Noras pasipelnyti į istorijos šiukšlyną nustūmė koncesiją, o dabar stumia ir viešąją bei privačią partnerystę.

Lietuviai pasižymi ypatingu apsukrumu, tik pas mus to apsukrumo pasekmės valstybei ir jos gyventojams paprastai būna neigiamos, o kitur žmonių išmanumas dažniausiai naudos duoda ir visai valstybei.
Kodėl taip sakau? Todėl, kad išanalizavus daugybę Lietuvoje įvykdytų ar vykdomų stambių projektų praktiškai visada galima pastebėti interesų grupes, kurios nori tiesiog pasipelnyti, ir pasipelnyti dideliu mastu.
Štai panagrinėkime visai naują pavyzdį. Pasaulis yra sugalvojęs tokį gerą dalyką, kaip PPP (tai viešosios ir privačios partnerystės projektai). Įgyvendinant PPP projektus pasaulyje pastatyta daug mokyklų, ligoninių, kelių, tiltų bei kitų infrastruktūros objektų. Jei šie projektai vykdomi skaidriai, jie tikrai duoda visiems daug naudos. Bet Lietuvoje tokios partnerystės geras vardas greitai gali būti sugadintas. O tai lemia noras pasipelnyti ir atsakingų institucijų atstovų bukumas, abejingumas arba suinteresuotumas.
“Lietuvoje PPP projektai neregėtai pelningi. Štai mūsų valstybė PPP būdu nusprendė statyti Palangos aplinkkelį. Per 25 metus šiam 8,25 km ilgio aplinkkeliui bus skirta 123,6 mln. Lt. Fantastika. Iš tiesų aplinkkelis kainuos 70 mln. Lt. Na, gerai, dar maksimum 10 mln. Lt atsieis jo priežiūra 25 metus. Ir koks lieka pelnas? Daugiau nei 40 mln. Lt. Jūs matėte kur nors tokių auksinių vištos kiaušinių? Aš ne. Ar valstybė, tiksliau, jos biurokratai, elgiasi išmintingai? Tikrai ne. Jie PPP projektą pavertė PIP, tai yra pinigų išmetimo projektu. Jei aukštuose postuose būtų ūkiški žmonės, jie apskaičiuotų, kad Palangos aplinkkelį galima statyti ir ne PPP būdu, o tiesiog paimti paskolą (kurios dabar labai pigios) ir atlikti darbus. Pasirinkus šį kelią visas projektas atsieitų 95 mln. Lt (70 mln. Lt – aplinkkelio statyba, 10 mln. Lt – jo priežiūra per 25 metus ir 15–16 mln. Lt – paskolos palūkanos). Taigi valstybė sutaupytų mažiausiai 28,6 mln. Lt. Už tiek oi kiek visko galima pastatyti”, – tokius skaičiavimus ir išvadas mums pateikė vienas statybų verslininkas.
Taigi tokie projektai ir toks jų įgyvendinimas yra tiesiausias kelias į viešosios ir privačios partnerystės sukompromitavimą. Dar keletas tokių istorijų (pasitelkus PPP dar planuojama statyti ir naują kalėjimą, ir Teismų rūmus, ir Vilniaus–Molėtų kelią, ir estakadą Šilutės rajone, ir kt.), ir gera PPP idėja bent Lietuvoje galės važiuoti į istorijos šiukšlyną, kur jau nuvažiavo dar vienas pasaulyje puikiai pasiteisinęs modelis – koncesija. Išsivysčiusiose valstybėse, tarkime, šilumos tinklai kažkuriam laikotarpiui išnuomojami privačioms įmonėms, ir tai puikiai pasiteisina, nes privatininkai paprastai dirba efektyviau nei valstybinės įmonės. Taigi tose valstybėse šilumos ūkio infrastruktūra atnaujinama, privatininkai ieško pigiausio kuro ir gyventojams už šildymą nesiryžta siųsti kosminių sąskaitų. O Lietuvoje viskas vyko atvirkščiai: visokių rubikoninių bei kitokių privatininkų godumas ir noras pasipelnyti visiškai sukompromitavo koncesijos metodą šilumos ūkyje.
Beje, ir daugelyje kitų sričių galima pastebėti, kad puikūs vakarietiški būdai bei iniciatyvos Lietuvoje tiesiog neveikia ar net pridaro žalos. Pas mus juos nužudo minėtas noras pasipelnyti. Ypač tai pasakytina apie visokiausius ES projektus. Juose saiko įsisavinant pinigus apskritai nebelieka.