M. Kolesinskaitės nuotr.

Norvegijoje išsipildo ne visos lietuvių emigrantų svajonės – ne visi dirba savo svajonių darbovietėse, siekia išsvajotų mokslų, gyvena prabangiuose būstuose. Bet socialinės garantijos, padorus atlyginimas, pagarbus požiūris į darbuotojus padaro priimtinas ir kuklesnes svajones.

Jurgita Jurevičienė

Užtat vaikų ir jaunimo svajonės dažniausiai nesudūžta. Norvegija jiems sparnų nenukerpa, nors švietimo sistema šioje šalyje nėra tobula.

Mažiau mokslo – daugiau laisvalaikio

Dvylikametė Dovilė Bružaitė svajoja treniruotis atlikdama šuolius ant batuto ir mokytis joti. Ir apie tai drąsiai pareiškia tėvams. Ji – Norvegijos pietų miesto Tionsbergo Ringshoug vidurinės mokyklos aštuntokė. Lietuvoje baigusi keturias klases, iš karto buvo priimta į šeštą. Kaip ir visi atvykėliai, pirmiausia Dovilė lankė vadinamąją vaivorykštės klasę Traleborg vidurinėje, o po metų, pramokusi norvegiškai, pateko į kitą mokyklą arčiau namų. Kokių įspūdžių palieka norvegiškos mokyklos?

„Čia daug geriau, nei įsivaizdavau. Pirmojoje mokykloje man atrodė, kad aplinkui labai daug lietuvių. O pernai, septintoje klasėje, kai patekau tarp norvegų, šiek tiek jaudinausi. Bet iš pradžių neteko daug mokytis, išgirdome tik informaciją, gavome knygas ir pan. Mokytojų nebuvo daug, tie patys dėstė kelis dalykus“, – gyvai pasakoja Dovilė.

Pamokos čia baigiasi kaip ir Lietuvoje – maždaug iki 14.30 val., bet mokykloje galima pasilikti ir ilgiau, iki 16 val. Jei sunku, du kartus per savaitę skiriama po valandą su mokytoju ruošti namų darbus.

Dabar jų klasėje 24 mokiniai.

Beje, mokykloje nėra valgyklos, tik automatas su šokoladiniu pienu, arbata, sultimis, įvairiais sumštiniais. Pavalgyti mokykloje per dieną kainuoja apie 15–20 kronų (6–8 Lt).

Į klausimus, ar sunku mokytis Norvegijoje, ar mokytojai verčia mokytis, Dovilė kartu su mama atsako skambiu juoku. Ir parodo matematikos namų darbus, skiriamus aštuntokui: 12 + 23, 15 – 8, paprastos trupmenos… Savaitei skiriami kokie penki šeši uždaviniai. Ir galima patiems pasirinkti, kada atsiskaityti – antradienį ar penktadienį. Jokio sėdėjimo iki išnaktų, jokio streso. Tokios užduotys gerokai prajuokina Dovilės drauges Lietuvoje.

Nors Dovilei lengviausiai sekasi matematika, labiausiai ji mėgsta menų ir amatų pamokas, per kurias vaikai piešia, siuva, gamina iš medžio.

Ar mokytojai griežti? Prieš atsakydama mergaitė susimąsto: „Visokių yra. Taip, griežti tiems, kurie neklauso, kikena per pamokas, kalba be eilės. Būna, kad ir aš sulaukiu pastabų: Dovile, turi dirbti, netingėti. Jei prasižengiu, mokytoja pirmiausa įspėja, po to parašo pastabą į savo knygą ir aptaria su tėvais. Bet ir pagirti dažniausiai randa už ką.“

Jei kyla rimtesnis konfliktas, sakykim, vaikai susimuša, pirmiausia patys ir bando išsiaiškinti, į mokytoją ar direktorę kreipiasi retai.

Per klasės valandėles, pasak paauglės, bendraklasiai išsako viską. Pavyzdžiui, į klasę neleidžiama eiti su batais, tai kelios mergaitės, kurioms per sunku raišiotis batų raištelius, išsiprašė, kad joms būtų padaryta išimtis. Tiesa, auklėtoja tai leido tik sausuoju metu, o štai dėl gumos kramtymo nenusileido…

Nei tėvai, nei pati Dovilė teigia nepajutusi diskriminacijos dėl tautybės, gabumų ar turtinės padėties. Iki 8 klasės mokiniams čia net nerašoma pažymių, tik mokslo metų gale tėvams parodomas vaiko pasiekimų įvertinimas procentais. Kaip klasė pažengė per metus, sužino visi, o kiekvieno vaiko duomenys konfidencialūs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.