Lietuviai pirkėjai etiketei “Pagaminta Lietuvoje” pirmenybę teikia tik rinkdamiesi maisto produktus, o baldų, žaislų, buitinės chemijos, kosmetikos, avalynės ar drabužių daugiausiai nuperkama įvežtinių.

Per populiariausios prekės rinkimus, rodančius Lietuvos vartotojų pasirinkimą, maisto produktų kategorijoje kasmet triumfuoja lietuviška produkcija. Pirkėjui svarbu, kad duona, pieno bei mėsos produktai, įvairūs padažai, saldumynai ir gėrimai būtų pagaminti Lietuvoje. “Europoje tendencijos tokios pat – populiariausi būna vietos gamintojų maisto produktai”, – pastebi konkursą rengiančios Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.
Lietuviško maisto populiarumui įtakos turi keli veiksniai. Pirmiausia tai, kad Lietuvos maisto gamintojai tradiciškai stiprūs ir pakankamai išpopuliarinę savo prekes. “Lietuvoje buvo ir yra labai stipri maisto pramonė, todėl lietuviški maisto produktai užima pirmas pozicijas praktiškai visose maisto produktų grupėse. Nepriklausomybės metais daug didelių maisto pramonės įmonių nusipirko didieji pasauliniai arba regioniniai gamintojai, bet plėsdami savo verslą Lietuvoje jie derinosi prie vietinių vartotojų įpročių ir investavo į lietuviškų prekės ženklų kūrimą bei plėtrą”, – teigia rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen” vadovas Artūras Urbonavičius.
Be to, lietuviškas maistas gyventojams asocijuojasi su natūralumu, šviežumu, o gamintas užsienyje neretai atrodo prifarširuotas sintetinių priedų.
Kam pirkėjai teikia pirmenybę, matyti ir iš parduotuvių lentynų. Didžiausio Lietuvoje prekybos centro “Maxima LT” komunikacijos vadovė Renata Saulytė patvirtino, kad šviežių, greitai gendančių produktų kategorijoje 70 proc. asortimento sudaro lietuviški produktai. Pavyzdžiui, lietuviški pieno gaminiai parduotuvėse sudaro 83 proc., pasterizuotas pienas, kefyras ar varškės sūris – net 100 proc., duonos gaminiai – 93 proc., mėsos gaminiai – 82 proc., šviežia mėsa – 77 proc. asortimento. Įdomu, kad lietuviai linkę rinktis tik lietuviškus miltus (97 proc. asortimento), alų (80 proc.) ir vandenį (76 proc.).
Alkoholinių gėrimų srityje tendencijos keičiasi. „Pastaraisiais metais pastebime, kad lietuviškos kilmės alkoholiniai gėrimai po truputį pradeda nusileisti importiniams, nes keičiasi alkoholio vartojimo įpročiai. Lietuviškos kilmės stiprusis alkoholis – degtinė, trauktinės vis dar pirmauja tarp savo kategorijos produktų, nors pastaraisiais metais didėja importinio viskio vartojimas. Kartu lietuviai pradėjo daugiau pirkti importinio vyno bei importinio alaus”, – aiškina A.Urbonavičius.
Lietuviškų produktų dalis gerokai mažesnė ir tose srityse, kuriose užsienietiškų prekės ženklų atstovai vykdė agresyvią rinkodaros kampaniją. Pavyzdžiui, lietuviški ledai prekybos centruose “Maxima” sudaro 67 proc., o jogurtai – 66 proc. pasiūlos.
Beje, „Maximos” analizė parodė, kad renkantis greitai gendančius maisto produktus lietuviškumas yra svarbiausias vidutines pajamas gaunantiems pirkėjams. „Dideles pajamas gaunantys pirkėjai jau atsižvelgia ir į daugiau kriterijų – išskirtinumą, ekologiškumą. O, tarkime, mažiausias pajamas gaunantiems pirkėjams produkto lietuviškumas yra mažiausiai svarbus, jiems lemiamas dalykas ir kaina”, – tvirtina R.Saulytė.
Jos žodžiais, pastaruoju metu tipinis pirkėjas daug skaičiuoja ir įvertina nemažai kriterijų. Kitaip tariant, už lietuviškus produktus pirkėjai pasirengę mokėti šiek tiek brangiau, bet jei užsienietiškas produktas pigesnis perpus ar dar daugiau, tada didelė dalis pirkėjų rinksis užsienietišką prekę.

