Pažengėme toli, bet vis dar nesame lygus su vakariečiais. Tad prieš akis laukia ne vienas iššūkis.

Šia savaitę Lietuva švęs narystės Europos Sąjungoje dešimties metų jubiliejų. Per tuos metus mūsų šalis padarė didžiausią pažangą, lyginant BVP pagal perkamosios galios standartą. Šis rodiklis 2004 m. siekė 52 proc. ES vidurkio, naujausiais 2012 m. duomenimis, – 72 proc. T.y. Lietuva pašoko 20 proc. – nė viena kita kartu su mumis į ES prieš dešimtmetį įstojusi šalis negali tuo pasigirti.
Taip ir norisi šį ankstyvą ir saulėtą pavasarį sušukti: “Gyvenimas gerėja! Gyvenimas gražus!” Bet ką sako skaičiai?
Šios savaitės “Veido” pagrindinė tema – “Lietuviška svajonė”. Jungtinės Valstijos neatsiejamos nuo “amerikietiškos svajonės” sąvokos. Tai įsitikinimas, kad sunkiai ir kryptingai dirbant galima susikurti turtingą ir laimingą gyvenimą. O kas yra “lietuviška svajonė”? Tai gebėjimas susikurti vakarietišką, kokybišką gyvenimą – turėti laisvę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo ir gyventi per daug savęs neribojant. Kitaip tariant, prilygti vakariečiui iš vidurinio visuomenės sluoksnio.
Tokių žmonių yra, bet labai nedaug. Ekspertų skaičiavimais, bent 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius uždirbantys lietuviai atitinka dabartinį ES pajamų, įvertinant kainų lygį, vidurkį. Tai yra tiek uždirbdamas lietuvis gali sau leisti maždaug tą patį, ką ir vidurinio sluoksnio europietis.
Panašiai mano ir “Veido” užsakymu atliktos apklausos dalyviai. Pasak 55,6 proc. respondentų, norint oriai jaustis, reikia per mėnesį vienam asmeniui uždirbti nuo 3 tūkst. Lt, iš jų 18,4 proc. įsitikinę, kad pajamos turi būti didesnės nei 4 tūkst. Lt per mėnesį.
O čia skaičiai ir sudėlioja viską į vietas: “Sodros” duomenys rodo, kad didesnį nei 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atlyginimą šiandien gauna vos 4 proc. dirbančiųjų. Išvada – Lietuvoje išties nėra vidurinio sluoksnio?
Kita vertus, šiuo teiginiu verčia abejoti eilės prekybos centruose, graibstomi nekilnojamojo turto objektai ir pan. Be to, kitos “Veido” apklausos rezultatai rodo, kad dauguma – daugiau nei 50 proc. respondentų save priskiria prie vidutiniokų.
Kaip suprasti šį fenomeną? Galbūt didžioji dalis gauna atlyginimus vokeliuose arba verčiasi kita neoficialia veikla, kurios nefiksuoja “Sodra”. Tuomet juodosios rinkos mastai – įspūdingi. O gal lietuviai per daug gerai apie save mano?
Vis dėlto manyčiau, kad Lietuvoje egzistuoja gan didelis vidutinis visuomenės sluoksnis. Kaip ir vakariečiai, jie turi nuosavą būstą, gali vaikus išleisti į mokslą, turi galimybę išvykti atostogauti ir yra susitaupę juodai dienai ar senatvei.
Žinoma, ši lietuviška vidurinė klasė neprilygsta vakarietiškajai, todėl siekis prilygti vidutiniam europiečiui ir yra, kad ir kaip ironiškai skambėtų, “lietuviška svajonė”.
Kad ir kiek daug pasiekėme per pastaruosius dešimt metų, vis tiek mus dar skiria didelė praraja nuo Vakarų. Bet juk ir Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną.
Arba, kaip “Veidui” teigia vienas žinomiausių Lietuvos verslininkų Darius Mockus: “24 metai nėra daug, todėl ir jaučiame milžinišką atotrūkį nuo kitų Europos valstybių, kurios nuosekliai žengė logišku ir nepertraukiamu ekonomikos plėtros keliu. Emigracija yra viena to atotrūkio pasekmių. Vis dėlto nereikia prarasti vilties, kad tapsime lygiateisiai. Tokie tapsime tada, kai mus baigs remti ir dotuoti, kai nebereikės važiuoti dirbti ten, kur geriau apmokamas darbas. Tada nejausime kompleksų, kurių dabar netrūksta.”