Šių dienų lietuvių emigranto portretas. Koks jis?

Iš Lietuvos 1990–2011 m. emigravo apie 670 tūkst., o į šalį sugrįžo apie 110 tūkst. gyventojų. Vadinasi, dėl emigracijos Lietuva per du dešimtmečius, vien oficialiais duomenimis, neteko jau daugiau nei pusės milijono gyventojų.
Vien 2010–2011 m., Statistikos departamento duomenimis, savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 137,5 tūkst. lietuvių. Galėtume kalbėti apie dar vieną masinę lietuvių emigracijos bangą, tačiau tai nebūtų visai tikslu, nes pasta-rųjų metų duomenys yra iškreipti: norėdami išvengti prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, savo išvykimą 2010–2011 m. suskubo deklaruoti ir jau anksčiau šalį palikę tautiečiai.
Nepaisant to, lietuviai tebėra viena labiausiai migruojančių tautų Europoje. Beje, žvelgiant istoriniu pjūviu, masinė tautos emigracija anaiptol nėra naujiena. Tai didesnės, tai mažesnės lietuvių emigracijos bangos yra nuolat pasikartojantis reiškinys jau kelis pastaruosius šimtmečius: XIX, XX amžiuje lietuviai, daugiausia valstiečiai, į porą lagaminų susikrovę būtiniausius daiktus, traukė į Jungtines Amerikos Valstijas, o šiandien, išnuomoję Lietuvoje turimus būstus, su šeimomis ar be jų, nes internetas sumažina atstumą iki tėvynėje likusių artimųjų, plūsta į Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją.
Laikai keičiasi, tačiau tiek prieš du šimtmečius, tiek dabar vienas dalykas yra toks pat: lietuviai – ar jie būtų valstiečiai, ar jau išsilavinę miestiečiai – visais laikais traukė ten, kur geriau, kur gali daugiau uždirbti, susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Vis dėlto kokie jie, šių dienų emigrantai? Dėl kokių priežasčių vieni jų naujaisiais namais pasirenka Didžiąją Britaniją, o kiti – Norvegiją ar Olandiją ir kokį gyvenimą ten susikuria? Ir ar lietuviai išties yra nuolatinei migracijai pasmerkta tauta? „Veidas“ ieškojo atsakymų, koks būtų šių dienų lietuvių emigranto portretas ir kokių emigracijos tendencijų galime tikėtis artimiausiu metu.

Šeimomis emigruojama į Airiją ir Didžiąją Britaniją
Ignas (32 m.) ir Rimantė (33 m.) Mockai susikrovė į lagaminus būtiniausius daiktus, išvežė į kaimą šunį, išdalijo draugams kambarines gėles, pasiėmė savo du darželinio amžiaus vaikus ir išvyko į Londoną nenusipirkę bilieto atgal. Tai buvo prieš porą metų. Tuomet, kaip prisimena R.Mockienė, jau buvo praėję beveik dveji metai, kai jos vyras, elektromechanikas, niekaip negalėjo rasti darbo, už kurį būtų mokamas bent kiek didesnis nei minimalus atlyginimas.
„Mus, kaip ir daugelį, spaudė paskolos, o tada vyrui pasiūlė darbą Londone. Apsisprendėme greitai – Anglijoje jau buvo įsikūrę nemažai mūsų giminaičių ir bičiulių“, – pasakoja R.Mockienė. Moteris priduria nė karto nesudvejojusi, kad mažamečius vaikus galbūt vertėtų kuriam laikui palikti Lietuvoje, pas senelius, kol jie svetur įsitvirtins: sutuoktiniai buvo pasiryžę vaikų nepalikti, tuo labiau kad draugai iš karto rado jiems vietą Londono darželyje.
Ilgą laiką darbą Londone turėjo tik vienas iš sutuoktinių – nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje siekė 8,4 proc. ir yra didžiausias nuo 1996 m., tad R.Mockienė keturis mėnesius beveik kasdien varstė įdarbinimo agentūrų duris, ėjo į pokalbius su darbdaviais, kol galiausiai įsidarbino pakuotoja vienoje gamykloje.
Vis dėlto ši lietuvių pora dėl savo sprendimo emigruoti dar nesigailėjo: per pusantrų metų Mockai atidavė visas skolas, įsigijo apynaujį automobilį, susitvarkė buitį. Tik komodoje dulkantis aukštojo mokslo diplomas R.Mockienę verčia graužtis, kad, atidavusi daug jėgų geografijos studijoms universitete, dabar ji dėlioja į dėžutes saldainius.
