"Veido" archyvas

Istorinė nuotrauka: tuomet dar vieningas “Vilniaus prekybos” devintukas. Iš kairės: Vladas Numavičius. Gintaras Marcinkevičius, Renatas Vaitkevičius, Ignas Staškevičius, Nerijus Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Julius Numavičius, Mindaugas Bagdonavičius. Nuotraukoje dar nėra grupę 2004 m. papildžiusio ir jos skilimo kataliztoriumi tapusio Dariaus Nedzinsko

Audringo augimo laikmečiu telkęsi krūvon su partneriais, dabar stambiausi Lietuvos verslininkai mėgina savo rankose koncentruoti kuo didesnę koncernų akcijų dalį.

Procesas neišvengiamas ir retai būna atvirkščias. Vieno žmogaus iniciatyva sėkmingai išaugęs verslas retai kada ieško lygiaverčių dalininkų – nebent į valdymą menkai tesikišančio finansinio investuotojo, arba mėgina žengti į atvirą biržą, kurioje mainais į pavienes akcijas taip pat galima gauti pinigų, kartu neįgyjant viršininko. O štai daugelio akcininkų rankose pabirusių akcijų tekėjimas į vieno kurio nors – dažniausiai jau nuo pat pradžių kuo nors (finansais, moraliniu autoritetu, įtaka) pranašesnio akcininko rankas yra visiškai įprastas verslo pasaulio reiškinys, kuris dabar tiesiog suvešėjo didžiausiose Lietuvos verslo grupėse.

“Eat lunch, or be lunch” (angl. k. “Suvalgyk tu arba būsi suvalgytas”) – viena pamatinių iš gamtos pasiskolintų verslo konkurencijos taisyklių. Todėl nieko nestebina, kad džiunglių karaliais dabar tampa tie, kurie jau ir seniau buvo laikomi liūtais savo gentyse, tik iki šiol dar kantriai dalijosi akcijomis su verslo bendražygiais. Pasibaigė audringiausias ant “taloninio” privatizavimo pamatų išaugusių verslų dalybų laikas ir vyksta valdžios persidalijimo procesas jau iškovotose teritorijose.

Su partneriais – drąsiau

Dėl ko daugelis dabar stipriausių Lietuvos verslo grupių prieš keliolika metų savo veiklą pradėjo kaip partnerių kolektyvai?

“Tokie buvo laikai. Procesai audringi, nuolat besikeičiantys. Vieni turėjome vienokių reikalingų savybių, kiti – kitokių. Vienam viską aprėpti ir suvaldyti tada buvo sudėtinga”, – prisimena dabar jau vienvaldis koncerno “MG Baltic” savininkas Darius Mockus.

Audringos, pačių juodžiausių abipusių kaltinimų – net iki užsakomųjų žmogžudysčių – kupinos jo skyrybos su pagrindiniu partneriu Tadu Karosu įvyko dar 2000 m. “Ateina laikas (panašiai kartais nutinka ir šeimoje), kai kažkada atrodžiusi iki gyvenimo galo truksianti partnerystė tampa nebeįmanoma. Keitėsi Lietuvos verslo aplinka bei kultūra, ir kažkada reikalingos buvusios partnerio savybės, elgesys man pradėjo atrodyti neadekvatūs”, – tęsia D.Mockus.

Ignas Staškevičius, iki šiol vienintelis viešai kalbantis stipriausios Lietuvoje verslo grupės “Vilniaus prekyba” akcininkas, sako, kad nuo pat pradžių įtraukti į grupės veiklą savo giminaičius ir pažįstamus nusprendė patys jos kūrėjai Nerijus Numavičius ir Žilvinas Marcinkevičius. “Kodėl jie nenusprendė likti akcininkais tik dviese, gali atsakyti tik jie patys”, – teigia I.Staškevičius.

Dabar visą kapitalą savo vieno rankose sukaupęs “Vakarų medienos grupės” savininkas Sigitas Paulauskas sako, kad elementaru, jog verslo steigimo pradžioje jis neturėjęs tiek finansinės galios, kad būtų galėjęs vienas imtis medienos perdirbimo verslo. Vieninteliu holdingo akcininku S.Paulauskas tapo tik prieš dvejus metus, prieš tai valdymą perpus jis turėjo dalytis su Rimandu Stoniu ir Arūnu Martinkevičiumi. “Ir Martinkevičius akcijas nusipirko todėl, kad aš tada dar neturėjau už ką jų sutelkti”, – dėsto verslininkas.

Verslo konsultavimo bendrovės “TOC sprendimai” direktorius Nerius Jasinavičius sako, kad, pagal klasikines verslo teorijas, partneriai buriasi tada, kai po vieną negali išgyventi: į krūvą metami pinigai, intelektas, ryšiai. O kai jau sustiprėjama, prasideda vidinė kova dėl sosto.

