Dovaidas PABIRŽIS

Eilės prie įėjimo ar norint gauti mėgstamo autoriaus parašą, minios prie leidyklų paviljonų ir į numatytas erdves nesutelpantys diskusijų klausytojai. Dar viena sėkminga Vilniaus knygų mugė parodė, kad skaitančių žmonių Lietuvoje netrūksta. Kaip mugėje galima pasijusti naršant ir po didžiulį Lietuvos mokslinių žurnalų katalogą. Tačiau skaitytojų šie sulaukia daug rečiau.

Kiek Lietuvoje šiuo metu yra mokslinių žurnalų, kurie šiandieniame pasaulyje bent jau kiekybine išraiška iliustruoja ir šalies mokslo pasiekimus, tiksliai nežino niekas. Švietimo ir mokslo ministerija nurodo, kad mokslinius žurnalus leidžia mokslo ir studijų institucijos savo nustatyta tvarka, o ministerija jų leidybos nefinansuoja ir nekoordinuoja.

Vienintelis laisvai prieinamas informacijos šaltinis apie Lietuvos mokslo žurnalus ir jų skaičių yra Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos sąrašas, pagal kurį šiuo metu Lietuvoje leidžiami 292 moksliniai recenzuojami ir nerecenzuojami žurnalai.

Tačiau, kaip sako Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininko pavaduotoja, Huma­nitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė Rūta Petrauskaitė, tikslų Lietuvos mokslo žurnalų skaičių pasakyti yra sunku ir jam išsiaiškinti reikėtų surengti apklausą ar kitokiu būdu ištirti padėtį.

Paprasčiau galima suskaičiuoti tuos leidinius, kurie atsiliepė į kvietimus gauti finansavimą iš LMA ir LMT. 2011–2014 m. 1,2 mln. eurų (daugiau nei 4 mln. Lt) LMA skiriamų lėšų pasidalijo 47 žurnalai, o paraiškas pateikė 103 leidiniai. Finansuoti 5 biomedicinos, 8 fizinių sričių, 14 humanitarinių, 15 socialinių ir 5 technologijos mokslų srities žurnalai.

Dar 19 žurnalų finansavimas skirtas per LMT lituanistikos programą. Tačiau taip paremti tik geriausieji. Likusi dalis žurnalų, kuriuos įsteigė ir leidžia universitetai ar kitos institucijos, veiklą vykdo patys.

Mokslinio žurnalo išlaikymo sąnaudos skiriasi – jos priklauso nuo mokslo šakos, periodiškumo, numerių apimties, sklaidos ir kitų veiksnių. R.Petrauskaitės teigimu, skalė siekia nuo 5 iki 25 tūkst. eurų per metus.

Niekas tiksliai negali nurodyti ir to, kiek šiandien leidžiama popierinių žurnalų, o kiek publikuojama tik internete. Norint įsteigti naują žurnalą, tereikia įregistruoti ISSN (Tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris) identifikatorių ir paskelbti pirmus straipsnius.

Estijos mokslo tarybos duomenimis, šalyje yra 46 recenzuojami žurnalai, iš kurių 34 turi atvirą prieigą. Vos 8 moksliniai žurnalai pernai gavo ministerijos paramą – jiems buvo skirta 16 tūkst. eurų.

Vakaruose nėra įprasta

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) organizuoto mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo metu tarptautiniai ekspertai aplankė 126 šalies universitetų ir mokslinių tyrimų institutų padalinius ir išsiaiškino, kad beveik kiekvienas padalinys leidžia po vieną ar kelis mokslo žurnalus.

Pasak MOSTA vadovės Jurgitos Petrauskienės, tokia gausa tuomet ekspertus nustebino: „Kilo natūralus klausimas, kiek kolegų perskaito parengtą straipsnį, jei jis publikuojamas fakulteto žurnale. Taip pat kilo abejonių, ar tokia praktika skatina kokybę. Vakarų šalyse nėra įprasta leisti mokslo žurnalus patiems universitetams. Universitetai leidžia profesinius arba mokslo populiarinimui skirtus leidinius.“

Tačiau tai, kas netinka senosioms Vakarų šalims, sėkmingai veikia Lietuvoje. Kaip pernai surengtoje konferencijoje „Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė“ teigė LMT pirmininkas Dainius Haroldas Pauža, vien Vilniaus universitetas yra 42 žurnalų leidėjas, Vytauto Didžiojo universitetas leidžia 26, Vilniaus Gedimino technikos universitetas – 25, Kauno technologijos universitetas – 20 žurnalų.

