Šių metų balandžio pirmosios, Juokų dienos, šventimas ir jo metu vykę renginiai bei transliuotos neva humoro laidos leidžia daryti keletą išvadų apie lietuvių humoro jausmą ir apie mūsų juokdarių transformacijas.

,,Veido" archyvas

Taigi permainos – didžiulės: prieš 17–20 metų nemažai humoristų, tokių kaip Juozas Zavaliauskas, Artūras Orlauskas, Arūnas Valinskas, Valdas Vižinis, keliaudavo per Lietuvos regionus ir kultūros namuose pristatydavo savo programas. Vėliau prasidėjo įvarių anektodų karalių rinkimai ir savo sėkmės valandos sulaukė charizmatiški anekdotų pasakotojai, tokie kaip Raimondas Bingelis, Raimondas Šilanskas. Netrukus visi humoristai susikraustė į televizijas ir iki šiol iš jų nebeišlenda. Kitaip tariant, dabartiniais laikais humoristai praktiškai nebekeliauja po Lietuvą ir nepristato savo numerių koncertų salėse.

Tai pirmasis pokytis. Antruoju galima laikyti tai, kad per pastaruosius ketverius penkerius metus ir pačiose televizijose stipriai sumažėjo humoro laidų, jos darosi vis primityvesnės ir lėkštesnės. Siaurėja temų ratas, o per šiųmečius “Auksinius svogūnus” ir “Dviračio žvaigždę” paaiškėjo, kad, humoro laidų kūrėjų vertinimu, lietuviams šiuo metu juokingi tik politikai ir politika. Todėl ir vienoje, ir kitoje TV salėje didžiąją dalį tiek juokdarių, tiek besijuokiančiųjų sudarė Seimo nariai. Taigi galima konstatuoti, kad šis laikmetis humoro požiūriu yra pats skurdžiausias: tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Be to, šio laikmečio humoristų pajuokavimai užgaulesni, mažiau intelektualūs ir ne tokie šmaikštūs.

“Manau, įžeidinėjimai vietoj humoro atsirado dėl ekonominės šalies padėties ir žmonių nuotaikos – ore tvyro masinė frustracija: 20 metų nepriklausomi, o geresnio gyvenimo nėra”, – svarsto gana subtilų humoro jausmą turintis Seimo narys Česlovas Juršėnas.

Iš ko juokiamės?

Kai paskambinusi būsimiems pašnekovams pranešdavau, kad rašau straipsnį apie lietuvių humoro jausmą, visi kažkodėl imdavo garsiai juoktis. Pasirodo, kad pats lietuvių humoro jausmas yra juokingas, ir tai, iš ko jie juokiasi ir kaip jie yra juokinami, – dar juokingiau.

Tiesa, svarbu paminėti, kad Lietuvoje ypač skiriasi įvairių amžiaus grupių humoro jausmas. Senjorams labiau patinka rusiškas humoras, taip pat lėkštesnis, tiesmukesnis, mažiau poteksčių turintis lietuviškas humoras. 30–50 metų Lietuvos gyventojus traukia “Dviračio šou”, anksčiau juokinusio Rolando Kazlo programos ar Vytauto Šapranausko juokeliai, o jaunimas juokiasi jau iš visai ko kito.

Be to, humoro supratimas priklauso net nuo lyties: pasirodo, moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų ją prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių.

Iš tiesų niekas taip neskiria žmogaus nuo gyvūno, kaip gebėjimas juokauti. Patys humoristai ironizuoja, kad pirmai nusišypsojusiai beždžionei atsivėrė perspektyva sužmogėti, o štai visai nesijuokiantys ir nesišypsantys dvikojai paniurėliai turi daug šansų subeždžionėti.

Tačiau atrodo, kad beždžionėti ima ir kai kurie vadinamieji juokdariai: jų bandymai juokinti vis piktesni, vis užgaulesni ir vis neskoningesni. Tad natūralu, kad po beviltiškai neskoningų pajuokavimų norisi ne juoktis, o verkti. Tarkime, Jurijus Smoriginas ar V.Šapranauskas turi ne tik gebėjimo pajuokauti dovaną, bet ir pykčio, tad kartais dėl jų būna gėda. Tarkime, kai visai neseniai per “Chorų karus” V.Šapranauskas Rūtai Ščiogolevaitė išrėžė: “Visąlaik konkursuose antra. Turbūt visiškas apsišikimas!”, visa salė nepradėjo griaudėti juoku, o ilgokai buvo netekusi amo.

TV3 televizijos programų direktorius Jurgis Jefremovas, paklaustas, kaip vertina šou vedėjo akibrokštą, atsakė: “Nuo V.Šapranausko neatsiejamas jam būdingas kartais aštrokas humoras. Tąkart jis pavartojo riebesnį žodelį. Galima tik pasidžiaugti, kad žodis buvo lietuviškas, liaudiškas, jis netgi yra “Lietuvių kalbos žodyne”. Gal “Chorų karų” kontekste tai ir nuskambėjo ne visai skaniai, tačiau V.Šapranauską reikia priimti tokį, koks ji yra, arba visai nepriimti. Cenzūruoti V.Šapranauską – tas pats, kas cenzūruoti Kristijoną Donelaitį. Taigi neturime jokio oficialaus pagrindo imtis kokių nors sankcijų prieš Vytautą”.

