Lietuvos maisto parduotuvių lentynose daugėja užsienyje pagamintų produktų lietuviškais pavadinimais: kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi pagaminta Lietuvoje, iš tiesų neretai atkeliauja iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos ar netgi Turkijos.

Pavyzdžiui, nedaug kas atkreipia dėmesį, kad, „Rokiškio pieno“ grūdėta varškė pagaminta Lenkijoje, o štai to paties prekės ženklo kondensuotas pienas – Olandijoje. Ne kiekvienam į galvą šauna patikrinti, kur kepama ir „lietuviška“ duona. Pasirodo, apie 10 proc. „Vilniaus duonos“ ženklu pažymėtų duonos gaminių kepama Estijoje – tarp jų Estijoje kepama skrudinti skirta duona „Toste“ ar sumuštinių duona „Turtinga“. O štai „Vilniaus duonos“ vafliai „Klasika“ į mūsų šalį atkeliauja iš Latvijos.
Estijoje ir Latvijoje kepamos ir kai kurios „Gardėsio“ vardu ženklinamos įmonės „Fazer Lietuva“ gaminamos duonos rūšys, o, tarkime, “Gardėsio” meduoliai vežami iš Rusijos.
Nieko bendra su Lietuva neturi „Klaipėdos maisto“ mėsos gaminiai. Šį jau bankrutavusios uostamiesčio bendrovės prekės ženklą yra įsigijusi Suomijos bendrovė „HK Ruokatalo“, kuri Klaipėdos pieniškų dešrelių ir kitų mėsos produktų gamybą perkėlė į Estiją bei Latviją.
Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad parduotuvėse įmanoma nusipirkti Lietuvoje gaminamo aliejaus. Paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra nė vienos bendrovės, galinčios aliejų rafinuoti, tad viskas, kas paženklinta „Obelių“ ar „Vilniaus aliejaus“ prekės ženklais, atkeliauja iš užsienio. Pavyzdžiui, rapsų aliejus dažniausiai vežamas iš Estijos, saulėgrąžų – iš Ukrainos, kukurūzų ir sviesto skonio – iš Vokietijos.
Šį sąrašą galima tęsti toliau. Tarkime, „Viči“ picos kepamos Lenkijoje, o bandelės – Prancūzijoje. Kai kurie Kauno pieno centro ledai į Lietuvą atkeliauja iš Ispanijos, Čekijos, Lenkijos. Na, o “Vesigos” agurkėliai marinuojami Turkijoje.
Vis dėlto verslininkai nebijo kaltinimų ar net baudų dėl galimo pirkėjų, pasiryžusių už lietuvišką produkciją mokėti brangiau, nes labiau pasitiki jos kokybe, klaidinimo. Taip yra todėl, kad jokie teisės aktai gamintojams nedraudžia gaminių, pagamintų kitose šalyse, pavadinti lietuviškais vardais. Svarbu, kad ant pakuotės būtų nurodyta jų kilmės šalis.
Konkurencijos tarnyba nurodo, kad net jei prekės pavadinimas – rinkodaros priemonė, vadinti prekę lietuviškai ir gaminti ją kitoje šalyje iš tiesų nėra laikoma pažeidimu. Tad pirkėjams belieka būti budriems, o norintiems pirkti prekę lietuvišką – skaityti ne tik produktų sudėtį, bet ir ieškoti nurodytos jų kilmės šalies.