Kol politikai kuria planus, kad masiškai emigruojančius lietuvius pakeis baltarusiai ar ukrainiečiai, atsitiko atvirkščiai: Baltarusijoje dabar dirba keliolika tūkstančių lietuvių, o Lietuvoje baltarusių – mažiau nei tūkstantis.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 270 tūkst. bedarbių, arba 12,5 proc. darbingų šalies gyventojų. Nepaisant to, bendrovės “Martono taksi”, turinčios apie šimtą taksi automobilių, vadovas Valdimantas Rudys teigia turintis darbo, bet negalintis rasti vairuotojų. Pasak direktoriaus, į darbo siūlymus atsiliepia labai mažai gyventojų – dažnai net nebūna iš ko rinktis, ir nors “Martono taksi” šiandien galėtų priimti daugiau vairuotojų, tokie planai atidedami.
V.Rudys neneigia, kad jų bendrovėje dirbti gali ne bet kas: reikalaujama gerai orientuotis mieste, palaikyti švarą bei tvarką automobilyje, mandagiai bendrauti. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys ir į užsienio kalbos žinias, nes tarp jų klientų – daug užsieniečių, bet dabar, kai susidomėjimas siūlomu darbu mažas, šito reikalavimo atsisakyta.
Su panašia problema susiduria ir nekilnojamojo turto projektų plėtojimo įmonės “Hanner” vadovas Arvydas Avulis: jis teigia nerandantis įmonei reikalingų aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kuriems yra pasirengęs mokėti gerą atlyginimą.
Pavyzdžiui, “Hanner” jau senokai negali rasti nekilnojamojo turto priežiūros vadovo – specialisto, kuris ne tik mokėtų bendrauti su klientais, bet ir gerai išmanytų inžinerines sistemas. A.Avulis neneigia: šiai pareigybei iškelti nemenki reikalavimai, bet šito reikalauja pati darbo rinka.
“Jei mums reikėtų atlikti tik kokią nors vieną siaurą funkciją, tarkime, nušluoti gatvę, tada, be abejo, tokių žmonių yra, bet už šį darbą ir tegali tikėtis minimalaus atlyginimo. Darbo rinkai kuo toliau, tuo labiau reikia universalių žmonių, turinčių įvairių gebėjimų ir galinčių kurti didelę pridėtinę vertę, o tūkstančiai darbos biržos bedarbių šiomis savybėmis nepasižymi. Tai atskleidžia pirmiausia mūsų švietimo ir studijų kokybės spragas – rengiami ne tokie specialistai, kokių reikia”, – kritikuoja verslininkas.
Bet tai tik viena iš daugybės priežasčių, kodėl “Hanner” šiandien neranda nekilnojamojo turto priežiūros vadovo, “Martono taksi” – taksistų, o daugybė kitų įmonių – kitokių reikalingų darbuotojų. Priežasčių yra daug: masinė gyventojų, ypač jaunų specialistų, emigracija, didžiulė nekvalifikuotų bedarbių armija, per maži atlyginimai, kurie neskatina bedarbių “atsikelti nuo sofutės”, nes tiesiog labiau apsimoka gyventi iš pašalpų arba uždarbiauti šešėlyje.
Pastarosios priežastys bene labiausiai ir lemia, kad šiandien jau pusę visų įregistruotų bedarbių sudaro ilgalaikiai bedarbiai, t.y. gyventojai, nerandantys darbo metus ir ilgiau. Nedirbančių daugiau kaip metus lietuvių, darbo biržos duomenimis, jau yra apie 140 tūkst. Lygiai prieš dvejus metus jų tebuvo vos per 3 proc.
Migracijos politika apaugo dulkėmis
Vis dėlto tai tik maža įžanga į tikruosius iššūkius, kurie laukia Lietuvos darbo rinkos jau netolimoje ateityje. “Šių metų pirmąjį ketvirtį iš Lietuvos išvyko beveik 14 tūkst. žmonių, o metų gale bus emigravę 60–65 tūkst. lietuvių – tai beveik visas Alytaus miestas, – prognozuoja migracijos ekspertas Dainius Paukštė. – Pagal “Eurostato” skaičiavimus, metinė išvykstančiųjų norma turėtų būti apie 17 tūkst. gyventojų (tada 2060-aisiais Lietuvoje beliktų 2,5 mln. gyventojų), bet mes ją viršijame net dvigubai.”
Tai reiškia, kad Lietuva darbo jėgos gali pritrūkti daug anksčiau, nei iki šiol prognozuota. Apverktini gimstamumo ir emigracijos rodikliai stumia darbo rinką į akligatvį.
Ką daryti? Iš politikų girdime, kad išeitis seniai rasta: lietuvius pakeis darbo jėga iš trečiųjų šalių. Tačiau nei premjeras, nei kiti aukšti šalies vadovai bei politikai šiandien nesiima jokių realių veiksmų migracijos iššūkiams spręsti. Du svarbiausi šios srities strateginiai dokumentai – Ekonominė migracijos reguliavimo strategija ir Lietuvos imigracijos politikos gairės dulka stalčiuose nuo tada, kai buvo patvirtinti, t.y. nuo 2007–2008 m. Kaip pastebi D.Paukštė, nuo tada nepakeista nė viena šių strategijų raidė: padėtis kardinaliai pasikeitė, o mes tebegyvename ir savo ateitį planuojame tarsi prieškriziniais laikais.
