Kone du dešimtmečius puoselėjami planai, kaip padaryti, kad Klaipėda taptų vakarietišku uostamiesčiu, o pajūrio kurortai poilsiautojams būtų patrauklūs visus metus, vis dar neatrodo realūs.

„Dabar, vasaros viduryje, pusė Lietuvos poilsiauja prie jūros, tačiau didžioji dalis poilsiautojų tik degindami savo kūnus paplūdimyje jaučia jūrinę dvasią. Buvimas prie jūros – maudymasis, deginamasis, saulės palydėjimas, gintaro rinkimas yra svarbi marinistinės kultūros dalis, bet tai tik nedidelis jos fragmentas“, – pabrėžia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Deja, mūsų pajūryje, išskyrus pasivaikščiojimus po pušynus ar, tarkim, Kuršių nerijos nacionaliniame parke nutiestais pažintiniais takais, sutvarkytomis Danės upės krantinėmis, kruizinių laivų krantine Klaipėdoje, beveik ir nėra kur pajusti jūrinės kultūros. Užtat bet kuriame Vakarų Europos ar kaimyninės šalies pajūrio mieste ir kurorte pasitinka jachtų prieplaukos, žvejai pardavinėja ką tik pagautas žuvis, kviečia užsukti jaukios kavinukės ir žuvies patiekalų restoranai, siūloma įvairių pramogų ne tik jaunimui, bet ir šeimoms su mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms. Tad nuo ryto iki vėlyvo vakaro uostamiesčiuose ir pajūrio miesteliuose netyla šurmulys, kiekviename žingsnyje persmelktas jūrinės nuotaikos.
O štai vienintelis Lietuvos uostamiestis atgyja vos kelis kartus per sezoną, kai vyksta didieji renginiai – Jūros šventė, laivų paradas, Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Klaipėdoje tai bene vieninteliai jūrinės kultūros akcentai, o ištisus metus mūsų uostamiestis primena apsnūdusį provincijos miestelį.
„Vasarą gyvybės dar šiek tiek daugiau, tačiau kitais metų laikais Klaipėdos senamiesčio gatvės atrodo lyg po atominio karo – tyla, ramybė, vienas kitas žmogus. Tiesa, ir vasaros vakarais, kai poilsiautojai grįžta iš paplūdimių, gyvesnis miestas tampa vos kelioms valandoms, nes nuo 23 val. – ramybės laikas, tad muzika išjungiama“, – niūrų Lietuvos uostamiesčio vaizdą piešia Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė.
Jos teigimu, gyvenimas verda tik netoli miesto centro įsikūrusiame „Akropolio“ prekybos ir pramogų centre, mat čia yra vienintelis Klaipėdoje kino teatras, vienoje vietoje sukoncentruotos kitos pramogos. „Kai draugų ir pažįstamų paklausiu, kada pastarąjį kartą buvo senamiestyje, visuomet girdžiu tą patį – kad kelerius metus nesilankė, nes nėra ko ten eiti“, – atskleidžia L.Beržinskienė.

Ambicingi projektai guli stalčiuose

Klaipėdos senamiestyje šiuo metu mažai ne tik kultūrinio gyvenimo ženklų (nėra kino teatro, dramos teatras ne vienus metus remontuojamas) – čia neužsibūna ir smulkieji verslininkai. Kavinukė ar parduotuvėlė išsilaiko vos keletą mėnesių ir užsidaro, o naujų nuomininkų atsiranda vis mažiau. „Viena kita kavinė dar likusi Teatro aikštėje, tačiau mažų krautuvėlių nebėra. Išeina net ir ilgai senamiestyje dirbę verslininkai. Štai šiemet nebeliko senos, jaukios, miestiečių pamėgtos kavinės „Laikraštis“, – apgailestauja Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. Aušrinė Armaitienė.
Klaipėdos verslininkai juokauja, kad skylės senamiesčio pastatų languose dar nejuoduoja, tačiau nėra ir nė mažiausio ženklo, jog artimiausiu metu padėtis galėtų keistis.
„Klaipėdiečiai neturi įpročio po darbo užbėgti į kavinę kaip, tarkim, vokiečiai. Be to, mūsų uostamiestyje kasmet vis mažėja darbingo amžiaus žmonių. Įvestos rinkliavos už automobilių stovėjimą senamiestyje taip pat atbaido miestiečius ir svečius čia leisti laisvalaikį“, – vardija A.Armaitienė.
Pasak turizmo specialistės, yra parengtas Klaipėdos strateginis planas, tačiau kardinalių pokyčių ten nenumatyta, net atskiros senamiesčio plėtros strategijos nėra. Jau ne vienus metus verslininkai, turizmo specialistai ir politikai bando susėsti prie vieno stalo aptarti problemų, tačiau, KU profesorės žodžiais, pasikeičia valdžia, ir net nepriartėjus prie realių darbų iš naujo grįžtama prie kalbų.
„Nėra noro, todėl ir nesusikalbama. Kitų miestų vandens pramogų parkai jau tuoj nusidėvės, o Klaipėdoje dešimt metų tik kalbama, kad reikia statyti“, – uostamiesčio valdžios neveiklumu piktinasi L.Beržinskienė.
Kiti ambicingi Klaipėdos projektai taip pat nejuda iš mirties taško. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas iškils ant vandens, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Dar 2005 m. pradėta kalbėti apie „Memelio miestą“ – kvartalą su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu. Tačiau šios gražios idėjos, kaip atgaivinti uostamiestį, taip ir liko popieriniais projektais. Nepavyko naujam gyvenimui prikelti net žuvų turgaus, kuriame būtų prekiaujama ką tik žvejų sugautu laimikiu.
„Trūksta politinės valios projektams įgyvendinti. Be to, miestiečiai nesiima iniciatyvos ir nedaro rimto spaudimo valdininkams“, – teigia A.Armaitienė.