Ne universitetai, o kitos mokslinės institucijos leidžia dar 130 žurnalų. Maždaug du trečdaliai (apie 180) visų leidinių yra socialinių ir humanitarinių mokslų pakraipos.

„Tokią proporciją lemia skirtingas pačių mokslų tarptautiškumo laipsnis. Didelę humanitarinių ir socialinių mokslų dalį sudaro mažiau tarptautiški, į Lietuvos skaitytoją orientuoti žurnalai. Gamtos ir technologijų mokslų atstovams aktualu publikuoti darbus užsienio leidiniuose anglų kalba, per kuriuos pasiekiama platesnė auditorija. Tad suprantama, kad Lietuvoje leidžiamų šių sričių žurnalų yra kur kas mažiau. Mano manymu, ir vienų, ir kitų yra aiškiai per daug. Lietuvoje tikrai neturime jiems skaitytojų, o jų sklaida ir pasiekiamumas už Lietuvos ribų yra ribotas“, – „Veidui“ teigė R.Petrauskaitė.

Konferencijoje „Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė“ apie tai kalbėjo ir D.H.Pauža. Pasak jo, dėl sparčios elektroninių mokslo žurnalų plėtros bei sumažėjusių sąnaudų mokslinių straipsnių publikavimas tapo patraukliu verslu.

Žinomi mokslininkai kone kasdien elektroninio pašto dėžutėse randa pasiūlymų publikuoti darbus viename ar kitame leidinyje. Be to, anksčiau jie turėjo ilgai kankintis norėdami, kad jų darbas būtų paskelbtas, o šiandien to nebelieka, recenzavimas tampa formalus, kartais apskritai sunku patikėti, kad straipsnis buvo recenzuotas.

„Įvertinus didesnį leidinių kiekį galima sakyti, kad poveikio tie išspausdinti darbai neturėjo, metų metais jie yra nematomi, necituojami, jei atmeti savicitavimus. Lietuvos mokslo žurnalai kartais yra priemonė dirbtinai ilginti tyrėjų mokslinių publikacijų sąrašą, reikalingą tyrėjų konkursams dėl aukštesnių pareigų. Dėl to tikroji tyrėjų mokslinės biblio­grafijos analizė gali tapti labai sudėtinga, taip pat turint omenyje ir galimus perteklinius savęs citavimus, bereikšmius ir kryžminius citavimus“, – padėtį apibūdina D.H.Pauža.

Be to, lengvas ir greitas mokslinių darbų publikavimas Lietuvoje patraukia ir užsieniečių dėmesį, jie teikia redakcijoms žemo mokslinio lygio rankraščius, kad pailgintų savo publikacijų sąrašą.

Publikacijų skaičiais manipuliuojama

Informacija apie manipuliacijas publikacijomis kartais pasiekia ir viešąją erdvę. Pernai Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius Ainius Lašas pastebėjo, kad LMA leidžiamame žurnale „Filosofija. Sociologija“ nuo 2007 iki 2015 m. leidinio filosofijos dalį kuruojantis VGTU profesorius Tomas Kačerauskas paskelbė 22 straipsnius – kiekviename numeryje bent po vieną. Jo kolega prof. Valdas Pruskus paskelbė 15 straipsnių.

Ir nors solidžiuose leidiniuose publikavimo procesas trunka mažiausiai kelis mėnesius, autorių ne kartą prašoma straipsnį taisyti, žurnale „Filosofija. Sociologija“ laikas tarp priėmimo ir patvirtinimo kartais tėra mažiau nei 10 dienų. Be to, VGTU kolegos masiškai vienas kitą įrašinėdavo į straipsnių autorių gretas, net jei jų pobūdis turėjo nedaug bendro su tiesiogine mokslininko veiklos sritimi.

Airijoje dirbantis fizikas Darius Čeburnis prieš keletą metų atkreipė dėmesį į tai, kad 2005–2007 m. Lietuvos tiksliųjų mokslų publikacijų skaičius padidėjo dvigubai, nors mokslo finansavimas iš esmės nedidėjo. Tai pavyko pasiekti, kai dauguma aukštųjų mokyklų ir tyrimų institutų „sutarptautino“ savo leidinius.