Beje, už panašų juokelį Gabrielė Bartkutė išlėkė iš LTV.

Ne mažiau kandūs juokai iš eterio sklido ir per “Auksinius svogūnus”. “Mūsų politikai arba mazochistai, arba bepročiai – iš jų atvirai tyčiojamasi, o jie iki ausų išsišiepę ploja. Atrodo, ten būti – garbės reikalas”, – tiesiai rėžia laidą žiūrėjęs psichiatras Raimundas Milašiūnas.

O Č.Juršėnas priduria: “Pats nedalyvauju ir kolegoms nepatariu. Jeigu jie nori iš manęs juokus daryti, tegul daro, bet aš ten nesėdėsiu”.

Ar patinka, kai iš mūsų juokiasi?

Senovės graikai manė, kad sarkastiški žmonės nepasitiki savimi, yra melagiai, žiaurūs ir dėl to serga širdies, skrandžio bei kepenų ligomis. O kaip jaučiasi tie, iš kurių tyčiojamasi? Interneto portalas www.asirpsichologija.lt atliko apklausą, iš kurios paaiškėjo, kad 11 proc. apklaustųjų įsižeidžia ir puola aiškintis, 7 proc. bando nejučiomis pakeisti temą, 11 proc. mandagiai juokiasi kartu, 15 proc. pasišaipo iš to, kuris šaiposi, o kiti tvirtina, esą juokiasi ir patys.

“Juokavimas – socialinio statuso įrankis, galintis nurodyti, kas “viršesnis”. Pasąmonė juokų nesupranta, todėl šaipymasis iš žmogaus, kurio statusas ir taip yra žemesnis, jį žlugdo. Šaipydamasis gali pažeminti ir bičiulį, jei pasakytame juoke pabrėši savo pranašumą”, – teigia tyrimo autorė psichologė Aldona Steponavičiūtė. Taigi kyla klausimas, kodėl vis daugiau juokų pas mus tampa įžeidimais?

Atsakymą į šį klausimą žino aktorius Rimgaudas Karvelis: “Nekenčiu šiurkštumo, keiksmų. Kadaise mes kalbėdavom Ezopo kalba, dėl to ir buvo juokinga, nes reikėdavo pamąstyti. Dabar viskas sakoma tiesiai. Iš tiesų gerą humorą sukurti gali tik aukšto intelekto aktorius, o mūsų televizijų vadovai, kad ir turi pinigų, nėra išsilavinę, todėl ir jų televizijose humoras menko lygio”.

Pasak aktoriaus, dabar televizijose gausu prastos vaidybos, primityvios saviveiklos pavyzdžių: “Na, kad ir “Kakadu”. Kai sakai gerą juoką, vaidinti nebereikia – visiems ir taip juokinga, o toje laidoje nuolat maivomasi ir tyčiojamasi”, – paaiškina R.Karvelis.

Neįžeidų humorą propaguojantis Andrius Rožickas mano, kad žmonės įžeidžiami, kai supainiojama tai, kas juokinga, su tuo, kas skandalinga. “Tam, kad sukeltum žiūrovų rekaciją, nebūtina juokauti – galima nusikeikti. O su subtiliu humoru tokios reakcijos gali ir nesulaukti, nes ne visi supras. Juokauti užgauliai – lengvesnis kelias”, – dėsto pašnekovas ir priduria, kad kiekvienas humoristas privalo turėti vidinį cenzorių.

“Iš tiesų juokinga būna tada, kai kalbi apie dalykus, kurie pačiam skauda. Jeigu sugebi juoktis iš savęs, turi teisę juoktis ir iš kitų, bet jeigu tyčiojiesi – tai ne humoras, o paprasčiausias chamizmas”, – įsitikinęs aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas.

O LTV direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis priduria: “Kai iš premjero Tony Blairo šaiposi britai, būna juokinga ir jam pačiam, ir užsieniečiams. Bet nemanau, kad mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei juokinga žiūrėti savo parodiją humoro laidoje”. Beje, lietuviško humoro lėkštumas – pagrindinė priežastis, kodėl humoro laidų šioje televizijoje beveik nėra.

Kadangi šiuo metu televizijose humoro laidų mažėja, o koncertų salėse jo apskritai neliko, lietuviai jo ieško užsienio TV kanaluose arba netikėtose erdvėse, pavyzdžiui, kino salėse. Juk A.Rožicko rūpesčiu su subtiliu humoru įgarsinti filmai, skirti visai šeimai, “Ledynmetis”, “Garfildas”, “Aukštyn”, “La troškinys”, “Šrekas”, “Ratai”, “G būrys”, “Medžioklės sezonas atidarytas” ir daugelis kitų juoktis priverčia visų amžiaus grupių žiūrovus.