"Veido" archyvas

Per metus į Lietuvos sąvartynus patenka apie 1,5 mln. tonų komunalinių atliekų

Kiekvienas lietuvis per metus išmeta po 500 kg buitinių atliekų, o trečdalis tautiečių jų visai nerūšiuoja – pagal abu šiuos rodiklius esame tarp didžiausių atsilikėlių Europoje.

Po kelių dienų įvyks kasmetinė, jau trečioji aplinkos tvarkymo akcija “Darom 2011″. Gaila, bet įvertinus bendrą vaizdą šalyje galima daryti išvadą, kad lietuviai apsileidę ir dažnas švarinasi tik prieš šventes arba visai nesitvarko. Apskritai mūsų tautiečiai pasižymi nepaprastu sugebėjimu šiukšlinti, o tai liudija ir ką tik paskelbti naujausi Eurobarometro duomenys. Paaiškėjo, kad kiekvienas lietuvis per metus išmeta apie 500 kg buitinių atliekų, kurių visoje šalyje per metus susidaro apie 1,5 mln. tonų.

Tačiau net du trečdaliai sociologų apklaustų tautiečių įsitikinę, kad šiukšlina tikrai ne per daug. Tad ne tik esame šiukšlintojų tauta, bet ir nė kiek dėl to nesikremtame.

Pavyzdžiui, Eurobarometro apklausos atlikėjams 16,7 proc. lietuvių prisipažino nuolat išmetantys apie 30 proc. įsigytų maisto produktų. 2–3 proc. lietuvių išmeta net 50 proc. viso įsigyto maisto. O kur dar visos kitos šiukšlės, dėl kurių lietuviai nesuka sau galvos.

“Šie skaičiai rodo, kad dauguma nesuprantame, kiek šiukšlių išmetame, o tais atvejais, kai šiukšlės neišvengiamos, būtina jas paversti naujomis vertingomis žaliavomis. Juk didžioji dalis šiukšlių gali būti perdirbta, ypač maisto, sodo ar daržo atliekos, mobilieji telefonai. Taip galime taupyti savo pačių pinigus”, – tikina Europos Sąjungos aplinkos komisaras Yanezas Potocnikas.

Rūšiavimo dar “neperkandome”

Pagal išmetamas atliekas kilogramais kai kurios šalys mus vis dar lenkia (tarkime, Bulgarija ir Rumunija), užtat pagal atsilikimą rūšiuojant šiukšles mums lygių nėra. Rekordinis skaičius – 33 proc. apklaustų gyventojų – pareiškė, kad šiukšlių nei rūšiuoja, nei kompostuoja. O juk tai daro devyni iš dešimties europiečių: 15-oje ES šalių šiukšles rūšiuoja daugiau nei 95 proc. gyventojų, tuo tarpu trečdalis nerūšiuojančiųjų yra tik keturiose labiausiai šiuo požiūriu atsilikusiose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Apskritai statistika skelbia, kad iš visų ES išmetamų šiukšlių perdirbama net ketvirtadalis. Lietuvoje šis skaičius tesiekia 11 proc. Tiesa, tai jau daugiau nei 2008-aisiais, kai buvo perdirbama vos 5 proc. šiukšlių, bet nuo kitų europiečių vis tiek atsiliekame kartais.

O juk sąlygos rūšiuoti ir perdirbti Lietuvoje lyg ir yra. Nuo 2006-ųjų Aplinkos ministerija savivaldybėms nupirko apie 20 tūkst. antrinių žaliavų surinkimo konteinerių. Beje, vieno didesnės talpos konteinerio kaina – 1300 Lt.

Be to, šiukšlių rūšiavimas yra viešoji paslauga ir gali būti prieinama visiems. Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja Raminta Radavičienė tikina, jog šiukšlių rūšiavimo sistemos įdiegimas yra visiškai nemokamas, tereikia, kad gyventojai išreikštų norą tai daryti ir kreiptųsi į administruojančią rajono įmonę arba bendriją, nesvarbu, kur jie gyvena – mieste ar kaime. Tuomet su šia administruojančia įmone ar bendrija sutartis sudaro atliekų vežėjai.

Tiesa, kai kuriose seniūnijose įkurti konteinerių aikšteles nėra galimybių. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio gatvėse nėra nei vietos, nei galimybių privažiuoti specialiajam transportui. Tačiau, Atliekų valdymo skyriaus vedėjos teigimu, ir šiuo atveju yra išeitis: “Norintiesiems rūšiuoti šiukšles išdalijami atitinkamos spalvos maišai (plastikui – geltoni, stiklui – žali, popieriui ir kartonui – mėlyni). Tuomet nustatomi tam tikri grafikai ir pagal juos šiukšles išvežančios bendrovės surenka maišus iš gyventojų. Tokia sistema jau spėjo prigyti Panevėžyje. Bandymai atlikti ir Plungėje.”

Tačiau specialistai pripažįsta, kad lietuviai rūšiuoti vis tiek nelinkę. O kam rūšiuoti, jeigu iš perdirbtų atliekų pagamintų prekių lietuviai, priešingai nei kiti sąmoningi europiečiai, nė nepirktų? Tarkim, Švedijoje užrašas “pagaminta iš perdirbto popieriaus” taptų prekės privalumu, Lietuvoje – priešingai, mat net 49 proc. tautiečių tokių prekių kaip tik nesirinktų (Švedijoje jų nesirinktų tik 4 proc. gyventojų).