Ignas ir Rimantė Mockai yra beveik tipiniai lietuviai, šiuo metu emigruojantys į Didžiąją Britaniją ar Airiją. Jei reikėtų šių dienų Anglijos ar Airijos lietuvių emigrantą apibūdinti keliais žodžiais, būtų galima pasakyti, kad tai jaunas, iki 34 metų amžiaus žmogus, turintis aukštojo mokslo diplomą arba baigęs profesines studijas, bet jau metus ar ilgiau Lietuvoje neturėjęs darbo; vienišas arba turintis šeimą ir vaikų, kuriuos išsiveža kartu į emigracijai pasirinktą šalį.
Nebepalikti vaikų Lietuvoje, o vežtis juos kartu – tai nauja, tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija, kol kas būdingiausia į Jungtinę Karalystę bei Airiją išvykstantiems emigrantams. „Nors Jungtinėje Karalystėje atlyginimai mažesni nei, tarkime, Norvegijoje, gyventi su šeima ten pačios geriausios sąlygos. Tiems, kurie nori emigruoti su visa šeima, pirmiausia ir siūlome rinktis Angliją“, – teigia įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo paslaugas teikiančios UAB „Job center LT“ direktorius Ilja Malkinas.
Jungtinė Karalystė, nepaisant šalį slegiančio didelio nedarbo, tarp lietuvių emigrantų pastarąjį dešimtmetį buvo populiariausia – ją renkasi maždaug kas antras emigrantas. Antroje vietoje – Airija.
Be to, svarbu paminėti, kad išvyksta daugiausia jauni lietuviai. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius kelerius metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus, o kas aštuntas – vaikas iki 18 metų. Be to, maždaug 80 proc. emigrantų prieš išvykdami neturėjo darbo vienus metus ir ilgiau.
Dar viena tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija – į Didžiąją Britaniją ar Airiją emigruoja jau ne žemiausio išsilavinimo ir kultūros lietuviai, kaip buvo vos atsivėrus sienoms į Europą. Mokslininkas Arūnas Teišerskis, jau septynerius metus gyvenantis Airijoje ir šiuo metu dirbantis Dublino universitete, taip pat einantis Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas, pastebi, kad pastaruoju metu atvyksta vis daugiau jaunų žmonių iki trisdešimties metų, be to, kitaip nei anksčiau, dažnas jų turi universiteto ar kolegijos diplomą. A.Teišerskis taip pat patvirtina, kad dabar populiarus toks emigracijos modelis: pirmas atvyksta vyras, pradeda dirbti, įsikuria,
o po kiek laikui paskui jį – ir visa šeima, tuo labiau kad Airijoje auginantieji vaikus gauna nemenką socialinę paramą. Rasti darbą šiuo metu nelengva ir Airijoje – čia nedarbas siekia apie 14 proc., bet, pasak A.Teišerskio, paprasčiau nei Lietuvoje. Kokius darbus lietuviai dirba? „Nepaisant Lietuvoje įgyto išsilavinimo, didžioji dalis lietuvių Airijoje dirba tą darbą, kurį gauna. Visai kaip Lietuvoje“, – tvirtina mokslininkas.

Į Norvegiją – tik užsidirbti ir grįžti
Kad pastaruoju metu emigruoja daugiau jaunesnio amžiaus ir išsilavinusių žmonių, galima būtų pasakyti apie kiekvieną šalį, į kurią krypsta lietuvių emigrantų akys. Viena pagrindinių tai lemiančių priežasčių, ko gera, yra didelis nedarbas Lietuvoje.
Vis dėlto tarp lietuvių, emigruojančių į skirtingas ES šalis, išryškėja ir tam tikri skirtumai. Pavyzdžiui, į Jungtinę Kara lystę daugiausia traukiama su šeimomis, o į Norvegiją ar Olandiją, kaip sako įdarbinimo įmonės vadovas I.Malkinas, tik užsikalti pinigo ir grįžti. Daugiausiai lietuvių į Norvegiją vyksta dirbti trumpalaikių sezoninių darbų, gyvena darbdavių išnuomotuose namuose ar butuose po kelis žmones viename kambaryje, noriai dirba viršvalandžius ir savaitgaliais, o sutarčiai pasibaigus vėl grįžta į Lietuvą. Rasti nuolatinį darbą Norvegijoje nemokant norvegų kalbos – beveik neįmanoma. Tad Norvegija dažnam lietuvių emigrantui šiandien yra tik laikina uždarbio stotelė.
