiai kalba apie “Gorbačiovo situaciją”. Svarbu, kad jie žinotų, jog ta situacija yra stabili.”
H.Kohlis: “Michailai, svarbiausia parodyti, kad situacija kontroliuojama būtent Baltijos šalyse. Čia turi sutelkti visą dėmesį. Turėk omenyje, kad jėga tu jų Sąjungoje neišlaikysi. Todėl labai svarbu įtikinti pačias Baltijos valstybes, kad jos neturi jokio kito pasirinkimo, tik tokį, kurį diktuoja jūsų konstitucija. Tą patį Vakarams pranešiu ir aš.”
Būtent šį sąmokslišką dialogą tarp M.Gorbačiovo ir H.Kohlio, įvykusį 1990-ųjų vasarą, “Der Spiegel” laiko reikšmingiausiu ir galbūt skandalingiausiu. Mat būtent jis atskleidžia, kad nei M.Gorbačiovas, nei H.Kohlis niekada nenorėjo, kad Baltijos šalys pasitrauktų iš Sovietų Sąjungos ir mėgino tam sukliudyti. Šiame kontekste nebestebina ir tai, kad į Vilnių buvo pasiųsti tankai ir kad jie tarsi niekieno neliepiami ėmė važiuoti į laisvės reikalaujančią minią. Už visų šių įvykių slėpėsi desperatiškas M.Gorbačiovo mėginimas griebtis bet ko, netgi kruvinų priemonių, kad tik nenukentėtų jo šventuoliškas įvaizdis tiek tėvynėje, tiek Vakaruose.