A. Minsevičiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiais metais Kinijoje žadama parodyti beveik dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių. Tačiau ar visos suplanuotos gastrolės tikrai įvyks – neaišku, nes prieš tai daugeliui trupių teks konkuruoti dėl Lietuvos kultūros tarybos teikiamos finansinės paramos tolimoms gastrolėms.

„Su kiekviena kelione iš Kinijos parsivežami įspūdžiai vis geresni, nes ir mes vis labiau pažįstam šią šalį, ir jie mus geriau pažįsta ir įsivaizduoja, ko laukti mūsų spektakliuose. Tuo labiau kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“ Kinijoje viešėjo jau antrą kartą. Pirmą kartą prieš aštuonerius metus ten rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Patys kinai mums tvirtino, kad jau po šio spektaklio O.Koršunovo vardas tapo gerai žinomas šalies teatralams“, – pasakoja neseniai kartu su OKT trupe iš gastrolių Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou grįžusi šio teatro užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti.

Ji pamena, kad „Hamleto“ nuotraukų aktoriai dar kelionės metu pastebėjo Kinijos aviakompanijos lėktuvo žurnale. Vėliau tas pats žurnalas lydėjo lietuvius ir skraidant iš vieno Kinijos miesto į kitą. Vadybininkę jau pasiekė ir pirmasis solidus gastrolių atgarsių Kinijos žiniasklaidoje paketas, kurio OKT kol kas nesuskubo išversti į lietuvių kalbą. Tačiau vienintelė anglų kalba pasirodžiusi recenzija leidinyje „China Daily“ lietuviams labai palanki.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti. Tik netoli Honkongo esančiame Guangdžou jų šiek tiek liko, nes atokiai nuo sostinės esantį miestą užsienio teatrai lanko rečiau ir jo publika prie europietiško teatro dar nėra įpratusi. Čia ir auditorija susirinko jaunesnė, pozityviai priimanti modernius klasikos pastatymus.

Derybos dėl auditorijos dydžio

Vilniaus Menų spaustuvėje rodomas „Ham­letas“ nėra pritaikytas itin didelėms erdvėms, todėl paties teatro nurodymu parinktos salės negalėjo būti didesnės nei 900 vietų. Kinų vadybininkų požiūriu, tokio dydžio erdvės būtų ne daugiau nei vidutinės, nors Lietuvoje tiek vietų turinčios dramai pritaikytos salės apskritai nepavyktų rasti.

Didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse.

„Viešnagės metu parodėme partneriams O.Koršunovo „Žuvėdros“ įrašą ir kalbėjomės apie galimas šio spektaklio gastroles. Tačiau iškart įspėjome, kad spektaklį vienu metu galėtų stebėti maždaug 100–150 žiūrovų. Atsigabenti iš Europos tokių pastatymų gali sau leisti tik elitiniai, didelius biudžetus turintys Kinijos festivaliai“, – teigia A.Žukaitytė.

Palyginimui: didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse. Panašaus dydžio auditorijoms Kinijoje netrukus žadama rodyti šio teatro spektaklius „Katedra“ ir „Didvyrių aikštė“. Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo Martyno Budraičio, abu spektakliai nėra jautrūs žiūrovų skaičiui, tačiau „Didvyrių aikštės“ dekoracijų matmenys reikalauja itin erdvios scenos, kokią ne visuomet netgi Europos teatruose pavyksta rasti. Todėl, pavyzdžiui,  Krystiano Lupos spektaklis po savaitės Varšuvoje bus rodomas parodų centro „Expo“ erdvėse, nes Lenkijos sostinėje dramos teatro su reikiamo dydžio scena tiesiog nepavyko rasti.

A.Žukaitytė pasakoja, kad kinų partneriai mielai ir „Hamletą“ būtų „įtaisę“ erdviau ir taip susirinkę daugiau pajamų už bilietus, kurie šioje šalyje nėra pigūs: vidutinė bilieto į OKT spektaklius kaina, perskaičiavus juaniais nurodytą sumą, siekė 35 eurus.