Gal paprasčiausiai nemokame taupyti ir kaip tik dėl to nevertiname šiukšlių rūšiavimo, kaip būdo tausoti – tiek aplinką, tiek pinigus. Juk suskaičiuota, kad viena šeima, kruopščiai rūšiuojanti atliekas, per metus gali sutaupyti iki 500 eurų.

Populiariausia rūšiuoti stiklą ir popierių

Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai gyventojai įvairiose šalyse rūšiuoti skatinami būtent jiems sumokant už rūšiuojamas atliekas. Kitur, priešingai, taikomos baudos už nerūšiavimą (pavyzdžiui, Japonijoje).

Lietuvoje kol kas matome tik pirmuosius stiklo taros depozito (užstato) įvedimo rezultatus, kurie ne tokie jau prasti. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugiausiai perdirbama to, už ką gyventojai gauna (arba atgauna) pinigus: metalo, popieriaus ir stiklo pakuočių. Didžiausia motyvacija rinkti panaudotą stiklo tarą – būtent jau minėtabutelių depozito sistema.

Beje, stiklo atliekos techniniu požiūriu gali būti perdirbamos 100 proc. Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro specialistai teigia, kad stiklo atliekų perdirbimas tausoja ir reikšmingai sumažina smėlio, natrio karbonato bei klinčių gamtinių atsargų naudojimą. Kiekvienos tonos stiklo atliekų perdirbimas sutaupo 1,2 tonos pirminių žaliavų. Be to, jei stiklas gaminamas iš stiklo duženų, energijos sąnaudos yra maždaug 35 proc. mažesnės, nei gaminant stiklą iš pirminių žaliavų.

Jei kalbėsime apie kitas rūšiuojamas šiukšles, galima pasidžiaugti tuo, kad įprastu dalyku didelė dalis mūsų šalies gyventojų laiko makulatūros pardavimą. Popieriaus atliekas Lietuvoje perdirba 10 įmonių, kurių bendri projektiniai perdirbimo pajėgumai siekia apie 200 tūkst. tonų per metus (perdirbama apie 50 tūkst. tonų). Beje, kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 26,5 tūkst. litrų vandens ir daugybę medžių.

Ir makulatūros, ir stiklo surenkama ne taip jau mažai, prasčiausia padėtis – dėl plastiko. Jis rūšiavimo požiūriu gyventojų laikomas beverčiu, tad niekas nesivargina jo atskirti nuo kitų buitinių atliekų. Ne veltui politikai prabilo apie tai, kad vertėtų įvesti didesnį depozitą už plastikinę tarą. Tai galbūt paskatintų žmones rūšiuoti plastikines atliekas, be to, gerokai sumažėtų plastikinių šiukšlių paupiuose ar parkuose – juos surinktų centų prisidurti norintys žmonės.

Pavyzdžių, kaip rūšiavimas gali prisidėti prie taupymo, esama ir daugiau. Štai perdirbus 1000 kg aliumininių skardinių, sutaupoma 5000 kg iškasamo boksito, o į aplinką išskiriama 15,7 tonos mažiau anglies dioksido.

Kitas pavyzdys – akumuliatoriai. Šarminiai ir švino rūgštiniai akumuliatoriai irdami išskiria į aplinką daug itin nuodingų sunkiųjų metalų ir kitų teršalų: švino, sieros rūgšties, stibio, plastiko priedų ir kitų, tad yra tarp labiausiai perdirbamų atliekų pasaulyje. Tarptautinės baterijų tarybos duomenimis, net 97 proc. naudotų akumuliatorių pasaulyje perdirbama ir grįžta į automobilių pramonės grandinę.

Lietuvoje šis rodiklis šiek tiek kitoks: Vyriausybės patvirtintame valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta užtikrinti, kad nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. šalyje būtų perdirbami 65 proc. švino – rūgštinių baterijų ir akumuliatorių atliekų, nors kol kas šis skaičius siekia tik 50 proc.

Beje, jeigu kalbėsime ne apie paskatinimą, o apie baudas, reikia pabrėžti, kad jos mūsų šalyje neadekvačios, o gauti baudą būna net “pigiau”, nei perdirbti šiukšles. Tarkim, perdirbimu užsiimančios įmonės “EMP recycling” generalinis direktorius Almontas Kybartas sako, kad šiuo metu perdirbti toną galvaninių elementų kainuoja 8 tūkst. Lt, o valstybės nustatyta bauda už vieną neperdirbtą toną – vos 500 Lt.

Akcija “Darom 2011″

Akcija “Darom” pirmą kartą surengta 2008 m. Estijos savanorių. Tais pačiais metais Lietuvoje prie gamtos švarinimo prisidėjo keli tūkstančiai savanorių, o pernai “Darom” jau talkino daugiau kaip 150 tūkst. dalyvių, kurie per dieną surinko daugiau nei 6 tūkst. tonų šiukšlių.

Šiemet tikimasi sulaukti daugiau nei 200 tūkst. aktyvių Lietuvos piliečių, padėsiančių švarinti aplinką.