Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką.

Tikriausiai nėra reikalo skaitytojui priminti, ką reiškia vakarietiškas „gegutės lizdo“ simbolis. Taip, jūs esate teisūs – tai tas pats beprotnamis, kuriame atsiduria ne tik tie, kuriems psichiatro pagalba reikalinga, bet kartais apsigyvena ir paprasti žmonės, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla pagunda sugriauti įprastą gyvenimo tėkmę, imti rėkti, viską aplinkui save daužyti ar laužyti, prieštaringai pasisakyti ar dar kokias eibes krėsti. Anokia čia bėda, sakysite, jei žmogui pabodo kasdienė rutina ir jis imasi kažką toje kasdienybėje laužyti. Vis dėlto bandysiu jūsų argumentus atremti, teigdamas, kad beprotnamis prasideda tada, kai mūsų „pasiautėjimai“ įtraukia ir kitus žmones, net ir tokius, kurie mūsų kvailiojimuose dalyvauti nei geidžia, nei planuoja.
Taigi beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame. Vieni savo valia imame jo sienas ręsti, o kiti tiesiog nebeturi kaip pro šalį praeiti, nes kur pažvelgsi – visur naujojo beprotnamio gyventojai bei sienos stovi. Tad ir imame skrieti virš gegutės lizdo, kuris ne psichiatrų, bet mūsų visų pastangomis kuriamas ir valdomas.
O pastaruoju metu mums tenka po šį keistoką statinį vis dažniau pasižvalgyti, nes nori nenori esame į jį įstumiami. Nežinau, ar karščiai kalti, ar didėjantis saulės aktyvumas mus taip žeidžia, kad žmonės ima ne tik keistai elgtis, bet ir kalbėti. Vienų pasisakymai ir elgesys šiaip nustebina, o kitų tiesiog juoką ima kelti.
Neseniai mūsų žiniasklaida tiesiog mėgavosi ir linksminosi, cituodama garsaus verslininko, dar sumaniusio ir futbolo bei krepšinio komandas įsigyti, žodžius, kuriuos jis į ištisas istorijas guldė, bandydamas „demaskuoti“ įvairiausius sąmokslus prieš jo turtą rezgančius priešus. Tie priešai pasirodė besą kito miesto krepšinio komandos vadovai, o ir šiaip to miesto gyventojai, kurie tik dėl minėtam verslininkui žinomų priežasčių sugalvojo pražudyti jo mylimos komandos žaidėją, jėga įsiūlydami šiam narkotinių medžiagų. Būtų juokinga, tačiau juokas nebeima, kai stiprumo vardan esame išvadinami dar ir iškrypėliais.
Na, gerai, vadinkime tai linksmais paklydimais, bet ir vėl linksmybės baigiasi, nes minėtas verslininkas „įsibėgėjo“. Baigęs „klastingų“ santykių analizę, jis ėmėsi miestų sporto architektūros studijų ir pareiškė, kad jo komandos arena gerokai lenkia priešininkų. O kad maža nepasirodytų, dar paaiškino, kad konkurentai iš kito miesto visais būdais stengėsi jo areną sumenkinti, todėl „iškrypėliškai“ sužlugdė jo komandos pasirodymą vienoje iš krepšinio lygų bei patys tos lygos finalines kovas į savo areną „nugvelbė“…
Štai ir pakilome virš gegutės lizdo. Skrydis prasidėjo, prisisekite saugos diržus, ponai. Nes kuo toliau, tuo įdomiau. Krepšinio kovos baigėsi, bet mūšiai gyvenimo arenose tik įsibėgėjo. Ir nutik tu man, kad kaip tik įsivyravus neplanuotiems pavasario karščiams išsisprendė mergaitės dalybų drama Garliavoje. Karščiai veikia, gegutės lizdas pildosi.