Na, o baltarusiai ir ukrainiečiai gal ir norėtų atvažiuoti į Lietuvą: pasak Darbo ir socialinių tyrimo instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Arūno Pociaus, pernai jo su kolegomis atliktas trečiųjų šalių piliečių integracijos į darbo rinką tyrimas bei Lietuvoje dirbančių užsieniečių apklausa parodė, kad 87 proc. jų norėtų likti Lietuvoje ilgesniam laikui. Bet ne tokioje Lietuvoje, kokia ji yra dabar.
Kad ir apie ką svajotų politikai, kol kas matome priešingą vaizdą: daugiau lietuvių išvyksta uždarbiauti į Baltarusiją, nei baltarusių atvyksta į Lietuvą. Pagal išduotų leidimų dirbti duomenis, šiuo metu Lietuvoje legaliai dirba mažiau nei tūkstantis baltarusių ir per pusę tūkstančio ukrainiečių (kitų trečiųjų šalių piliečių – dar mažiau), o darbo vizų lietuviams Baltarusijos ambasada Lietuvoje pernai išdavė daugiau nei 15 tūkst. Ir neatrodo, kad padėtis artimiausiu metu pasikeistų.
Ar išgyvens baltarusė siuvėja
Dirbti į Baltarusiją pernai ypač masiškai traukė statybininkai: viena vertus, atlyginimai statybų sektoriuje Lietuvoje ir Baltarusijoje susilygino, antra vertus, ten statybų daug daugiau nei Lietuvoje. Dėl šios priežasties baltarusiai iki šiol buvo visai nesuinteresuoti važiuoti dirbti į Lietuvą, nebent atlyginimai padidėtų vieną du kartus. Tą patį galima pasakyti ir apie ukrainiečius: jie, kaip ir baltarusiai, prieš krizę noriai važiavo dirbti į Lietuvą už dukart didesnius atlyginimus, o dabar mieliau valgo duoną iš šešėlio.
“Manau, po 5–7 metų visos statybų kompanijos ims stokoti gerų specialistų, jei nebus sugalvota mechanizmo, kaip susigrąžinti Lietuvą palikusius specialistus, – prognozuoja Baltarusijoje dirbančios Lietuvos statybų bendrovės “Alvora” generalinis direktorius Nikolajus Kolesnikas. – Štai ir statant Lietuvos elektrinę Elektrėnuose mums į pagalbą montuoti dujų turbinų buvo pakviesta per 40 aukštos kvalifikacijos baltarusių specialistų, nes šios srities profesionalų Lietuvoje yra labai mažai. Bet kad mums ateityje pavyktų pasiūlyti patrauklias sąlygas kvalifikuotiems Baltarusijos darbininkams ir taip papildyti darbo jėgos išteklius, aš nemanau.”
Tiesa, nemažai Baltarusijoje dirbančių lietuvių dabar namo veikiausiai pargins dėl Baltarusijos rublio devalvacijos kilusi sumaištis. Daugiau lietuvių gali sugrįžti ir dėl to, kad statybos po truputį atsigauna ir Lietuvoje. Bet kad baltarusiai dėl to masiškai imtų veržtis į Lietuvą, abejotina.
“Prisiminkime, kad prekybos centrą “Ozas” Vilniuje pastatė turkai, o Visagine kelnes siuvo siuvėjos iš Vietnamo. Ir tai tik todėl, kad buvo pasiūlyti geresni atlyginimai, – sako Seimo narys Algirdas Sysas. – Dabar mes lyg ir vėl grįžtame prie to paties, nors visai kitu būdu. Man susidaro įspūdis, kad baltarusių, ukrainiečių ir moldavų mūsų verslininkai prašo daugiausia tam, kad galėtų juos išnaudoti mokėdami mažesnes algas, ypač daug tokių pavyzdžių matau transporto srityje.”
Ekonomistė Aušra Maldeikienė priduria apskritai neįsivaizduojanti, iš ko gyvens, tarkime, baltarusė siuvėja, jeigu jai bus mokami tie patys 500 litų, kaip ir lietuviams dabartinėse siuvimo įmonėse. “Lietuviai dar išgyvena, nes gauna socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą ir panašiai, – dabar iš biudžeto yra palaikomi nerealiai maži atlyginimai.
Bet ką daryti imigrantams, kurie tos paramos gauti negalės? – svarsto A.Maldeikienė. – Na, o jei verslas algas padidins, tada koks tikslas kviestis užsieniečius – geriau mokėkime saviems.”
Iš tiesų Lietuvoje išlaikyti jau esamus darbuotojus būtų ir pigiausia, ir socialiniu požiūriu priimtiniausia. A.Sysas įsitikinęs, kad galimybių didinti atlyginimus verslininkai turi, nes pernai darbo užmokesčio fondas šalyje sumažėjo apie 2 mlrd. Lt, o pelnas padidėjo apie 4 mlrd. Lt. 2 proc. šoktelėjo ir darbo našumas.
Verslininkai savo ruožtu tvirtina priešingai: kad jie užspeisti į kampą mokesčių ir atlyginimų didinti neturi iš ko.
Ko gero, išsikapstyti iš šios aklavietės nebus taip paprasta, kaip atrodo kai kuriems apie pigią darbo jėgą iš trečiųjų šalių įsisvajojusiems politikams.