Dėl auditorijos dydžio ypač dažnai gastrolėse tenka aiškintis teatrui „Dansema“, pristatančiam spektaklius, skirtus kūdikiams. Menų spaustuvėje į juos pardavinėjama 60 bilietų (įskaičiuojant ir tėvus, ir jų mažylius), tačiau gastrolių Šanchajuje organizatoriams, turintiems 1100 vietų salę, tokius skaičius buvo sunku suvokti. Jų prašymu bilietų skaičius padidintas iki 140. Ir tai lašas jūroje tokiam miestui kaip Šanchajus, tačiau „Dan­semos“ pasirodymas vadintas kertiniu akmeniu Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes pirmą kartą šioje milžiniškoje šalyje buvo parodytas kūdikiams skirtas šokio spektaklis.

Dekoracijų kelionės

Didelio gabarito dekoracijų į Kiniją gabenti lietuvių teatrams neapsimoka: jų pervežimas atsieina brangiau nei „antrininkių“ gamyba pačioje Kinijoje. Todėl dažniausiai lietuvių trupės kelionėn išsirengia su keliais lagaminais smulkaus rekvizito. Pavyzdžiui, „Hamleto“ spektaklio rekvizitas sutilpo septyniuose lagaminuose, visa kita aktoriai rado parengta Kinijoje.

Panašiai buvo sprendžiami „Chaoso“ bei „Chimeros karolių“ gastrolių reikalai. Cho­reografė Aira Naginevičiūtė negaili pagyrų Šenženio miesto teatro meistrams, sugebėjusiems pagal brėžinius ir atsiųstas nuotraukas pagaminti ganėtinai sudėtingą „Chimeros karolių“ scenografiją. Šeimininkai netgi šiek tiek persistengė, vietoj „Airos“ teatro spektaklyje naudojamų putplasčio granulių nupirkę brangesnių, perlus primenančių akmenukų.

„Scenoje jie atrodė nuostabiai, tačiau šokėjoms pasirodymas ant akmenukų grėsė tapti rimtu išbandymu. Todėl paskutinę dieną šeimininkams vis dėlto teko ieškoti putplasčio granulių“, – pasakoja A.Naginevičiūtė.

Panašių staigmenų keliaudama išvengia „Dansema“, seniai įgudusi visas porolonines „Mozaikos“ spektaklio dekoracijas sukimšti į keturis avialinijų toleruojamo dydžio lagaminus.

„Didvyrių aikštės“ didelių mastelių dekoracijos bus gaminamos Kinijoje, prižiūrėti šio proceso Lietuvos nacionalinis dramos teatras netgi siųs savo atstovą. Smulkesnis rekvizitas (kai kurie baldai, kostiumai) keliaus lėktuvu, nes šio spektaklio užsakovai Kinijoje dosnūs ir prisiima visas išlaidas.

Žymioji „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektaklio metalinė virtuvė, sverianti 3,5 tonos, jau nemažai prisiskraidė: iš pradžių lėktuvu pasiekė Australiją, kur vyko ankstesnės to paties spektaklio gastrolės, vėliau tiesiai iš ten buvo išskraidinta į Kiniją.

O.Koršunovo spektaklio „Katedra“ dekoracijas Lietuvos nacionalinis dramos teatras ketina išsiųsti konteineriu, kuris Klaipėdos uoste bus kraunamas į laivą. Mat „Katedros“ gastrolės suplanuotos vidurvasarį, kai čia dekoracijų keletą mėnesių niekam nereikės, todėl ilgos kelionės vandenynu variantas pasirinktas kaip optimaliausias.

Kaip išvažiuoti Kinijon

Kokiais būdais pavyksta spektaklius išvežti į Kiniją? Kartais užtenka parodyti kinų vadybininkams spektaklio įrašą – taip šioje šalyje atsidūrė A.Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“. Kartais lietuvių ir kinų keliai susikryžiuoja kuriame nors užsienio festivalyje – taip, parodyta Krokuvoje, kinų dėmesį atkreipė „Didvyrių aikštė“.