Sprendimas atėjo po ilgų parengiamųjų kovinių veiksmų, į mūšio lauką įsiveržus ketvirčiui tūkstančio policijos pareigūnų. Kažkas suklydo? Pasirodo, ne, nes ilgai miegojusios teisėsaugos pajėgos pačios subrandino problemą, kurią vos ne su kraujo praliejimu teišsprendė. Visi ramiai žiūrėjo, tiksliau, tik ašaringais balsais virkavo ir pečiais trūkčiojo, kai vienos pusės lyderė, beje, teisėja, nusispjovė ant teisėsaugos ir nevykdė teismo sprendimo. O kai buvo nuspręsta veikti, didesnei drąsai atrasti jau teko vos ne karinę jėgą panaudoti. Bet gegutės lizdas ne čia, jis kitoje vietoje – ten, kur „mylinti“ močiutė pakišinėjo nepasidalijamą vaiką duris laužiančiai policijai po ranka ir taip „stiprino“ jos atsparumą naujoms psichikos traumoms. Lyg dar maža jų būtų patyrusi.
Na, gerai, mergaitė pagaliau už rankų ir kojų išnešama iš kovos lauko, įsodinama į automobilį ir išvežama nežinoma kryptimi. „Kentėjimams“ galas? Kur tau, nes kita pusė irgi ne iš kelmo spirta – kovos meną ir ji išmano. Ir koks skirtumas, kad vaikui tiesiog ramybės reikia, juk mums būtina nugalėti! Ir vos įsodinta į automobilį mergaitė tuoj pat imama filmuoti, o jos „džiaugsmas“ pademonstruojamas visai tėvynei. Juk taip svarbu viešai sušokti pergalės šokį! Skrydis virš gegutės lizdo tęsiasi…
Nerimsta ir pirmieji. Ir kaip nurimsi, jei tuoj pat į areną įžengia nauji kovotojai: politikai, aktoriai, žurnalistai. Pirmiesiems, žinoma, reikia rinkimams ruoštis, antrieji apskritai sceną mėgsta, o kai kurie jau, atrodo, ir profesionaliais kovotojais „su visais ir prieš viską“ tampa. Tretieji, matyt, reitingais susirūpinę ar kažkokių savininkų įgeidžius tenkina.
Politikų žaidimai apskritai taisyklių nepripažįsta. Štai vienas apie mergaitės svaiginimą prabyla ir kietai reikalauja jos nuomonės atsiklausti. Reikia žmogaus nuomonės paisyti, teisingai jis sako. Bet dar tą pačią dieną atrandu to paties politiko žodžius kitur pasakytus: „Atsiklausti žmonių nuomonės dėl atominės elektrinės statybos – demagogija!“ Tai kuria jūsų nuomone tikėti, gerbiamasis? Atsiklausti mergaitės nuomonės – ne demagogija, atsiklausti žmonių nuomonės kitoje vietoje – jau demagogija.
Skrydis užsitęsė… Ypač kai dar vienas teisėsaugos pareigūnas Seime ima dėstyti, kaip jau minėtą nusižengusią teisėją „sodins“ pagal visokius straipsnius… Keistai skamba – nugalėjom, o dabar pribaikim! O gal vis dėlto ne pribaikim, bet baikim? Ir gal iš tikrųjų mergaitės pagailėkim ir jai gyventi leiskim?
Turiu vilties, kad tai ir nutiks, ir sveikas protas nugalės. Bet kol kas sveikam protui vietos mažai lieka. Ir kur liks, jei iki jo kartais tiesiog nesame subrendę. Vienas psichoanalizės atstovų Ronaldas Brittonas yra pasakęs, kad mūsų psichikos nebrandumas pasireiškia tuomet, kai ginčydamiesi mes „ne išsakome nuomonę, bet tiesiog žinome“. Atrodo, kad skirtumas nedidelis, bet esminis: vienu atveju mes paliekame atviras duris ir kitai nuomonei, kitu – tiesiog esame įsitikinę. Tad ką čia ir bepakeisi?
Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką. Mes neabejojame savo teisumu ir, užuot išgirdę ir apsvarstę kitą nuomonę, bandome aplinkinius priversti ne tik kad patikėti mumis, bet dar ir aklai paklusti mūsų valiai. O viena tiesa apsaugo nuo įvairovės, kurioje kai kas tiesiog gali pasiklysti, nes Dievas, tėvai ir gyvenimas nesuteikė šanso pasiekti to, ką mes vadiname sveiku protu ir psichikos branda.

Beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame.