Rasa ADOMAITIENĖ

Lietuvos ambasadorė Airijoje

Nepaisant to, kad Airijos lietuviai dažnai lankosi tėvynėje ir pas juos svečiuojasi giminaičiai bei draugai, Lietuvoje vis dar stiprus įsitikinimas, kad Airija – tai nuolatinių rūkų ir lietaus kraštas. O iš tiesų lietaus čia ne ką daugiau nei Lietuvoje ir saulė džiugina ne ką mažiau.

Dar svarbiau, kad patys airiai spinduliuoja šviesą ir šilumą, tuo džiugindami aplinkinius. Žalia spalva čia vyrauja visus metus, o pavasarį, kuris, beje, Airijoje pagal keltų kalendorių prasideda vasario mėnesį, viskas pasipuošia įvairiomis spalvomis žydinčiais medžiais, krūmais ir saulės spalvos narcizais.

Pavasaris su dar didesne galia ir spalvomis įsiveržia į Airiją Šv. Patriko dieną, t.y. kovo 17-ąją. Šv. Patrikas – Airijos šventasis ir globėjas, krikštijęs Airiją V amžiaus viduryje, kaip teigia legenda, skambindamas varpais iš Airijos krašto gyvates išvaręs. Jo mirties dieną tūkstančiai piligrimų kopdavo ir kopia į aukštą Šv. Patriko (Croagh Patrick) kalną, o metams bėgant kelionę į šį kalną papildė ir margaspalvis bei griaudžiantis visą Airiją ir kitas pasaulio vietas apimantis Šv. Patriko paradas.

Dabar Šv. Patriko diena ir savaitę prieš ją vykstantis festivalis yra pati didžiausia ir svarbiausia Airijos šventė. Kiekvienam festivaliui rengiamasi kelerius metus, o metų kulminacija – Šv. Patriko paradas kovo 17 dieną. Tai šokio, muzikos, gatvės teatro pasirodymai, užburiantys spalvomis, choreografija ir dalyvių skaičiumi. Gausiausias jis Dubline, surenkantis daugiau nei 3 tūkst. eisenos dalyvių ir pusę milijono žiūrovų. Tuo pat metu didesni ar mažesni festivaliai vyksta daugelyje Airijos miestų ir miestelių.

Norinčiųjų dalyvauti eisenose gausu, tačiau teisę dalyvauti didžiausiame Dublino parade gauna ne visi. Dublino lietuviai jau yra užsitarnavę teisę būti nuolatiniais šios šventės ir karnavalinės eisenos dalyviais ir dalyvauja joje daugiau nei 10 metų, sudarydami tvirtą jos dalį, įsiliedami į bendrą festivalio idėją ir mintį. Šių metų festivalio tema – „Airija, tu esi…“.

Tiesa, kituose Airijos miestuose vykstančios eisenos dažniausiai neturi griežtai apibrėžtos temos ir reikalavimų kostiumams, todėl jose dalyvaujantys lietuviai tiesiog atstovauja sau ir Lietuvai. Jie tvirtai žengia kartu su airių ir kitomis bendruomenėmis pasipuošę lietuviška simbolika ar nešini vėliavomis, taip suliedami lietuviškumą su gražia airiška tradicija.

Nenustoja žavėti airių gebėjimas organizuoti tokius masinius renginius: ar tai būtų šventinės eitynės, ar mases sutraukiančios sporto varžybos – viskas detaliai apgalvota, sustyguota, jokių grūsčių, spūsčių ar nesusipratimų. Visi puikios nuotaikos. Net ir oro sąlygos jokios įtakos tam neturi, nepaisant to, kad kovo 17 diena dažnai pasitaiko darganota, kaip ir lietuviškos Joninės.

Lietuvos vardas gerai žinomas visoje Airijos saloje, o apie lietuvius puikiai atsiliepia politikai, verslininkai, darbdaviai ir eiliniai Airijos gyventojai. Tai didžiulis čia gyvenančių lietuvių nuopelnas. Savo nuoširdžiu darbu ir gebėjimais jie puikiai garsina Lietuvą. Nenuostabu, kad vis daugiau Airijos įmonių, ieškodamos tam tikrų produktų importo šaltinių, pagalvoja apie Lietuvą, o airiai vis labiau nori pamatyti savo draugų, kaimynų ar bendradarbių gimtinę.

Lietuvių saloje tikrai daug, todėl čia gausu lietuviškos veiklos ir kultūros sklaidos, veikia ir lietuvių kalbą bei tradicijas puoselėja daugiau kaip 10 lituanistinių savaitgalio mokyklėlių.

Lietuviai čia buriasi dažnai ir įvairiomis progomis. Yra kuo pasidžiaugti. Jau minėtas puikus pavyzdys – lietuvių dalyvavimas Šv. Patriko parade visoje Airijoje.

Lietuviai drauge pamini nacionalines Lietuvos šventes ir sukaktis, darniai traukia „Tautišką giesmę“ Valstybės dieną, organizuoja bėgimą „Gyvybės ir mirties keliu“ sausio 13 dieną, švenčia Užgavėnes, Jonines, Žolinę, organizuoja lietuviškų dažniausiai Airijoje pagamintų maisto produktų (čia netrūksta nei juodos lietuviškos duonos, nei šakočių, nei mėsos gaminių) ir rankdarbių muges, koncertuoja, stato spektaklius, skaito poeziją, sportuoja.

Kiekvienais metais paminimos lakūno Felikso Vaitkaus, siekusio atkartoti ir užbaigti S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbį, skrydžio per Atlantą 1935 m. ir nusileidimo vakarinėje Airijoje metinės, kurių metu rengiamas visos Airijos lietuvių sąskrydis.

Džiugu, kad net ir daug dirbdami lietuviai randa ir skiria nemažai laiko saviraiškai – įvairiems kultūriniams pomėgiams, sportui ar labdaringai veiklai. Airijos lietuviai nuolat renka lėšas ir remia onkologinėmis ligomis sergančius vaikus Lietuvoje.

Bendruomenių integracija ir tolerancija – didžiosios airiškos vertybės, kurios taip žavi žmones, atvykusius dirbti ir gyventi į Airiją, ir greičiausiai yra vienas svarbiausių veiksnių, subūrusių čia, Airijoje, tokią gausią lietuvių bendruomenę.

Lietuviai jaučiasi savi šioje saloje, jiems sudarytos puikios sąlygos gyventi, dirbti, kurti, mokytis. O svarbiausia, kad vis daugiau lietuvių, pagyvenusių, pasimokiusių, įgijusių profesinės patirties ar pradėjusių verslą, žvalgosi galimybių ir grįžta į Lietuvą.