Kinai nukonkuruoja pigumu, vakariečiai – žinomumu

Vis dėlto šviežiais maisto produktais lietuviškų prekių paieška ir pasibaigia. Rinkdamiesi ilgesnio galiojimo termino maisto produktus ar kitokias prekes gyventojai jau mažai gilinasi, kokios šalies produkciją perka, labiau atsižvelgdami į kainą arba prekės ženklą. „Greito apyvartumo produktų rinkoje lietuviškos kilmės produktų vartojimo padėtis atspindi šalies gamybinius pajėgumus. Jeigu atidžiai pažvelgtume į visas visų greito apyvartumo produktais prekiaujančių parduotuvių lentynas, tai pamatytume, kad tik 22 proc. visų produktų yra lietuviškos kilmės, visi kiti – užsienietiški”, – atskleidžia A.Urbonavičius.
Iš tiesų, pasak R.Saulytės, tarp bakalėjos prekių, tokių kaip kruopos, makaronai, padažai, konservuoti vaisiai, lietuviški produktai sudaro jau tik apie 30 proc., buitinės chemijos prekių kategorijoje – 20 proc., drabužių – 20 proc., namų tekstilės – 10 proc., o kosmetikos – vos kelis procentus.
“Ne maisto segmente pirkėjai renkasi tarptautinių gamintojų prekes, kurios turi gerą vardą, daug investuoja į reklamą. Pavyzdžiui, buitinės chemijos pramonė Lietuvoje nėra stipriai išplėtota, todėl žmonės linkę rinktis užsienio gamintojų produkciją”, – pastebi L.Vilimas.
Dėl mažo gamintojų būrio ir menko jų žinomumo parduotuvėse sudėtinga surasti ir lietuviškų žaislų. Lietuvos žaislų ir suvenyrų asociacijos vadovo Aldo Kikučio duomenimis, lietuviški žaislai sudaro tik kelis procentus visos žaislų pasiūlos. „Visoje Europoje kiniškos prekės sudaro 85 proc. ir net daugiau žaislų rinkos. Tad ir Lietuvoje lietuviškų žaislų nuperkama labai mažai – jei nueitumėte į „Maximą”, matytumėte beveik vien kiniškus žaislus. Kodėl? Pirma, turime tik tam tikrų rūšių žaislų gamintojus – medinių, stalo žaidimų ir vieną minkštų žaislų gamintoją. Taigi Lietuvoje negaminama nei plastikinių, nei elektromechaninių žaislų. Antra, lietuviški medinukai yra brangesni – kaina nuo kiniškų skiriasi nuo keliasdešimties procentų iki kelių kartų, tad didžioji dalis lietuviškų medinukų išvežama į kitas ES valstybes”, – pasakoja A.Kikutis.
Išties, ne tik žaislų, bet ir daugelio kitų prekių rinkoje susidaro paradoksali situacija: vietinių gamintojų produkcija iškeliauja svetur, o į Lietuvą atvežama pigių kaimyninių ar Azijos šalių prekių. Vidutinis pirkėjas labiausiai rūpinasi sveikata, tad rinkdamasis maistą mieliau perka, jo nuomone, natūralesnius lietuviškus produktus, bet iš kitų prekių grupių dažnai renkasi pigesnį, kad ir mažiau kokybišką daiktą.
Tiesa, kartais ir patys Lietuvos gamintojai nesistengia investuoti į produkto žinomumą ar pasirenka paprasčiausią kelią – parduoda darbo jėgą gamindami produkciją užsienietiškiems prekių ženklams ir nesukdami galvos, kaip patraukliai pasiūlyti gaminį tiesiogiai pirkėjui.
Pasak L.Vilimo, avalynės ir aprangos segmente daugiau pajamų turintys žmonės renkasi madingus užsienio prekės ženklus, kurie asocijuojasi su geresne kokybe. O mažesnes pajamas gaunantieji pasitenkina kiniška produkcija, kuria užversti ir turgūs, ir prekybos centrai. Tad Lietuvos gamintojai, negalintys kaina konkuruoti su kiniška produkcija, o žinomumu – su rinkodaros meną geriau įvaldžiusiais vakarietiškais ženklais, ir lieka už borto.
Avalynės gamyklos „Sabalin” direktorė Regina Arcišauskaitė pripažįsta, kad Lietuvoje parduoda tik 5,5 tūkst. porų avalynės – tai sudaro vos 5 proc. visos produkcijos, kurios didžioji dalis eksportuojama. Didžiąją dalį produkcijos į užsienį išveža ir avalynės gamintoja “Lituanica”. Jos generalinis direktorius Kęstutis Deltuva pabrėžia, kad Lietuvoje parduodamas nykstamai mažas procentas lietuviškų batų.
Tokia pat padėtis ir drabužių sektoriuje. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos laikinai pareigas einantis generalinis direktorius Linas Lasiauskas lygina, kad aprangos gamintojai iki krizės Lietuvoje parduodavo apie 20 proc. produkcijos, o per krizę ta dalis susitraukė iki 10 proc.
Beje, kad Lietuvoje kiniškų prekių dalis nuolat didėja, jaučia ir transportininkai. Transporto bei logistikos paslaugas teikiančios įmonės “Adictus” oro ir jūrų transporto skyriaus vadovė Eglė Velavičiūtė informavo, kad jūra krovinius su plataus vartojimo prekėmis iš Kinijos siunčiasi tiek didieji, tiek mažieji prekybininkai, o gamybininkai užsisako nemažai technikos detalių.