„Šiuo laikotarpiu vertinant mokslo veiklą didelis dėmesys buvo skiriamas formaliems mokslo veiklos rodikliams – straipsnių skaičiui, citavimui ir pan. Institucijos, reaguodamos į valstybės siunčiamus signalus, labai greitai prisitaikė ir reikšmingai padidino publikuojamų straipsnių ir kartu – mokslo žurnalo skaičių. Padidėjus mokslinių straipsnių skaičiui atsirado poreikis turėti žurnalų, kuriuose tie straipsniai būtų spausdinami. Kai kurios institucijos pradėjo diegti savicitavimo ir kitas formaliųjų rodiklių gerinimo sistemas“, – aiškina MOSTA vadovė J.Petrauskienė.

Dabartinis mokslo vertinimas numato, kad institucijos deklaruoti mokslo darbai, išspausdinti žurnale, kuris turi per didelį savicitavimo rodiklį ar yra kitaip dirbtinai padidintas, nėra vertinami.

Toks reikalavimas taikomas fizinių, žemės ūkio, biomedicinos ir technologijos mokslo sričių publikacijoms. 2012–2014 m. LMT veiklos vertinime dėl to iš viso buvo eliminuota 10 mokslo žurnalų. Tačiau, kaip pabrėžia MOSTA, šis kriterijus labiau nukreipia institucijas nuo tam tikrų žurnalų, tačiau nebūtinai keičia mokslininkų citavimo elgseną. Be to, jis negalioja vertinant socialinių ir humanitarinių mokslų darbus.

Išpūstą kiekį lemia mokslo politika

Istoriko Antano Kulakausko manymu, didelis mokslinių žurnalų skaičius Lietuvoje tėra išvestinis klausimas, kylantis iš bendros mokslo ir studijų politikos, kuri, mokslininko teigimu, nepaisant ilgų reformų, racionalių tikslų niekada ir neturėjo.

„Kai kurie žurnalai, ko gero, yra tik popieriuje, jei vienas numeris per trejus metus išeina. Kita vertus, žurnalus leidžia ne ministerija, o aukštosios mokyklos iš savo biudžeto, tad valstybei dėl to kaip ir nereikėtų sukti galvos. Atskirai paėmus, jokia ministerija su savo intelektiniais pajėgumais to sukontroliuoti negali. Uždaryti ką nors gali, bet jei taip pradės daryti, greičiausiai uždarys tuos, kurių nereikia, ir paliks tuos, kuriuos reikia uždaryti“, – sako A.Kulakauskas.

Tačiau kitas klausimas, pasak istoriko, ar dabartinė mokslinių žurnalų leidybos praktika nėra tik mokslo imitavimas.

Šiandien Lietuvos universitetų biudžetas susideda iš studijų ir mokslinių tyrimų biudžetų, o pastarajam skiriami taškai daugiausia priklauso nuo praėjusiais metais paskelbtų publikacijų skaičiaus. Daugelyje šalių pastebima bėda, kad tokia sistema gamina gausybę produkcijos, kurios mažai kam reikia.

„Parašysi straipsnį į spaudą, ir taškų nėra, nors tas straipsnis, pavyzdžiui, politologo, reiškia daugiau nei mokslinis straipsnis žurnale, kurį skaito 10 žmonių. Jei studentams liepsi, tai perskaitys dar 30. Ir viskas. Kai publikacijų skaičius yra lemiamas kriterijus, tai jis ir gaminamas. Bet ar kas nors nuo to keičiasi? Net jei parašai angliškai, ar kas nors skaito? Dauguma publikacijų yra apie Lietuvos realybę, kuri ir domina tik Lietuvą“, – kritiškai padėtį vertina istorikas.

Generuoja naujus pinigus

Lietuvos mokslo periodikos asociacijos prezidentė, VGTU leidyklos direktorė Eleonora Dagienė stebisi diskusijomis apie tai, ar mokslo žurnalų ir publikacijų Lietuvoje yra per daug.

Pasak jos, esant laisvajai rinkai to sukontroliuoti nėra galimybių: jei yra autorių, kurie nori skelbtis, tai bus ir žurnalų. Be to, jų skaičiaus absoliutinti negalima: esama žurnalų, per metus skelbiančių kelis šimtus straipsnių, bet yra ir tokių, kurie pasirodo kartą per metus su 6 ar 7 straipsniais. O ir daugelio jų leidybos sąnaudos nedidelės – redakcijų nariai dažnai net negauna atlyginimo, nors esama ir žurnalų, kurie atrodo prabangiai ir jiems išleidžiama daug. „Jei akademinė bendruomenė skiria tam pinigų ir mano, kad tai reikalinga, to nesureguliuosi“, – tvirtina E.Dagienė.