Beje, Norvegija, kurioje nedarbas tesiekia apie 4 proc., tapo viena geidžiamiausių lietuvių emigrantų šalių. Norvegija netgi iškopė į trečią vietą tarp šalių, į kurias lietuvių pastaruoju metu emigruoja daugiausiai. „Kodėl? Norvegijoje atlyginimai dabar vieni didžiausių, – aiškina I.Malkinas, pridurdamas, kad lietuviai per mėnesį vidutiniškai uždirba po 8–12 tūkst. Lt. – Gal todėl norvegų darbdaviai nelabai nori samdyti itin jaunų, nes jaunesni, gavę daug pinigų, pernelyg atsipalaiduoja, nebesivaldo, jų dabar Norvegijoje pilni kalėjimai.“
Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininkės Dainos Bogdanienės teigimu, nedarbas šalyje mažas, tad norvegų kalbą mokantys geri specialistai tikrai ne lieka be darbo, tačiau dėl nekvalifikuotos darbo vietos reikia labai pakovoti. Jau dvylika metų įvairiuose projektuose ir tyrimuose, susijusiuose su migrantų dalyvavimu darbo rinkoje, socializacija bei integracija, dirbanti D.Bogdanienė sako, kad kai kuriose srityse, nereikalaujančiose kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo, dirba išimtinai imigrantai: tai valymas, statyba, maisto pramonė (mėsos, žuvies fabrikai), skalbyklos, šiukšlių, laikraščių išvežiojimas, daržovių rūšiavimas, pakavimas ir kt. Tai ir yra pagrindiniai naujai atvykstančių lietuvių darbai.
„Paplitęs mitas, kad Norvegijoje iškart gausi darbą, neatitinka tikrosios padėties, – įspėja D.Bogdanienė. – Atvykę be pa sirengimo ir jokio konkretaus plano naujieji imigrantai įsilieja į didžiulę grupę juodadarbių darbo ieškotojų, kurie paprastai gauna tik pakaitinio darbuotojo darbą.“
Panaši padėtis ir Olandijoje: norint rasti geriau mokamą nuolatinį darbą mokėti anglų kalbos čia nepakanka, todėl dauguma lietuvių atvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų pagal terminuotas sutartis. Kaip sako įdarbinimo agentūros „Qbis“, pernai padėjusios susirasti darbą Olandijoje maždaug tūkstančiui lietuvių, komercijos direktorius Sergejus Naumčikas, dažnas lietuvis nėra tikras, kad ilgai turės darbą, todėl savo šeimą atsivežti prisibijo ir ateities su šia šalimi nesieja.
Na, o, pavyzdžiui, į Vokietiją daugiau išvyksta šiek tiek vyresnio amžiaus lietuvių – jau perkopusių ketvirtą penktą dešimtį. Be to, darbu Vokietijoje labiau domisi moterys: lietuvės neblogai įsitvirtinusios senelių slaugytojų ir auklių darbų fronte, o vyrai daugiausia dirba statybose, miškų tvarkymo ir kitus nekvalifikuotus darbus.
Beje, kai pernai Vokietija atvėrė savo darbo rinką lietuvių emigrantams, padėtis šiuo požiūriu ne itin pasikeitė – lietuvių antplūdžio nesulaukta, o jų prioritetai li ko iš esmės tie patys. „Tiesiog tie, kurie anksčiau dirbo nelegaliai, dabar legalizavosi“, – pastebi Vokietijoje nuo 1999 m. gyvenanti Asta Korinth, dirbanti medicinos sesele Fiurto miesto ligoninėje.
„Legalizavosi“ ir lietuvės senelių slaugytojos. Dėl šių darbų mūsų tautietės ir toliau konkuruoja tik su kitomis imigrantėmis iš Rytų Europos, nes, pasak A.Korinth, vokiečiai tokio darbo turbūt ir nedirbtų. Be to, patys senoliai suinteresuoti savo priežiūra dvidešimt keturias valandas per parą, o tai lengviausia pasiekti, jei slauge priimama dirbti gyventi neturinti kur atvykėlė iš kitos šalies, kuriai mielai parūpinamas kambarys slaugomojo namuose.

Iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo penktadalis tautos
Dvidešimt dveji Lietuvos nepriklausomybės metai – daugiau nei pusė milijono šiuo laikotarpiu šalį palikusių piliečių. Ar galima teigti, kad pastaroji lietuvių emigracija masiškiausia Lietuvos istorijoje? Ką apie nė emigracija gerokai sumažėjo, nors tada daug lietuvių pasuko į Pietų Amerikos šalis.
Taigi nuo XIX a. pabaigos iki sovietinės okupacijos dėl ekonominių priežasčių iš Lietuvos emigravo arti pusės milijono žmonių – panašiai kaip 1990–2011 m. Tie sa, anais laikais lietuvių sugrįždavo kiek daugiau nei dabar. „Iš 400 tūkst. emigravusiųjų grįžo maždaug 25 proc. Dalis jų grįždavo iš Amerikos išsimokslinę, prakutę, papildydavo inteligentų luomą, pradėdavo Lietuvoje verslus“, – tvirtina istorikas A.Eidintas.