Vienam – greičiau

D.Mockus dėsto, jog jam vienam patinka valdyti koncerną dėl to, kad galima greitai priimti sprendimus. “Nereikia gaišti laiko kompromisams, įtikinėjimams. Jei kyla abejonių, visada pasitariu su valdyba ar kitais mano valdomų įmonių akcininkais (tokių yra du – koncerno viceprezidentai Rolandas Vingilis ir Raimondas Kurlianskis, turintys “MG valdos” ir “MG Baltic Investment” akcijų), tačiau sprendimus galiu priimti pats”, – savo padėtimi džiaugiasi pašnekovas.

Pasak jo, tokio dėsnio, kad kuo daugiau partnerių, tuo daugiau teisingų sprendimų, versle nėra. “Patarti turi profesionalai, o tai nebūtinai tie, kurie kartu su tavimi dalijasi akcijas”, – savo patirtį atskleidžia verslininkas.

Verslo konsultavimo bendrovės “OVC Consulting” partneris Tadas Žibūda sutinka, kad galimybė tartis su verslo partneriais turi savo kainą: sprendimų priėmimas lėtėja, o jei dar ir akcijų dalys yra lygiavertės, didėja pato situacijų, kai sprendimai iš viso nebepriimami, tikimybė. “Tačiau ir sprendimų, veiksmų greitis – nebūtinai vien privalumas. Siekiant konsensuso daug disktuojama, apsvarstomos galimos klaidos ir jų pasekmės, blaiviau įvertinama situacija”, – vardija specialistas.

Dideliame akcininkų kolektyve dirbęs I.Staškevičius taip pat mato tokio valdymo privalumų: “Taip, vienas savininkas greičiau sprendžia ir jaučiasi patogiau, bet kartais žmogus susipyksta pats su savimi. Valdant akcininkų grupei, įmonė saugesnė.”

S.Paulauskas, turintis dvejopos patirties, sako, kad tartis, išklausyti aplinkinių nuomonę privalu net ir tada, kai įmonės akcijas valdai pats vienas. “Taip mažėja klaidų tikimybė. Net jei esi tikras dėl kokio nors sprendimo, pravartu išklausyti tos srities profesionalo nuomonę. Valdybos, įmonių direktorių vaidmuo čia labai svarbus”, – tvirtina jis.

Verslo savininkas tikina, kad išgirdęs valdybos “ne” jis jo neignoruoja: “Jau esu pridaręs klaidų, kai tariausi tik pats su savimi. Išmokau klausyti profesionalų.”

Saugiausia – šeimoje

Tiek Lietuvos, tiek pasaulio verslo vandenyse akcijų pasiskirstymo požiūriu stabiliausios yra tos įmonės, kuriose kapitalą dalijasi šeimos nariai. Jei pažvelgsime į pasaulio turtingiausiųjų sąrašą – jame vienose pirmųjų gretų rikiuojasi “Aldi” tinklą valdantys vokiečiai broliai Karlas ir Theo Albrechtai (“Aldi” prekybos tinklas), IKEA tinklą valdanti švedų Kampradų šeima, amerikiečių didmeninės prekybos tinklą “Walmart” valdantys Waltonai.

Lietuvoje taip pat gausu stambaus šeimyninio verslo pavyzdžių: “Senukų” prekybos tinklo vieni savininkų tėvas ir sūnus Augustinas ir Artūras Rakauskai, visą Matijošaičių šeimą valdymo struktūrose įdarbinusi “Vičiūnų grupė”, vieni mėsos perdirbimo lyderių “Biovelos” savininkai Kantauskai, “Penkiems kontinentams” vadovaujantys Dadašovai, rusišką elektros energiją importuojančios “Scaent Baltic” bendraturčiai Garbaravičiai.

“Nuosavybės atžvilgiu tai pats stabiliausias verslas. Gali akcijas dalytis su žmona, tėvais, vaikais – vis tiek viskas lieka tose pačiose rankose, siekiančiose to paties tikslo”, – įsitikinęs vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, Agrokoncerno savininkas ir vadovas Ramūnas Karbauskis.

Jis sako, kad šeimyninį verslą pradėjusieji paprastai pasižymi viena savybe – kantrybe, todėl tokio verslo plėtra paprastai būna lėta, bet stabili. “Dėsninga, kad vengiama skolintis iš šalies, vengiama į akcininkų gretas įsileisti svetimų. Tada kapitalo augimas lėtesnis, bet užtat viskas – tavo. Suprantama, tikimybė susipykti ir išsidraskyti tada taip pat minimali”, – tvirtina verslininkas.

Ankstyvoje jaunystėje jis buvo pradėjęs gana sėkmingą verslą su universiteto bendramoksliais, tačiau jaunuoliai gretai išsidalijo pirmuosius pinigus ir pasuko skirtingais verslo keliais. “Jau tada supratau, kad dalytis noriu tik su savais. Visų stambiųjų Lietuvos verslų istorija tik parodė, kad buvau visiškai teisus”, – apibendrina R.Karbauskis.