Vis dėlto universitetai ir akademinė bendruomenė didžiąją dalį lėšų gauna iš valstybės biudžeto. O žurnalų ir publikacijų kiekybė, bent jau socialinių ir humanitarinių mokslų srities, vėliau reiškia naujus pinigus. Kadangi bazinių lėšų mokslo įstaigoms vis mažėja, tai didžiąją jų dalį būtina pasisemti per projektus, kurie vertinami pagal taškus. O juos iš esmės lemia naujos publikacijos.

„Tiksliųjų mokslų mokslininkai už publikacijas lietuviškuose žurnaluose negauna nieko, o socialinių ir humanitarinių – gauna, todėl jų ir yra tiek daug, jie steigiasi kaip grybai po lietaus“, – pripažįsta E.Dagienė.

Pasak A.Kulakausko, gamtos moksluose nustatyti, kas yra ko vertas, galima kur kas paprasčiau ir tiksliau, nes „lietuviškos“ chemijos ar fizikos tiesiog nėra. Tačiau socialinių ir humanitarinių mokslų procesą imituoti daug lengviau, o būtent imitatoriai dažniausiai ir susirenka daugiausia balų. Tačiau sunku tikėtis, kad kol žaidimo taisyklės tokios, mokslininkai elgsis kitaip – nuolat necituos savo kolegų ir nebandys padidinti publikacijų skaičiaus, net ir suvokdami, kad jas galima parengti kur kas geriau.

„Vienas kitas elgiasi kitaip, bet jis pats ir jo institucija pralošia. Gal kaip specialistas jis už kitus ir geresnis, bet kaip tai apskaičiuoti biurokratams? Tik pagal taškus. Aišku, yra nacionalinės mokslo premijos, kai duodama iš karto daug, bet socialinių ir humanitarinių mokslų jų skiriamos vos dvi per metus. Ir tos už gyvenimo nuopelnus. O visą kitą produkciją reikia kažkaip suskaičiuoti“, – aiškina A.Kulakauskas.

Išeičių yra

Nevaldomas mažai kam įdomių ir reikalingų mokslinių publikacijų didėjimas yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinė tendencija, su kuria bandoma kovoti. Pasak E.Dagienės, viso pasaulio mokslininkai skundžiasi, kad yra nuolat stumiami publikuotis. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija apribojo mokslininkų publikacijų skaičių iki penkių per metus. Jei jų atsirado daugiau, mokslininkas pats turi atsirinkti vertingiausias.

Galbūt žurnalų ir publikacijų kokybę keltų griežtesni reikalavimai publikuotis angliškai, lietuvių kalbai paliekant tik labiau nišines humanitarinių mokslų sritis? A.Kulakausko manymu, tokie bandymai nebūtinai pagelbėtų, nes ir anglų kalba šlamšto prirašyta ne mažiau nei kitomis, o žurnalų yra tiek daug, kad pats faktas savaime jokiu būdu negarantuoja matomumo.

„Yra prestižinių žurnalų, tačiau į juos pakliūti sunku. Kadangi mokslas šiandien yra varžybos, visa politika pagal tai ir daroma tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tuomet galime klausti: gal Lietuvai nacionalinio mokslo iš viso nereikia? Turime pinigų ir galime nusipirkti. Juk XIX a. Lietuvoje nebuvo nė vieno universiteto, bet vis tiek kažkas važiuodavo studijuoti ar į Maskvą, ar į Peterburgą, kiti – ir į Šveicariją. Gal tuomet duodam pinigų studentams, jie pasirašo sutartį, kad baigę grįš, o kitų ir nereikia. Bet jei Lietuva nori būti lietuviška, tuomet jau klausimas“, – svarsto istorikas.

Kaip pabrėžia J.Petrauskienė, MOSTA organizuoto mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo ekspertus nustebino ne tik didelis institucinių žurnalų skaičius. Ekspertai diagnozavo ir daugiau mokslo sistemoje egzistuojančių problemų: tai mokslinių tyrimų tematikų dubliavimas, fragmentacija, kritinės tyrėjų masės nebuvimas, mažas tarptautiškumas. Norint išspręsti šias problemas būtina tai daryti sistemiškai, o pagrindiniai valstybės įrankiai – vertinimas ir finansavimas. Jų principų keitimas, akcentuojant mokslinių tyrimų kokybę, o ne kiekybę, pasiųstų aiškią žinią mokslo institucijoms.

O fragmentiškumas ir dubliavimasis šiandien būdingas ne tik moksliniams žurnalams, bet ir jų pagrindiniams steigėjams – universitetams. Todėl jų skaičiaus mažėjimas greičiausiai savaime bent iš dalies išspręstų ir šią problemą.