Istorinių šaltinių teigimu, aktyvi lietuvių emigracija į Rusiją bei Ameriką prasidėjo dar XVIII a. Kai kurie istorikai skaičiuoja, kad nuo 1790 iki 1914 m. iš Lietuvos galėjo emigruoti apie milijoną lietuvių, tačiau tikslių duomenų nėra: kaip sako A.Eidintas, tai nedaug n uo Lietuvos atitrūkę: bendrauja su giminėmis skaipu, žiūri lietuviškas televizijas, bet kada ir gana pigiai gali sugrįžti namo ir pabūti. Emigravę jie gali jaustis taip, tarsi gyventų Lietuvoje“, – lygina A.Eidintas.
O ko galime tikėtis ateityje: ar lietuvių emigracija toliau didės, o gal ims slopti? Čia kol kas nuomonės išsiskiria.
Kaip teigia „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis, 2010–2011 m. emigracijos statistiką iškreipė prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o iš tiesų emigracija iš Lietuvos jau rimsta. „Šios kartos emigracijos po ten cialas jau išnaudotas“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
O štai sociologas Vladas Gaidys mano, kad jei nebus panaikintos lietuvių išvykimą skatinančios priežastys, emigracija toliau didės. Tuo labiau jog pati emigracijos prigimtis bylojanti, kad kuo daugiau tautiečių išvyksta, tuo lengviau darosi atvažiuoti kitiems.
Emigraciją tyrinėjusio istoriko ir diplomato prof. Alfonso Eidinto duomenimis, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo – 1914-ųjų iš Lietuvos į JAV, Rusiją ir Angliją ieškodami geresnio gyvenimo emigravo apie 400 tūkst. gyventojų, tiesa, apie 13 proc. jų sudarė lietuviais užsirašę žydai. XIX a. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 2 mln. žmonių, tad tai sudarė apie penktadalį šalies gyventojų.
Taigi sukrečianti pastarųjų dviejų dešimtmečių emigracija demografiniu požiūriu nėra pats nuostolingiausias Lietuvai laikotarpis, tačiau netekome santykinai panašaus gyventojų skaičiaus, kaip ir XIX–XX amžiuje.
Žvelgiant į praeitį, dar apie 100 tūkst. lietuvių iš šalies emigravo 1920–1940 m.: pasak A.Eidinto, JAV tada ėmė griežtai riboti atvykstančiųjų į šalį srautus.
Vis dėlto istorikas apibendrina, kad tiek dabar, tiek XVIII–XIX a. lietuvių emigracijos priežastys taip pat buvo daugiausia ekonominės: lietuviai visais laikais ieškojo, kur geriau. Pavyzdžiui, Antanas Smetona yra sakęs, kad lietuviai linkę į kosmopolitizmą – to, ką patys turi gero, jie dažnai neįvertina, o pas kitus jiems at rodo ir geriau, ir įdomiau.
„Mano galva, Lietuvoje visada buvo santykinis darbo jėgos perteklius – miestai maži, gamyklų nedaug, o gimstamumas buvo didelis. Tokiai masei žmonių darbo vietų negali pasiūlyti ir dabartinės Lietuvos ekonomika. Vis dėlto šių dienų emigrantus lyginti su anų laikų sunku: tais laikais žmonės išvykdavo jau tarsi amžiams, laikraščiuose esu radęs tokių nostalgiškų minčių, kad verkti norėdavosi.
Priežastys, skatinančios emigruoti, yra kelios. Pirma, prasta materialinė gerovė: nėra darbo, už ką mokėti paskolų, kaip susitaupyti būstui ar tiesiog normaliai gyventi, kai, anot sociologo, susimoki už šildymą ir dar kažkiek lieka. Antra, nepalankios sąlygos smulkiajam verslui: nedideli šeimos verslai paprastai yra tas inkaras, kuris „kabina“ likti šalyje, o pas mus jo pradžia sudėtinga ir apkrauta mokesčiais. Ir dar kelios priežastys, tokios kaip noras gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje, svetur studijuoti ar tobulintis kaip aukštos kvalifikacijos specialistams, nes Lietuvoje tokios galimybės labai ribotos.
„Jei šios priežastys nebus pašalintos, ypač materialinės, jei negerės verslo kūrimo sąlygos, tada emigracija, mano manymu, tik didės, nes šiuo metu Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gera gyventi“, – apibendrina V.Gaidys. ■