Valdininkų supratimas apie jūrinę kultūrą – kaip sovietmečiu

Lietuvos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ pirmininkas Kostas Frankas apie tai, kodėl nei klaipėdiečiai, nei miesto svečiai uostamiestyje nejaučia jūrinės dvasios, rėžia tiesiai: „Tiek metų gyvenę už geležinės uždangos, nebuvom susiję su laivyba, o nemažai valdininkų – vis dar tie patys. Tad ir jūrinės kultūros supratimas tik toks, kad reikia rodyti delfinus Jūrų muziejuje arba atkastus kelis akmenis Klaipėdos piliavietėje. Išgirdę apie naują iniciatyvą uostamiesčio valdžios atstovai pirmiausia klausia, kokia jiems bus iš to nauda, o dažnai net atvirai reikalauja vadinamųjų otkatų.“
Klaipėdos miesto savivaldybės Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas pabrėžia, kad anksčiau pristatyti ambicingi projektai neplėtojami ne dėl savivaldybės kaltės. Mat, pavyzdžiui, „Memelio miestas“ – privačių investuotojų projektas, kuris nepritraukus investicijų sustojo. O naujo Muzikinio teatro plėtojimas perduotas Kultūros ministerijai.
Be to, R.Zulcas mano, kad dešimtmetį dedamos pastangos uostamiesčiui įpūsti jūrinės dvasios vis dėlto duoda rezultatų: „Jūrinė kultūra – tai laivo ir kranto žmonių bendravimas sausumoje. O jis vyksta. Išplaukiant kruiziniam laivui, miestiečiai ir poilsiautojai ateina jo išlydėti. Veikia gintaro turgus ir galerijos. Neseniai dar viena atidaryta. Joje galima pamatyti, kaip gaminami gintaro dirbiniai.“
Nors savivaldybės atstovas sutinka, jog tai per mažai norint pajusti, kad lankaisi uostamiestyje, tačiau, jo manymu, lyginti Klaipėdos, pavyzdžiui, su Ryga, Talinu ar Helsinkiu nederėtų. Mat šie uostamiesčiai, būdami dar ir sostinės, natūralu, turi kur kas daugiau turistinių traukos objektų. „Klaipėda – iš dalies pramoninis miestas, tačiau į senamiestį stengiamės įkelti magnetų, kurie trauktų ir klaipėdiečius, ir turistus“, – tikina R.Zulcas.
Jis skaičiuoja, kad šiuo metu vykdoma per 40 projektų, kurie esą kilstelės Klaipėdos įvaizdį ir paskatins verslo plėtrą. Pavyzdžiui, rekonstruojamas Biržos tiltas, pradėti Pilies tilto rekonstrukcijos darbai, buvęs tabako fabrikas baigiamas pertvarkyti į kūrybinių industrijų centrą, pajūrio zonoje griaunami seni tualetai, vietoj jų bus pastatyti nauji.
Kitais metais planuojama pradėti gaivinti Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksą. Bus sutvarkyta gynybinė siena, kurioje įrengta požeminė patalpa ir eksponuojami atliekant archeologinius tyrimus rasti senojo miesto kultūriniai sluoksniai, taip pat planuojama įrengti konferencijų salę, įkurti Mažosios Lietuvos muziejų.
Uostamiesčio savivaldybė senamiestyje užsimojo atstatyti ir evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią su maždaug 75 metrų aukščio bokštu, kuriame būtų įrengta apžvalgos aikštelė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo aukščiausias visuomeninis Klaipėdos pastatas ir geografinis miesto centras, o dabar atstatyta bažnyčia galėtų tapti vienu iš turistų traukos objektų bei ryškiu senamiesčio akcentu. Tačiau tai tolimos ateities vizija, mat nėra išlikusių pastato brėžinių, trūksta ir lėšų.