Prieš 70 metų, 1943-iųjų pavasarį, mūsų tautiečiai vieningai pasipriešino lietuviškojo SS legiono formavimui.

Gerų okupacijų, žinoma, nebūna, juo labiau net pakenčiama negalėjo būti tarybinė, įvykusi 1940–1941 m. Tiesa, nemaža dalis mūsų tautiečių, net ir intelingentų, valdžiai pasikeitus 1940 m. vasarą tikėjosi, kad nuo tada, kaip rašė spauda, „Lietuva pradės naują gyvenimą“, kad kur kas didesnės galimybės atsivers plėtotis lietuviškai kultūrai. Tačiau ir jie labai greitai suprato, kad geriau kaip „prie Smetonos“ tikrai nebus, nes ne vienas jų atsidūrė kalėjime, tas pats grėsė ir kitiems.
Galutinai vieningą ir labai priešišką mūsų žmonių požiūrį į Maskvos valdžią įtvirtino masinis 1941 m. birželio trėmimas. Dabar jau didžioji gyventojų dalis laukė karo, nepaisydami jo baisumų. Lygiai taip pat karo laukė mūsų tautiečiai lenkų okupuotoje Vilnijoje, 1938 m. ten prasidėjus jų genocidui, ir sulaukė 1939 m. rudenį.
Todėl vokiečius skirtingose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, ar Ukrainoje – nemažai žmonių sutiko su gėlėmis ir laisvės viltimis, kaip išvaduotojus iš Stalino tironijos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šie visai nenorėjo tokie būti. Jie save įsivaizdavo šeimininkais, ponais, kuriems vietos gyventojai privalo ištikimai ar net vergiškai tarnauti. Todėl visuose vokiečių užimtuose kraštuose laisvės viltims greitai išblėsus kūrėsi pasipriešinimo židiniai – patriotiniai arba komunistiniai.
Vis dėlto to meto vokiečių okupacinis režimas gerokai skyrėsi tiek nuo Lietuvoje buvusio 1915–1918 m., tiek nuo tarybinio. Labiausiai todėl, kad vokiečiai nekūrė savos vietinės administracijos, o paliko senąją, suformuotą dar Laikinosios vyriausybės 1941 m. vasarą: liko ir apskričių viršininkai, ir miestų burmistrai, ir valsčių viršaičiai. O jie labai dažnai okupantus mulkino, sabotavo jų planų ir įsakymų vykdymą, gindami mūsų žmones bei jų interesus. Net policija nebuvo ištikima vokiečiams: vokiečių vietininkai savo vyresnybei Berlyne iš Kauno skundėsi, kad davus komandą policijai gaudyti žmones priverčiamiesiems darbams Vokietijoje ji visaip išsisukinėja: tai pajėgų trūksta, tai transporto, tai degalų. Todėl šiam juodam darbui teko pasitelkti latvių ir net ukrainiečių policininkus.
Būtina pabrėžti, kad iš visų Baltijos respublikų lietuviškąja administracija vokiečiai buvo labiausiai nepatenkinti. Beje, tik Lietuvoje veikė patriotinis antinacinis pogrindis – tą pabrėžia net rusų istorikai. Negana to, tas pogrindis kartais net labai sėkmingai bendradarbiavo su komunistiniu pogrindžiu – o tai apskritai unikalus atvejis. Visa tai ir lėmė, kad okupantai pas mus negalėjo taip laisvai šeimininkauti, kaip kitur.

Pritrūko patrankų mėsos

Pasipiktinimas, pasibaisėjimas tarybine okupacija buvo toks didžiulis, kad Birželio sukilėlių sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė 1941 m. vasarą net du kartus siūlė Berlynui organizuoti lietuvišką korpusą, o gal ir du, kurie kartu su vermachtu kovotų Rytų fronte. Tačiau pasipūtę naciai apie tai nenorėjo nė girdėti: esą tik vokietis gali nešioti ginklą, ir tikrai ne slavas, ne kazokas, ne lietuvis! Kai generolas A.Vlasovas pasiūlė iš rusų belaisvių suformuoti Rusijos išvadavimo armiją, A.Hitleris šaukė: „Kam reikalinga ši kiaulė Vlasovas? Mes kariaujame ne dėl Rusijos išvadavimo iš komunistų jungo, o dėl vokiečių interesų. Pati didžiausia kvailystė, galinti kam nors ateiti į galvą, – tai apginkluoti mūsų sutriuškintas tautas Rytuose.“
Tiesa, ankstesniais laikais SS daliniuose vokiečių pusėje kariavo nemažai savanorių iš Vakarų Europos – Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, bet tai buvo germanams giminingų tautų atstovai, jų iš viso kare dalyvavo per 125 tūkstančius. Rytų kraštų gyventojus naciai vertino visai kitaip – kaip žemesnę rasę, kuri neverta jokio pasitikėjimo. Tačiau jau 1942 m., reikalams Rytų fronte ėmus blogėti, savo ambicijas jiems teko nuslopinti. Labai nedidelė garbė pirmiesiems organizuoti SS legioną (todėl, kad Tarptautinis teismas Niurnberge pripažino SS nusikalstama organizacija) buvo patikėta estams – mainais už gana miglotus pažadus suteikti jų administracijai bent kiek didesnes teises. O vokiečiai taip tikėjosi sustiprinti savo pozicijas Leningrado fronte. Ir tada A.Hitleris tam smarkiai priešinosi, tačiau SS vadui H.Himleriui vis dėlto pavyko jį įtikinti – juk iš visų Baltijos tautų estus vokiečiai laikė labiausiai sau artimais rasiniu požiūriu.
Taigi estų administracija tais pažadais susigundė, ja pasekė ir latviai: pirmieji SS daliniai tiek Estijoje, tiek Latvijoje atsirado jau 1942 m. Estų SS legioną sudarė divizija, apie 11 tūkst. vyrų, o iš viso vokiečiams talkino apie 70 tūkst. estų. Latviai sugebėjo suformuoti net dvi SS divizijas, kitaip tariant, vokiečių pusėje kariavo apie 150 tūkst. latvių, iš jų 50 tūkst. žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios, 80 tūkst. pateko į rusų nelaisvę. Estų nuostoliai: 10 tūkst. žuvusių, tiek pat pasitraukusių į Vakarus.
O štai Kaune vokiečių emisarams nesisekė (tada būtent Kaune buvo ir vokiška, ir lietuviška krašto administracija): 1942 m. spalį jie pasiūlė generolui Stasiui Raštikiui formuoti tokį patį karinį junginį Lietuvoje, bet šis atsisakė. Nepaisant to, A.Hitleris H.Himlerio prašymu 1943 m. sausį nurodė sudaryti lietuvišką SS legioną iš 30–40 tūkst. vyrų. O Reicho komisaras Rytų kraštui (Ostlandui) H.Lohse vasario 24 d. išleido specialų atsišaukimą į lietuvių tautą: „Vokiečių kariai 1941 metų Fiurerio Adolfo Hitlerio įsakymu išvadavo iš bolševikų jūsų tėvynę, jie išgelbėjo jus iš tautinės pražūties“, todėl „Už ginklo! Į pergalę su Adolfu Hitleriu!“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.