Kiti spektakliai šalies teatro vadybininkams krito į akį jiems organizuotose kelionėse po Lietuvą. Taip kvietimų Kinijon sulaukė trys Vilniaus mažojo teatro repertuaro spektakliai: „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mama Katinas“. Juos pastebėjo ir vėliau pažiūrėti retai rodomo Rimo Tumino „Maskarado“ į Vilnių sugrįžo teatro prodiuseris Xiang Wangas, pirmojo nepriklausomo Kinijos teatro „Peng Hao“ meno vadovas ir scenos menų festivalio „Nanluoguxiang“ vykdomasis direktorius. Vis dėlto atrodo, kad dėl finansų ir pasirengimo laiko stokos vilniečių pasirodymo šiame festivalyje teks palūkėti iki kitos vasaros.

Ar įmanoma įsivaizduoti komercines (t.y. visas išlaidas padengiančias ir dar uždirbančias) lietuvių teatrų gastroles milžiniškoje Kinijoje? A.Žu­kaitytės nuomone, tokios gastrolės turėtų trukti bent kelis mėnesius, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokiam ilgam laikotarpiui pavyktų išvežti iš Lietuvos kitų įsipareigojimų turinčius populiarius aktorius. O ir mūsų žiūrovai, ilgai nematydami savo pamėgtų spektaklių, jaustųsi nuskriausti.

M.Budraitis pabrėžia, kad ir dabar, kai dalį išlaidų prisiima valstybinės Lietuvos ar Kinijos institucijos, teatrams gastrolės „išeina į pliusą“, antraip niekas į jas itin nesiveržtų. Nacionalinio dramos teatro trupė gana gausi ir jo repertuaras pakankamai turtingas, kad gastroliuojant vienam spektakliui vietos publika jo ilgai nepasigestų.

O šabloniškus įsitikinimus, kad derybos su kinų partneriais visuomet trunka ilgai ir vyksta sunkiai, M.Budraitis iš savo patirties linkęs paneigti: kartais susitarti su Vakarų Europos arba Rusijos prodiuseriais būna dar sudėtingiau.

Cenzūros niuansai

Lietuviški dramos spektakliai Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, rodomi su titrais. Tačiau pasitaiko, kad aktoriams kalbant titrai ilgokai nesikeičia. Ką vaidinant užsieniečiams galima versti, o ką nutylėti, Kinijoje nurodo vyresnių lietuvių dar nepamirštą „Glavlitą“ primenanti speciali valstybinė institucija. Jai gastrolių organizatoriai privalo iš anksto pateikti visą atvežamo spektaklio įrašą ir pristatyti scenoje skambėsiantį tekstą (dviem variantais – originalą ir vertimą). Ir visai nesvarbu, kad OKT atveju abiejų rodytų spektaklių tekstai – tai visiems žinomos Williamo Shakespeare’o dramos.

Daugiau nesusipratimų dėl titrų kyla tuomet, kad atvežami šiuolaikinių autorių spektakliai. Pasak M.Budraičio, tuo įsitikino pernai rudenį Vudženo teatro festivalyje rodyto Yanos Ross spektaklio „Chaosas“ komanda. Tuo metu, kai scenoje lietuviškai skambėjo suomių dramaturgo Mikkos Myllyaho tekstas apie žmogaus teises, titrai anglų ir mandarinų kalbomis jį apdairiai nutylėjo.

Derinant kito lietuviško spektaklio rodymą festivalyje Pekine, teatras turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad scenoje aktoriai nebus nuogi, nors Lietuvoje režisieriaus sprendimas yra būtent toks.

„Tačiau galima drąsiai teigti, kad teatras Kinijoje laikomas prestižiniu menu. Bilietas į spektaklį šioje šalyje laikomas vertinga ir garbinga dovana“, – pabrėžia A.Žukaitytė.

Agnė Biliūnaitė: „Iš Lietuvos režisierių kinai kol kas pažįsta tik Oskarą Koršunovą“

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.