Tiek ES, tiek NATO organizacijose mes esame dideli gavėjai ir maži davėjai. Ir dar ilgai tokie būsime.

Kitais metais sukaks dešimt metų, kai Lietuva yra NATO narė. Per tuos metus ir mūsų valstybė, ir kariuomenė patyrė didžiulių transformacijų, tačiau kai kurių permainų teigiamomis tikrai nepavadinsi. Tarkime, pagal gynybos išlaidas Lietuva užima priešpaskutinę vietą tarp visų NATO valstybių, mat krašto apsaugai skiria vos 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nerimą kelia ir kai kurie kiti aspektai: iki šiol mūsų kariai daug galimybių patobulėti turėdavo tarptautinėse karinėse misijose ir jose dalyvaudami netgi užsitarnavo gerą vardą, tačiau kitąmet, o ir vėliau, mūsų karių dalyvavimas tokiose misijose susitrauks iki minimumo. Taigi ir čia numatomas regresas, o ne progresas.
Kitaip tariant, kuo toliau, tuo sunkiau Lietuvai seksis įrodinėti, kad ji yra visavertė NATO narė, verta bendrų saugumo garantijų.

Diržų veržimosi tendencijos

Lietuviai vis bando pirštais rodyti, kad ir kiti per krizę mažino gynybos finansavimą, kad per 2001–2010 m. laikotarpį ES gynybos išlaidos sumažėjo nuo 251 mlrd. iki 194 mlrd. eurų., kad 2009–2011 m. darbo žemyne neteko net 160 tūkst. karių, kad net JAV karinį biudžetą mažina, o ateityje mažins tiesiog drastiškai.
Tačiau kad ir ką mes kalbėtume, puikiai suprantame esą neteisūs, ir tą įrodo mūsų kaimynų pavyzdys: pagal gynybai skiriamą BVP dalį mes atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo lenkų, o nuo estų – net labai stipriai. Ir pagal kitus parametrus estai mums seniai nušluostė nosį. Tarkime, kiekviena NATO valstybė bando rasti savo nišą, sritį, kurioje ji būtų ypač stipri, ir estai jau rado – įkūrė NATO kibernetinio saugumo centrą. Lietuva nusprendė specializuotis energetinio saugumo srityje. Tačiau mums čia pavyko nuveikti keliolika kartų mažiau nei estams – kibernetinio saugumo srityje. Tiesą sakant, mūsų darbai labiau primena gerus norus, nei jų įgyvendinimą.
Bet mes vis tiek ieškome pasiteisinimų ir aiškiname, kad pasaulis labai greitai keičiasi, taigi keičiasi ir gynybos koncepcija. Štai NATO pristatė išmaniosios gynybos koncepciją, kurios kertiniai principai – prioritetizavimas, specializavimasis ir bendradarbiavimas. Kitaip tariant, tikimasi, kad valstybės efektyviau koordinuos tarpusavio veiksmus bei specializuosis konkrečiose srityse, taip užpildydamos vienos kitų spragas bei išvengdamos drastiško bendrų pajėgumų susilpnėjimo.
Taigi ir vėl galime teisintis, kad mes kaip tik ir specializuojamės. Esą daug pasiekėme energetinio saugumo srityje. Bet ar tikrai? Ar iš tikrųjų mes galime užpildyti kitų valstybių spragas energetinio saugumo srityje? Tiesą sakant, net savo spragų užlopyti nepajėgiame. Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai.
Negana to, mes dar ir garsiausiai šaukiame apie nuolat didėjantį Rusijos pavojų. Kitaip tariant, šaukiame, piktinamės, bet viską, kas priklauso nuo mūsų, mažiname, laukdami iš kitų, – tik duokite mums visokiausius gynybinius skėčius.